Interviu metu jis išduoda paslaptį: paauglystėje jis nusprendė, jog visuomet visiems sakys tiesą. Toks kelias, kaip sako pats solistas, nėra pats paprasčiausias, ne kartą studijose jį užklampinęs dėl „charakterio problemų“. Vis dėlto Sergėjus tikina kitaip negalintis, – taip jam gyventi yra žymiai paprasčiau. Nesunku ir įdomu buvo ir šio interviu metu.
– Su Vilnius City Opera sukūrėte įspūdingą Manriko portretą „Trubadūre“, kaip atsitiko, jog sugrįžote čia?
– Taip, „Trubadūras“ tapo labai malonia ir puikia pažintimi. Man labai patiko dirbti su Dalia, visas čia susirinkęs kolektyvas yra puikus. O šis atvykimas įvyko beveik spontaniškai.
Žinoma, jog kartas nuo karto susirašome su Dalia, pasidalindami naujienomis, ar klausimais, ir štai aš buvau Rygoje, „Makbeto“ pastatyme, kai Dalia man pranešė statanti „Toską“ ir lyg tarp kitko paklausė, ar nenorėčiau sudalyvauti. Aš atsakiau – žinoma. Taip ir vėl esu Vilniuje.
– Tad Kavaradosis – jums jau žinoma rolė?
– Ne. Tai – 25-oji mano pagrindinė partija ir debiutas. Viską kuriame nuo nulio, nuo balto lapo, kaip sakome, šviežiomis smegenimis, kartu su Dalia ir maestro Rinkevičiumi.
– Vis dėlto turėjote turėti kažkokį įsivaizdavimą apie savo personažą, kol ruošėtės repeticijoms...
Besiruošdamas aš stengiuosi tiesiog skaityti muzikinį tekstą, jį įsiminti ir priderinti prie savęs. Na, o personažą noriu kurti kartu su kūrybine grupe. Juk prieš atvykdamas į pastatymą gali net nežinoti į kokį amžių pakliūsi, ar tai bus šiandiena, ar tūkstantis metų atgal. Todėl kartais sunku keliauti iš vieno pastatymo į kitą, kažkur jau sukūrus rolę, – tuomet jau turi susidėliojęs kažkokį personažo skeletą ir stengiesi jo laikytis.
– Kas naujame pastatyme jums būna sudėtingiausia?
– Rasti ir prisitaikyti sau personažo įvaizdį. Tai – ne tik režisieriaus užduotis, nurodyti solistui, jog jis šiandien yra Napoleonas. Tu pats turi suprasti ir priimti tą žmogų, kurį tu vaidini. Ir būtent taip, kaip tu jauti, išsidėsto visa rolės linija. Kavaradosiui tai – ypatingai svarbu. Pirmame veiksme jis atrodo vienišas, romantiškas menininkas, besidomintis politika. Antrajame jis staiga tampa kultūros, meno žmogumi, tiesiogiai stovinčiu prieš valdžią – Skarpiją. Sudėtingiausias – finalas, kuriame yra visiems žinoma, ašarą spaudžianti, į operomanų dešimtuką papuolanti arija „E lucevan le stelle“.
Būtent jai reikia atrasti naują būdą, skambesį, keisti akcentus tam, kad ji veiktų.
Kitas dalykas, – reikia žinoti, kaip scenoje dirbti su Toska. Turiu omenyje tai, jog dažnai tradiciniuose, sakykime naftalinu atsiduodančiuose spektakliuose šie du solistai tik stovi ir dainuoja. Jų problema nėra ta, jog jie nežino apie ką jei dainuoja, – jie nesupranta, ką jiems daryti. Todėl mes šiame darbe iš kiekvieno žodžio traukiame veiksmą, prasmę, įvertinimą.
– Ar jums, kaip menininkui, valdžios ir meno tema yra artima?
– Mano nuomone, politika yra purvinas reikalas ir ten kūrybą reiktų pamiršti. Aš asmeniškai gyvenu be sienų, manęs niekas nevaržo ir stengiuosi nuo viso to laikytis kuo toliau. Šio spektaklio atveju, aš tai priimu kaip aplinkybę savo personažui. Žinoma, jog tai – aštri tema ir Dalia jai rado labai tinkamą laikotarpį – 1940-uosius metus, Musolinio valdžią ir tai – labai tinka šiai operai.
Buvo laikai, kuomet politika tiesiogiai įtakodavo artistus. Šiandien tai pakeitė medijos. Tau nebėra būtina būti artimu valdžios draugu tam, kad užimtum kažkokią poziciją. Prioritetai yra pasikeitę. Sakyčiau, jog šiandien politikai apskritai nesidomi kultūra. Jų, jei tai nėra jubiliejinis renginys, teatre net neišvysi. Paradoksalu, bet didieji istorijos tironai iš tiesų labai vertino meną, tarkime Hitleris labai mėgo Wagnerio muziką. Šiandien valdžios ir politikos atstovus galime matyti tik proginiuose renginiuose, snūduriuojančius savo kėdėse.
Todėl, mano nuomone, šiandien dainininkų ir ypatingai aktorių (jie visgi prisiliečia prie platesnės auditorijos) užduotis turėtų būti prisilietimas prie „paprasto“ žiūrovo. Pasakysiu taip: jei man išėjus į sceną bent vienam žmogui oda nubėgs pagaugais, jis pajaus tą muziką, – aš būsiu laimingas. Nuoširdžiai. Operos dainininkai nėra tokie žinomi: mes turime 5-6 pasaulines pavardes, o visi kiti 50 000, tarp kurių esu ir aš, dirbame dėl paprasto žiūrovo, ir mums bus labai malonu, jei jie galės perteikti tą muziką žmonėms, kurie tikriausiai neturi muzikinio išslavinimo, ir todėl yra itin nuoširdūs.
Man nereikia reklamos, plakatų, man asmeniškai yra brangiausi labai žmogiški susitikimai. Vienas toks įvyko vos prieš porą dienų, man keliaujant iš Rygos į Vilnių. 9 val. ryto, aš po stogeliu, lyjant, laukiu autobuso į Vilnių, nuo įtampos po dainuoto spektaklio esu beveik nemiegojęs. Staiga prie manęs prieina moteris ir klausia: „Atsiprašau, ar ne jūs vakar dainavote de Grijė?“. Aš. Tuomet ji kuklinasi ir sako, jog dabar su savimi turinti tik Rygos žemėlapį, bet galbūt aš galėčiau ant jo pasirašyti... Ir, suprantate, tai nėra apie autografų dalinimą, o apie tą VIENĄ žmogų, kurį palietė tai, ką aš dariau scenoje. Tu stovi, pasirašai ant Rygos – žemėlapio ir ta moteris, tas įvykis tau praskaidrina visą dieną.
– Kas yra jūsų geriausias partneris scenoje?
– Man labai įdomu ir patogu scenoje dirbti su Sandra Janušaite. Ji į viską reaguoja taip taktiškai ir teisingai. Santykiuose su ja niekuomet nebus jokio vulgarumo, bet ji visuomet bus labai jautri ir pajuti, pagaus kiekvieną tavo žvilgsnį, išgyvens kartu. Asmik Grigorian – taip pat puiki partnerė, nors, žinoma, visiškai kitokia, nei Sandra, bet jos abi turi puikų partnerio pajutimą.
Ir nemanykite, kad sakau tai dėl to, jog dabar dainuoju Vilniuje ir girsiu šiuos kolegas. Sandra ir Asmik iš tiesų yra labai retos išimtys, nes dažnai tenka dirbti su solistėmis, kurios scenoje tiesiog įgyvendina schemą, lyg vaikščiotum nuo taško A iki taško B. Jūs nepatikėtumėte, kokios šaltos ir nejautrios asmenybės kartais atsiduria scenoje, atrodo, jog vaidina rankos atstumu nuo tavęs. O jei tarp jūsų turi vykti aistringa meilės scena? Nesakau, kad reikia plėšti rūbus ir lipti vienas ant kito, bet kažkaip tai suvaidinti reikia.
Yra nemažai solistų, kurie yra tik dainininkai, – jie ateina, uždeda ranka ant rojalio ir dainuoja. Jiems aš iš karto galiu pasiūlyti bažnyčią, cerkves, kamerines sales. Opera tokio santykio nepakenčia, nes joje aistros, vaidyba yra užkoduota jau paties kompozitoriaus ir patvirtinta libreto – teksto. Tu negali tik išsižioti, nes publika nesupras, ką tu darai.
– Tad ko šiandien reikia solistui, kad jis galėtu keliauti po viso pasaulio teatrus?
– Pusiausvyros ir lygiavertiškumo tarp vokalo ir vaidybos. Jei tu puikiai dainuoji, bet esi „medinukas“ – vėlgi, yra bažnyčia, sinagoga... Jei puikiai vaidini, bet nedainuoji – dramos teatras. Dabar gyvename vadinamu, režisūrinio teatro laikotarpiu ir turime prie jo prisitaikyti. Žinoma, ne visi teatrai eina tik eksperimentiniu keliu, yra ir tokių, kaip Metropolitenas, kuriame iki šiol 90proc. pastatymų yra klasikiniai.
Visgi mene tai, kas gerai, ar blogai, pasverti yra labai sunku, juk tai – ne sporto rungtynės, kur laimi greičiausiai nubėgęs. Ir tas vertinimas labai siejasi su darbo etika, kurios Daliai nestinga. Šiuo atveju, ji pasirinko ypatingai aštrų laiką savo spektakliui, tačiau skirtingai nei koks jaunas režisierius, ji to neangažuoja, nesistengia sukurti skandalo. Ji sako: „Tai yra mūsų aplinkybė“. Ir aš su ja sutinku, kai ji sako, jog žvelgiant iš šiandienos pozicijos, tai – artimiausias laikas „Toskai“, kurį gali suprasti ir bet kuris žiūrovas.
Grįžtant prie klausimo, nuo kurio tikrai nebėgu. Žmogus, šiandien pasirinkęs operos dainininko kelią yra aktorius, atliekantis operą. Tai ir būtų atsakymas. Mes nebegalime dalinti savo dėmesio. Negali būti taip, jog vienas stovės ir dainuos, kol kitas aplink jį bėgios ir vaidins. Kita vertus pradedančiajam reikia suprasti ir tai, jog niekad niekada nepasakys, kad tu gerai vaidinai, jie sakys, jog tu prastai dainavai... Šiandien visus dėmenis reikia derinti ir mankštinti ir aš žinau, kad visi mano kolegos, kuriais aš dirbu Vilniuje yra būtent tie žmonės, kurie nestovi vietoje ir nuolat mokosi.
Solisto darbo scenoje užduotis sudėtingėja. Paprastai tariant, žmonės iš operos šiandien nori to paties, kaip ir iš restorano: jei yra patiekalas, šiandien visi paprašys ne tik skirtingai jį iškepti, bet kiekvienas norės ir skirtingo priedo, ar tai būtų paprasti, ar karamelizuoti svogūnai. Ir jie yra teisūs, nes šiandienos tempai yra kitokie, ir žmonės, atėję į operą tikisi per 3 val. ne tik paklausyti muzikos, bet ir pamatyti dramą, kuri būtų jiems įdomi ir suprantama.
Ir jei solistas yra išsilavinęs (nors pats bijau šio žodžio), įvairiapusis, jis niekada nebijos dirigento, kuris juk nėra tykanti kobra. Jei jūs abu žinote savo darbą, nė vienam nereiks kištis į konfliktus ar bijoti. Juk dauguma ryškiausių žvaigždžių yra didžiausi profesionalai ir paprasčiausi žmonės, kurie nemano, jog kažkas vienas yra aukščiau už kitus. Vienas geriausių pavyzdžių – Anna Netrebko, kuri yra absoliučiai adekvatus žmogus, kuris galėtų kad ir dabar sėdėti šalia mūsų ir laisvai bendrauti.
– Esate išsidavęs, jog labai mėgstate gaminti. Koks jūsų mėgstamiausias patiekalas?
– Ne, bet jūs suprantate, jog turiu pradėti nuo to, jog vieno mėgstamiausio nėra. Išsirinkti yra lyg pasakyti, už ką tu myli moterį, paimsi, pasakysi, kad už akis ir kas: še tau akys, gyvenk dabar su jomis?
Mėgstamiausias patiekalas priklauso nuo nuotaikos, metų laiko, turimų produktų... Na, bet mano šeima labai mėgsta, kai aš gaminu ragu. Imate tailandietišką wok keptuvę, pakaitinate aliejų, dedate stambiai pjaustytas morkas, bulves, moliūgą, svogūną (skirtingų rūšių, tiek, kiek norisi). Viską įkaitinę, užpilame vandeniu ir uždengę dangčiu paliekame troškintis. Beveik baigus, įdedama šviežią papriką, ir prieskonių, pagal kiekvieno skonį. Patiekiant apibarstome svogūnų laiškais. Tokį patiekalą mano šeima gali valgyti kasdien.
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (10)