1984-ieji tebėra ta knyga, į kurią kreipiamės, kai sudarkoma tiesa ar piktnaudžiaujama valdžia, nes G. Orwellas sugebėjo taikliai identifikuoti šias blogybes. „Nedrįsčiau sakyti, kad romanas 1984-ieji dabar aktualesnis negu anksčiau, bet tikrai pasibaisėtinai aktualesnis, negu turėtų būti“, – sako žurnalistas Dorianas Lynskey, knygos „Tiesos ministerija“ autorius. Ką tik lietuviškai pasirodžiusi knyga „Tiesos ministerija“ pasakoja 1984-ųjų, G. Orwello ir visos epochos biografiją, skelbiama pranešime žiniasklaidai.
Knyga, peržengusi meno ir laiko ribas
Daugybė G. Orwello sugalvotų frazių, pavyzdžiui, naujakalbė, Didysis Brolis, minčių policija, neapykantos dviminutė, dvejamintė, atminties skylė, teleekranas, Tiesos ministerija yra tapę bendriniais mūsų realybės reiškinių pavadinimais, 1984-ųjų citatų gausu ir elitinėje, ir popkultūroje.
Žurnalistas D. Lynskey „Tiesos ministerijoje“ atskleidžia neįtikėtiną 1984-ųjų idėjų sklaidą ir aktualumą, pateikia gausybę intriguojančių faktų ir demaskuoja ne vieną mitą. „Tiesos ministeriją“ į lietuvių kalbą vertęs Laimantas Jonušys pastebi, kad „ši knyga atskleidžia ilgą, permainingą ir spalvingą garsiojo romano gyvavimą per visus dešimtmečius nuo jo pasirodymo, taip pat ir po 1984 metų datos“.
Remdamasis G. Orwello knyga ir įžvalgomis, „Tiesos ministerijos“ autorius provokuoja įdėmiau pažvelgti į mūsų pačių realybę ir savęs paklausti, ką konkrečiai kiekvienas turime padaryti, kad ji netaptų pamėkliška totalitarinių sistemų įkaite. „Tiesos ministerijos“ pasakojimo ašis – romanas 1984-ieji ir jo autorius, bet D. Lynskey aprėpia gerokai plačiau ir pateikia intriguojantį tyrimą, kaip iš istorijos gimsta literatūra ir kaip literatūra paaiškina istoriją ir dabartį.
2+2=...?
Knygos pavadinimui D. Lynskey pasitelkė 1984-uosiose minimą Tiesos ministeriją – instituciją, kurios pagrindinė užduotis kurti vienintelės valdančiosios partijos Okeanijoje – angsoco – diktuojamą propagandą. Tiesos ministerijoje dirba pagrindinis 1984-ųjų veikėjas Vinstonas Smitas. Pasakojimas prasideda Vinstonui nusprendus rašyti slaptą dienoraštį, kurį paskatino to ryto neapykantos dviminutė, nukreipta prieš tariamą valstybės išdaviką Emanuelį Goldšteiną. Pirmasis dienoraščio įrašas: „ŠALIN DIDĮJĮ BROLĮ“.
„Nuo tos akimirkos Vinstonas žino, kad yra pasmerktas“.
Totalitarinėje valstybėje, kurioje visi nuolat stebimi minčių policijos, šniukštinėjančių malūnsparnių ir dvipusių teleekranų, bet kokios maišto užuomazgos dažniausiai reiškia liūdną baigtį. Tačiau Vinstonas sau pasižada laikytis sveiko proto ir tikėti objektyvia tiesa: 2+2 jam niekuomet netaps 5.
1984-ųjų pabaigoje „Kaštono“ kavinėje prie stalo sėdintis Vinstonas pirštu dulkėse braižo lygtį: 2+2=... Tiesa, aptardamas romano pabaigą knygoje „Tiesos ministerija“ D. Lynskey stabteli. Tiek pirmame knygos leidime, tiek visuose leidimuose nuo 1987 metų Vinstonas rašo „2 + 2 = 5.“.
„Bet beveik keturiasdešimt metų „Penguin“ leidimas minkštais viršeliais praleisdavo 5: „2 + 2 =.“ Kol kas niekas nerado duomenų, pateisinančių šį praleidimą. Kai kas aiškina, kad tai tik korektūros klaida, nors ir įtartinai prasminga. Taip pat sakoma, kad skaičių pašalino maištaujantis raidžių rinkėjas, negalėjęs susitaikyti su visišku pralaimėjimu. Yra ir trečia versija: G. Orwellas prieš pat mirtį pats pakoregavo pabaigą. Kad ir kaip būtų, šis teksto plyšys įleidžia vilties spindulį Vinstonui ir smarkiai pakeičia G. Orwello idėją“, – knygoje „Tiesos ministerija“ vieną iš 1984-ųjų mįslių nagrinėja D. Lynskey.
Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, kuriuo D. Lynskey kviečia į 1984-uosius pažvelgti kitomis akimis. Akimis, kurioms jis atveria naują, platesnį interpretacijos lauką. Tai autorius daro detaliai analizuodamas G. Orwello biografiją, sekdamas įvykiais, kurie formavo rašytojo pasaulėžiūrą, gilindamasis į jo patirtis bei supusį kultūrinį lauką. Taip D. Lynskey siekia atsakyti į klausimą, kas pavertė G. Orwellą menininku, sugebėjusiu sukurti su niekuo nepalyginamus 1984-uosius.
„Romanas 1984-ieji labiau žinomas negu tikrai pažįstamas. Knygoje „Tiesos ministerija“ stengiuosi bent kiek paaiškinti, koks iš tiesų yra G. Orwello kūrinys, kaip jis buvo parašytas ir kaip pastaruosius dešimtmečius 1984-ieji veikė pasaulį. Jokio kūrinio prasmė neapsiriboja kūrėjo ketinimais, bet šiuo atveju labai verta dar kartą įsigilinti į G. Orwello ketinimus, deja, pernelyg dažnai iškraipomus. Įsigilinti, kad knyga būtų suprasta kaip knyga“, – teigia D. Lynskey.
Rašant „Tiesos ministeriją“ pasaulis pasikeitė
Iš esmės 1984-ieji meistriškai apibūdina ir iliustruoja problemas, nuolat lydinčias žmoniją, tad nenuostabu, kad pirmą kartą 1949 metais išleista knyga nuolat sugrįžta į populiariausių ir perkamiausių knygų sąrašus. Naujausia 1984-ųjų populiarumo banga kilo 2017 metais, kai JAV prezidento postas atiteko Donaldui Trumpui. Ažiotažas kilo po to, kai tuometis Baltųjų Rūmų viešųjų ryšių sekretorius pareiškė, kad stebėti D. Trumpo inauguracijos susirinko didžiausia nei bet kada anksčiau žiūrovų minia, nors tai buvo netiesa. D. Trumpo patarėja Kellyanne Conway tuomet tai pavadino „alternatyviu faktu“ – fraze, kurią ne vienas ėmė tapatinti su 1984-iuose G. Orwello vartojama leksika. Ypatingai su „dvejamintės“ idėja, kai vienu metu įmanoma pripažinti du vienas kitam prieštaraujančius faktus.
Knygos „Tiesos ministerija“ autorius D. Lynskey prisimena, kad pats pirmą kartą su 1984-aisiais susidūrė dar paauglystėje, o likęs įspūdis atvedė iki „Tiesos ministerijos“. „Kaip sakė G. Orwellas, anksti perskaitytos knygos įsimena visam gyvenimui. Šioji man atrodė šokiruojanti ir įtaigi, bet man į rankas ji pakliuvo apie 1990 metus, kai komunizmas ir apartheidas traukėsi ir viešpatavo optimizmas. Net po Rugsėjo 11-osios demokratija stiprėjo, o internetą daugelis laikė gėrybe. Tačiau man planuojant ir rašant „Tiesos ministeriją“ pasaulis pasikeitė. Imta neramiai kalbėti apie XX amžiaus 8-o dešimtmečio ir, dar blogiau, 4-o dešimtmečio politines pervartas. Knygynų lentynose ėmė rastis vis daugiau knygų apokaliptiniais pavadinimais: „Kaip baigiasi demokratija“, „Fašizmas: perspėjimas“, „Kelias į nelaisvę“ ir „Tiesos mirtis“. Daugelyje jų cituojamas G. Orwellas.
„Anksčiau aš miegojau, – sako Elisabeth Moss veikėja Fredinė. – Taip mes ir leidom, kad tai atsitiktų.“ Na, mes jau nebemiegame. Aš prisiminiau, ką G. Orwellas rašė apie fašizmą 1936 metais: „Jeigu apsimeti, kad fašizmas tėra nukrypimas, kuris netrukus savaime nunyks, tai sapnuoji sapną, iš kurio būsi pažadintas, kai kas nors trenks tau gumine lazda“, – rašo knygos „Tiesos ministerija“ autorius D. Lynskey.
Siaubas, kuris iš tiesų egzistavo
1984-ųjų užgimimo pradžia galima laikyti 1936 metus, kai 33-ejų G. Orwellas nusprendė vykti kariauti Ispanijos pilietiniame kare ir taip aktyviai pasipriešinti fašizmui. „Ispanija taps didžiausiu jo gyvenimo lūžiu – nuline valanda. Daug vėliau savo draugui Arthurui Koestleriui G. Orwellas pasakys: „1936 metais istorija sustojo.“ G. Orwellas omenyje turėjo totalitarizmą, taip pat Ispaniją. Istorija sustojo ir prasidėjo 1984-ieji“, – rašoma „Tiesos ministerijoje“.
Kaip teigia D. Lynskey, viena iš 1984-ųjų populiarumo ir sėkmės priežasčių yra realūs šio kūrinio atspindžiai ne tik šiandieniniame pasaulyje, bet ir istorijoje. „1984-ieji buvo pirmas išsamiai įgyvendintas distopinis romanas, parašytas žinant, kad distopija reali. Ją žmonės sukonstravo Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje bei privertė kitus žmones gyventi ir mirti tarp jos geležinių sienų“.
1984-ųjų ilgaamžiškumą sąlygoja ir tai, kad kūrinyje G. Orwellas nesiima nagrinėti politinių srovių ir peripetijų, bent jau tradicine prasme. Pasak D. Lynskey, G. Orwellas labiau domėjosi psichologija, ne sistemomis, o būtent jėgos psichologija nekinta. Lygiai kaip ir baimės psichologija.
D. Lynskey skaitytojui nušviečia G. Orwello patirtis ir iš jų gimusias idėjas, paskatinusias sukurti 1984-uosius – „šį labai asmenišką košmarą“ – kuriame nuosekliai naikinama viskas, ką vertino pats G. Orwellas. „Tiesos ministerijos“ autorius kruopščiai tiria saitus, užsimezgusius tarp autoriaus ir jo kūrinio, aptaria platų galimų kūrinio interpretacijų lauką, kuris leidžia į 1984-uosius pažvelgti naujomis akimis. „Tiesos ministerija“ skatina susimąstyti, ar baimintis dėl žmonijos katastrofos reikia lygiai taip pat, kaip ir svajoti apie išsigelbėjimą.