Tris dešimtmečius masinanti Jurgio Kunčino Tūlos paslaptis: reali herojė vaikščiojo Užupio gatvėmis?

Dešimt kartų perleistas, vis iš naujo atgyjantis kultinis Jurgio Kunčino (1947–2002) romanas „Tūla“ (1993) vėlei iškelia ir klausimus, kursto skaitytojų smalsumą: ar tai asociatyvus pasakojimas, ar, visgi, jame yra autoriaus biografijos faktų? Vieni įžvelgia mistifikuotą, mitologizuotą erdvę, kiti gi – personifikuotus personažų likimus. Knyga tokia įtaigi, kad iki šiandienos yra svarstoma, ar pagrindinio veikėjo mylimoji Tūla buvo reali? Sklando legendos, kad pagrindinės veikėjos prototipas – rašytojo mylėta dailininkė Gražina Jaronytė, draugų vadinta Tūla, o romaną J. Kunčinas ėmėsi rašyti sužinojęs apie Tūlos mirtį, – jį sukūrė vos per du mėnesius.

Visus masinanti paslaptis

J. Kunčino vaikystės ir jaunystės draugas, kompozitorius ir dainų atlikėjas Alvydas Jegelevičius sveikino nepamiršus vieno autentiškiausių rašytojų, susidomėjus paslaptimi, kuri visus masina.

„Visiems maga sužinoti paslaptį, o kas gi ta Tūla? Suprantame, tūlas – tai dažnas. Tūla – tai dažna moteris. Atkreipiant dėmesį į moterišką giminę, reikšmę, kurią aiškina žodynas, galime suprasti, kad ne viena. Yra žinoma, kad J. Kunčinas buvo keletą kartų vedęs, susilaukęs vaikų, nemažai yra kunčinukų. Taigi, jokia paslaptis, tiesiog žmogiškas ir vyriškas dėsnis. <...> Natūralu, kad rašytojai gali į vieną personažą sudėti daugybės moterų bruožų. Bet, jeigu mes kriminalistiškai bandome tyrinėti, galiu žinomą paslaptį išduoti: iš tikrųjų, Tūla buvo. Tūlos personažas, Tūlos moters vaidmuo – neišgalvotas“, – sakė A. Jegelevičius ir pridūrė, kad J. Kunčiną žavėjo ne tiek išorinis moters grožis, jam patikdavo intelektualios, protingos, skvarbaus proto asmenybės, labai vertino būtent tokias pašnekoves. Todėl nežinia, kiek į „Tūlą“ yra įtraukta kitų moterų bruožų. Gali būti, kad ir daugiau.

Autobiografijos motyvų „Tūloje“ – yra

Literatūros kritikas Laimantas Jonušys taip pat nepaneigė – autobiografijos motyvų „Tūloje“ yra.