Ukrainiečių fotografas nuo karo pradžios fiksuoja įvykius Charkive: pažįstu tuos karius – nėra jokios panikos ar žingsnio atgal

„Nuolat klausausi žinių apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Mūsų kariuomenė aktyviai atlaisvina teritorijas, nuolat juda pirmyn prie Rusijos sienų. Tai džiugina, bet iš kitos pusės pasiekia ir įtemptos žinios – apie rusų karių mobilizaciją, kuri dabar aktyviai vyksta. Pats pagrindinis klausimas, rizikos ir baimės – ar panaudos Rusija branduolinį ginklą. Tikimės, kad to nebus... Tačiau Rusijos prezidento padėtis sudėtinga – jis įvarytas į kampą, labai pavojingas, nes bijo. Tai neramina“, – sakė ukrainiečių fotografas Stanislavas Ostrousas, nuo 2021-ųjų kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi organizuodavęs Ukrainos fotografų rezidencijas Klaipėdoje ir Nidoje. Nuo karo Ukrainoje pradžios jis nepaliko Charkivo, kuriame gyvena pastaruosius kelerius metus.

Karas palietė visus

Šiomis dienomis S. Ostrousas viešėjo Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose, kur parodė savo padarytas fotografijas iš karo lauku virtusių Ukrainos miestų. Po vizito S. Ostrousas vėl išvyko į Ukrainą – sugrįžta į Charkivą.

„Ukrainoje liko vyresnysis sūnus, turiu sugrįžti, padėti. Jis irgi nebe namuose, namai – Chersone. Kurį laiką gyveno pas mano giminaičius, bet jie sugrįžta iš užsienio, tad reikia padėti išsikraustyti, surasti, kur jis galėtų gyventi toliau. Be kita ko, sausio mėnesį atsidarys paroda, kur dalyvausiu ir aš, kiti žymūs ukrainiečių fotografai“, – pasakojo S. Ostrousas.

Į pastebėjimą, kad menininkai nenustoja kurti ir veikti netgi tokiu sunkiu metu, S. Ostrousas sakė, kad kitaip negali būti – šis karas liečia visus, reikia tiesiogiai reaguoti į tai, kas vyksta aplink.

„Kai kurie paėmė į rankas ginklą. Kai kuriuos kolegas pažįstu asmeniškai, kiti tęsia darbus kaip fotografai. Daugelis bendradarbiauja savanorių pagalbos centruose. Ir aš būdamas Charkive bendradarbiavau su keletu centrų, nušvietinėjau jų veiklą, ir kaip žurnalistas, ir kaip fotografas. Tai labai svarbu“, – pažymėjo pašnekovas.

„Karštų taškų“ informacija įslaptinama

Sukrečiančius vaizdus užfiksavęs fotografas dirba „karštuose taškuose“, tačiau, anot jo, ne visada pavyksta į tokias vietas patekti, nes trūksta informacijos.

„Informacija, kur atskrenda raketa, nepatenka į medijas, taip siekiama nesuteikti priešui koordinačių. Pirmosiomis karo dienomis tokių įvykių buvo daug daugiau, aibė sugriautų pastatų... Pagrindiniai smūgiai grėsė Charkivo centrui, kur daug kultūrinių ir istorinių vertybių. Modernistinės architektūros paminklai, tokie kaip „Darbo rūmai“, ir daugelis kitų. Visa tai fiksavau, vėliau persijungiau, dirbau kartu su savanoriais, medikais, komunalinių tarnybų darbuotojais... žmonėmis, kurie karo metu vykdo savo pareigas, rizikuodami savo gyvybėmis“, – kalbėjo S. Ostrousas.

Fotomenininkas pasakojo savanoriavęs ir vienoje Charkivo vaikų klinikinėje ligoninėje – padėjo personalui, fotografavo, kaip jie dirbo pirmosiomis karo dienomis.

„Situacija buvo labai įtempta. Daugelis gydytojų išvyko, liko dirbti mažiau nei pusė kolektyvo, o ligonius, visus reikėjo globoti, pasirūpinti jų saugumu. Tad gydytojai persikėlė gyventi į ligoninę, savo jėgomis įsirengė rūsį. Nuolat dingdavo šviesa. Įsivaizduokite, ligoninė, kurioje yra intensyvios terapijos palatos, vyksta kraujo perpylimai, ji negali likti be elektros! Padėtį gelbėjo žmonės, kurie atsitiktinai sužinodavo apie šią problemą, jie nuomodavo generatorius iš parduotuvių, kurios buvo netoliese“, – tęsė jis.

Slėpėsi kartu su kitais menininkais galerijos pusrūsyje

Pasak S. Ostrouso, bombų slėptuves dažnai pakeisdavo tam nepritaikytos vietos, metro požemiai: „Buvo ypač pavojingų momentų, kai apšaudymai vyko masiškai, tuo metu slėpėmės vienos galerijos Charkive pusrūsyje, pirmosiomis dienomis ten slėpėsi nemažai menininkų... Įvairios patalpos buvo naudojamos slėptuvėms. Specialiai atidaryti visi pusrūsiai, kuriuose anksčiau buvo įsikūrę biurai. Miesto valdžia paprašė tas patalpas atidaryti, kad žmonės eidami gatve iškilus pavojui galėtų greitai pasislėpti. Tik prasidėjus karui miestas buvo tuščias, žmonių gatvėse beveik nebuvo, o Charkive juk gyvena 1,5 mln. gyventojų. Buvo keista matyti tokį vaizdą, lyg visi būtų kažkur dingę, išmirę... Mieste zujo tik greitosios, kažkur milžinišku greičiu lėkė kariniai automobiliai.“

S. Ostrousas atkreipė dėmesį, kad karo metu ne viską galima fotografuoti. „Negalima fotografuoti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, net jeigu ir turi žurnalisto pažymėjimą (press card). Jeigu jis yra – galima fotografuoti sugriautus namus, civilius gyventojus, bet jokiu būdu – tų vietų, kur išsidėsčiusios karinės pajėgos, sutvirtinimai. Net fotoaparato negalima pasukti į tą pusę, nes policija iškart išsiveža į skyrių, ten vykdo apklausas, tardymus. Kartą patekau į tokią situaciją! Policija mane sulaikė, atvežė į skyrių ir ten jau teko pabuvoti su antrankiais, užrištomis akimis – vyko tardymas. Tačiau kuo puikiausiai suprantu, kad tai pateisinamos priemonės, žmonės dirba savo darbą. Aišku, nėra malonu patekti į tokią situaciją, bet, iš kitos pusės, Charkive buvo daug diversantų, žmonių, kurie nukreipdavo priešišką artilerijos ugnį, tad reikėjo imtis tokių veiksmų“, – karinę padėtį nušvietė fotografas.

Stanislavas Ostrous

„Tik prasidėjus karui miestas buvo tuščias, žmonių gatvėse beveik nebuvo, o Charkive juk gyvena 1,5 mln. gyventojų. Buvo keista matyti tokį vaizdą, lyg visi būtų kažkur dingę, išmirę... Mieste zujo tik greitosios, kažkur milžinišku greičiu lėkė kariniai automobiliai“

Tačiau net ir karo metu galima atrasti šyptelti priverčiančių istorijų. Kai S. Ostrousas buvo sulaikytas, policijoje paaiškėjo, kad jo fotoaparatas... juostinis. „ Jie buvo labai nustebę, kad naudoju analoginę techniką. Fotografuoju ir skaitmena, bet ilgainiui tapo sunku tampytis aparatūrą, transportas pirmuosius mėnesius neveikė – nei požeminis, nei autobusai, nei tramvajai, nei metro nevažinėjo. Reikėjo visur vaikščioti pėsčiomis, o mes jau tada turėjome apsaugos priemones – neperšaunamą liemenę, šalmą... visa ši ekipuotė pati iš savęs sveria apie 15 kilogramų, o kur dar kuprinė su aparatūra. Kažkuriuo momentu persiorientavau į mažą juostinį fotoaparatą, kurį nuolat gali nešiotis su savimi. Policijoje dirba jauni vaikinai, žinojo, kad egzistuoja juostiniai fotoaparatai, tačiau negalvojo, kad kažkas tokiais dar naudojasi. Užsiimu analogine fotografija, man tai normali praktika, daug fotografuoju juosta, bet jie, aišku, stebėjosi. Ačiū Dievui, kad neatėjo į galvą apšviesti juostą, kiek žinau iš draugų – tokių atvejų pasitaiko“, – teigiamą situacijos pusę įžvelgė jis.

Be skausmo į tai žiūrėti – neįmanoma

Svarbu paminėti, kas S. Ostrousas dirba ne tik kaip reporteris, bet jis yra ir fotomenininkas, kurio užduotis kuo įtaigiau skleisti žinią visam pasauliui apie karo suniokiotą Ukrainą. „Birželį įvyko mano personalinė paroda Berlyne, kurioje parodžiau Ukrainos miestą, nukentėjusį nuo karo, architektūros objektus, gyvenamuosius namus sugriautus po rusų apšaudymo... Labai sunku matyti tokį Charkivą, tai labai gražus miestas, kuriame daug architektūros objektų. Visi šitie gražūs pastatai, fasadai, viskas sugriauta... Prieš išvykdamas dar kartelį perėjau per miesto centrą. Be skausmo į tai žiūrėti – neįmanoma“, – liūdnai konstatavo pašnekovas.

Šiandien fotomenininkas apie nieką daugiau nesvajoja, tik, kad kuo greičiau baigtųsi karas, kad gyvenimas sugrįžtų į taikias vėžes.

„Dirbu ne tik kaip reporteris, fotomenininkas, bet ir dėstau fotografiją Charkivo valstybinėje Kultūros akademijoje. Dėstytojavimas dabar visiškai perėjo prie virtualaus formato. Fotografijos paskaitos online režimu... sudėtinga. Net per pandemiją, būdavo, surandame būdų susitikti, nes visi studentai buvo Charkive. Jeigu ne auditorijose, rasdavome galimybę išeiti į miestą, fotografuoti, o dabar visi išvažinėjo, daugelis užsienyje, todėl labai norėtųsi, kad baigtųsi tie apšaudymai“, – įprasto gyvenimo ilgėjosi S. Ostrousas.

Nors Charkivas – išlaisvinta teritorija, bet, anot S. Ostrouso, apšaudymai iš Rusijos pusės (Belgorodo miesto) vyksta ir toliau.

„Situacija nepasikeis iki tol, kol nesibaigs karas. Sugrįžti namo – pavojinga, bet taip norėtųsi, kad Ukrainoje būtų saugu. Jau metus nemačiau savo vaikų, – akimirkai nutilo S. Ostrousas. – Turėjau daug planų, ne tik dėstytojauju, bet ir organizuoju rezidencijas fotografams. Ieškojome partnerių užsienyje, taip susipažinome su Darium Vaičekausku, kuris atstovauja Klaipėdos skyriaus Lietuvos fotomenininkų sąjungai, asociacijai „Menų zona“. Kartu organizuodavome rezidencijas – pažindindavome su vietiniais analoginės fotografijos meistrais, vyko masterklasai, paskaitos. Tai buvo visiems patrauklu, patiko, planavome ir šiemet... Susitarimų turėjome ne tik su Lietuva, bet ir su Vokietija, Sakartvelu... Visi šie planai „nubraukti“ karo. Liūdna, nes ši veikla atnešdavo man didelį malonumą“, – apmaudavo jis.

S. Ostrouso manymu, Ukrainai užbaigti šį kruviną karą dabar neužtenka tik vieno – ginklų, kad ir toliau išlaisvintų ukrainietiškus miestus, Donbasą, Chersoną: „Su šitais regionais esu susijęs asmeniškai – užaugau Donbase, ten praėjo mano vaikystė, jaunystė, ten palaidota mano mama. Chersone pragyvenau daugiau nei 25-erius metus, ten liko daug mano draugų. Tai, kad ši teritorija okupuota – taip pat ir mano asmeninė tragedija... Reikia ginklų. Esame dėkingi Vakarų partneriams už pagalbą, kurią jie mums suteikia, deja, to vis dar neužtenka. Visuotinė rusų mobilizacija, frontas nuolat pasipildo naujais rusų kariais... mums vėl teks patirti netektis, deja. Bet kovinė dvasia neblėsta. Pažįstu kariškius, kurie gina šiuos miestus, dariau apie juos reportažus, bendradarbiavau su Charkivo kariuomene, vykau į karines pozicijas, – jie nusiteikę ryžtingai, nėra jokios panikos ar žingsnio atgal – tik vedančioji mintis – išlaisvinti Ukrainą.“