Ugniniu Povilu vadinamas menininkas: pradėjo nuo nelegalių grafičių, o dabar jam patikimos prestižinių pastatų sienos

Kiekvienas vilnietis ar miesto svečias, einantis pro buvusį moterų Bernardinių vienuolyną Užupyje, pastebi per visą jo sieną nupieštą šventojo Bernardino Sieniečio atvaizdą, kuris nepalieka abejingų. O aš šio šventojo dėka galiu pasidžiaugti pažintimi su gatvės menininku Povilu Kupčinsku, kuris savo piešinius kuria ypatinga ugnies technika, geriau žinoma „fumage“ pavadinimu. Būtent jam pavyko įgyvendinti šį didelio užmojo sumanymą, sukurti minėtąją neofreską iš suodžių.

Suvaldyti ugnį

„Vidinis naratyvas – kurti ugnimi taip, kad kažkas sudegtų ir atsirastų pats iš savęs. Nepristatau savęs kaip dirbančio „fumage“ technika, tiesiog kuriu. Patinka laisvė, visa tai, ką darau, yra apie savęs susprogimą. Susietas su ugnimi esu jau trejus metus, kasmet tobulėju, keičiu savo technikos galimybes. Esu gatvės menininkas. Vienu gyvenimo etapu nusprendžiau, kad bandysiu kurti su ugnimi – man tai visai patiko, su metais vis labiau pavyksta ugnį suvaldyti“, – pasakojimą apie save pradėjo P. Kupčinskas.

Menininkas atkreipė dėmesį į piešimo ugnimi priešistorę: urviniai žmonės pirmiausia panaudojo ugnį kūryboje – su deglu palietė sieną ir tokiu būdu įamžino pasaulį.

„Jie buvo pirmieji menininkai, kurie tai darė. Tapyba ugnimi oficialiai buvo pristatyta 1936-aisiais, austrų menininko Wolfgango Paalen. Jis ją pristatė Londone, tarptautinėje siurrealizmo parodoje. Beje, tą pačią techniką naudojo ir Salvadoras Dali. Esu šios srities tęsėjas“, – pažymėjo P. Kupčinskas.

Povilas Kupčinskas

„Vidinis naratyvas – kurti ugnimi taip, kad kažkas sudegtų ir atsirastų pats iš savęs. Nepristatau savęs kaip dirbančio „fumage“ technika, tiesiog kuriu. Patinka laisvė, visa tai, ką darau, yra apie savęs susprogimą“

Tačiau Lietuvoje, menininkas prisipažino, jam dar nėra tekę matyti, kad kas naudotų šią techniką: „Šį siurrealistinį meninės išraiškos būdą, kur vaizdas yra kuriamas žvakės ir žibalo lempos dūmais, šiuolaikiniai menininkai naudoja kūryboje, bet gatvės mene – pats asmeniškai nesu matęs, galbūt ir esu vienintelis toks.“

„Fumage“ technika, P. Kupčinsko manymu, suteikia mistikos dvelksmą, destrukcijos įspūdį. „Tai unikali terpė komunikacijai tarp realaus ir nerealaus pasaulio. Ši sudėtinga technika nėra labai paplitusi Europoje, tarp profesionalių menininkų, ji yra reikalaujanti daug eksperimentavimo“, – pastebėjo menininkas.

Gatvės menu P. Kupčinskas pasakojo pradėjęs domėtis dar paauglystėje. „Keliavau po užsienį, domėjausi autoritetingų menininkų darbais, kurie kuria didžiulius piešinius, buvau susižavėjęs, būtent jais remiuosi. Aišku, domiuosiu senoviniu menu, bet iš esmės, ką bandau dabar daryti – jį sušiuolaikinti, to siekia ir geriausi pasaulyje menininkai“, – atkreipė dėmesį jis.

Vilniaus Dailės akademijos (VDA) Grafikos katedros magistrantas yra baigęs grafikos dizainą Kauno kolegijoje. Nuo pat kūrybos pradžios, kaip pastebi P. Kupčinskas, jo darbai yra grafiški, aiškūs, paparasti ir suprantami.

„Anksčiau kurdavau iliustracijas ant sienų, ieškodavau prasmės, idėjos, kam apskritai reikia to piešinio – apie ką jis kalba, kokią žinutę perteikia? Kauno kolegijoje Menų fakultete buvo toks kiemelis su sienomis, aš jį visą išpaišiau eskizais – keturioms studijų sritims. Diskutavau su dėstytojais, išsiugdžiau įgūdį idėjos sugalvojimo prasme. Buvau išpaišęs ir Kauno troleibusą... tada, kai dar piešiau su flakonais. Bet šiaip, viskas prasidėjo nuo grafiti, nelegalių piešinių, bet tai truko neilgai – atsirado užsakymai“, – apie kūrybinius ieškojimus pasakojo P. Kupčinskas.

Blogas emocijas sudeginant

Piešimas ugnimi į menininko gyvenimą atėjo gyvenimo etapu, kurį jis įvardina „bloguoju laikotarpiu“. „Pamaniau, sudeginsiu visas blogas emocijas... Nusipirkau įrankį, tokį kaip ugniasviedį (niekad nemačiau, kad su tokiu kas nors kurtų). Norėjau pajusti kažką panašaus į tai, ką dažniausiai juntame būdami šalia degančio laužo. Darbas su ugnimi visą dieną – toks mano įsižeminimo būdas“, – atviravo pašnekovas, prisipažinęs, kad ugninga kūryba suteikia dvasinės ramybės.

Pačioje kūrybos pradžioje P. Kupčinskui kilo idėja iš OSB plokščių išpjaustyti siluetus ir juos pritvirtintus prie sienos apleistame pastate sudeginti – taip gimė piešinys, kuriame atvaizduota įspūdinga, dideliais sparnais mosuojanti varna.

„Apleistame, išdraskytame pastate atsirado išdeginta varna, kuri gerokai mistifikavo erdvę. Tai nebuvo vieša paroda, buvau kaip benamis menininkas, man tiesiog patiko tai daryti. Vėliau pastebėjau, kad su degintuvu galiu išgauti suodžius ant sienos, pradėjau eksperimentuoti, vis labiau valdyti ugnį. Su ugnimi galėdavau lengvai išgauti šešėlį, o su teptuku ar lipnia juosta suteikti formas – tokiu būdu žaisdavau ir kurdavau“, – apie eksperimentavimo svarbą kalbėjo P. Kupčinskas.

Bendradarbiaudamas su „Kaunas 2022“ organizatoriais, Kauno pirmame forte P. Kupčinskas įamžino Pirmojo pasaulinio karo metais ten vykusį šturmą. „Tarsi koks juodai baltas filmas apie tą šturmą, atsiskleidė visa karo eiga. Sienoje išdaužta skylė, o greta – pabūklas Didžioji Berta“, – piešinio ant sienos sceną nupasakojo kūrėjas, vadinamas Ugniniu Povilu.

Tam piešiniui sukurti autorius naudojo ugnį, kad išgautų suodžius kaip šešėlį, o su teptuku kurdavo siluetus.

„Tai leido įdomiai sužaisti formomis. Vaizdo sukūrimui naudojau lipnią juostą, kurią panaudojus kaip trafaretą galima išgauti visai kitokį siluetą. Pradėjau eksperimentuoti – lipnią juostą taip pat galima naudoti kaip suodžių nuėmimo įrankį. Nuplėšus juostą suodžiai įgauna visai kitokią tekstūrą. Vienintelė problema – šiai technikai reikalingas subtilumas, įgūdžių įvaldymas, žinojimas. Darbas su ugnimi nėra lengvas – mano studija tarsi eksperimentų laboratorija, kuri leidžia nutikti bet kam, išskyrus pavojingus įvykius, – šypsodamasis kalbėjo P. Kupčinskas ir pridūrė, kad save kaip menininką išreikšti ugnimi – tūkstančiai būdų. – Dėl to apie savo naudojamą techniką kalbu nieko neslėpdamas, antraip būčiau ir patentavęs šitą būdą. Visgi tai laisva kūryba, kiekvienas gali kurti skirtingai – savo techniką vis tobulinu.“

Nuo mistikos iki šiurpuliukių

Idėja įamžinti Bernardiną Sienietį ant buvusio Bernardinių moterų vienuolyno namo (Malūnų g. 3) sienos, kuri gerai matoma iš senamiesčio pusės, einant nuo Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių link Vilnelės upės krantų P. Kupčinskui kilo tiesiog einant pro šalį.

„Eidamas gatve pamačiau tą sieną, supratau, kad tai vieta, kur aš norėčiau ką nors sukurti. Pirma mano mintis – šitoje vietoje tiktų piešinys. Įsigilinus paaiškėjo, kad tas pastatas – buvęs moterų Bernardinių vienuolynas, labai senas. Pasivaikščiojęs po jį supratau, kad architektūra tiesiog dieviška! Balkonas pats ilgiausias Lietuvoje... Mane tai sužavėjo. Nuvykau pas kunigą Evaldą Darulį, jis man parodė Bernardino Sieniečio portretų. Perpiešiau interpretuodamas pagal vieną tų nuotraukų – veido išraišką šiek tiek pakeičiau, pritaikiau piešiniui ugnimi ant sienos“, – apie piešinio atsiradimą pasakojo menininkas.

Piešinys ant sienos ugnimi buvo atrinktas Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamo meno netikėtose erdvėse „Kuriu Vilnių“ konkurso metu ir įgyvendintas 2021-aisiais. „Esu dėkingas, kad leido, kad patikėjo. VDA prie Bernardino Sieniečio prisidėjo leisdama man kurti celėje, savo studijoje. Dailės akademijoje viskas sukasi apie studentą, dėl to čia jaučiuosi geriausiai“, – padėkos žodžių negailėjo pašnekovas.

Nors savęs niekada nepristato kaip religingo menininko, neturi jokių sąsąjų su minėtu šventuoju, visgi, P. Kupčinskas pripažino, kad bėgant tūkstantmečiams ugnis visuose religiniuose ritualuose buvo naudojama, yra sakrali.

„Ugnį naudojau kurdamas Bernardino Sieniečio portretą, tokiu būdu jį įamžinau, iškeldamas ir architektūrinę problemą – pro esamą langelį išskrenda piešti balandžiai. Nustebino, kad tas langelis naktį įsižiebia, tai dar labiau mistifikuoja kūrinį. Nuo medžių krentantys šešėliai ir saulės spinduliai – irgi sakralu, stebuklas, suteikiantis gyvybės kūriniui. Žvelgiant į piešinį, kai kuriais atvejais net šiurpuliukai perbėgdavo per kūną“, – neįprastų ženklų pastebėjo P. Kupčinskas.

Paklaustas apie ateities planus P. Kupčinskas sakė turintis daug idėjų: „Man patinka crazy, unikalūs dalykai, planuoju prie ugnies piešinių prijungti ir spalvą – galbūt su dūmine granata ir ugnimi? Pirmą kartą piešiau tokį piešinį Katedros aikštėje, noriu šitą techniką toliau tobulinti – padaryti didžiulius piešinius. Ketinu dalyvauti šiųmetėje „Kuriu Vilnių“ programoje – visą rudenį ruošiau piešinį apie mamutus, jų įamžinimą Antakalnyje, Smėlio gatvėje, kur iš tikrųjų buvo atrasti mamutų kaulai. Vėlgi, anksčiau mamutų kaulus garbino, laikė religiniais objektais, tad bandysiu prikelti.Tikiuosi, šis projektas pavyks... Galbūt Antakalnio galerijoje bus mano darbų paroda? Esu 120 procentų pasinešęs į tai, ką darau. Kūrybos daug, net ir skaitmeninės – prisidedu prie NFT, ketinu sukurti projektą, kūrybinių planų daug.“

P. Kupčinsko vaizdo įrašai jutubo kanale, ČIA , ir autoriaus internetiniame puslapyje, ČIA.