Ukrainiečių muzikos žvaigždė papasakojo apie sūnaus gimtadienį bombų slėptuvėje ir perdavė žinutę Lietuvai: esame dėkingi iki ašarų

Žymus ukrainiečių kompozitorius, pianistas virtuozas Evgeny Khmara Lietuvoje lankėsi vos keletą dienų, dalyvavo koncertuose, kurie buvo skirti rinkti paramą karo nualintai šaliai. Su įžymybe susitikome Ukrainos ambasadoje, jis negailėjo šiltų žodžių lietuvių tautai, Vyriausybei. „Esame be galo dėkingi... iki ašarų, turite tai žinoti. Kai mūsų šalyje susitvarkys situacija, mes jūsų lauksime su atidarytomis durimis, atviromis širdimis. Tai, ką jūs darote – neįtikėtina“, – sakė E. Khmara, kuris tik praėjus dviem karo mėnesiams gavo leidimą iš Ukrainos Kultūros ministerijos išvykti į užsienį ir šitaip atstovauti savo šaliai, rinkti lėšas. Vilniuje, pianistas skaičiavo, įvyko, ko gero, jau dešimtasis koncertas – iki tol koncertavo Italijoje, Austrijoje, o šiomis dienomis jau išvykstąs į Ispaniją.

Galvoje visada skambėjo simfoninis orkestras

Pasakojimą apie save E. Khmara pradėjo pažymėdamas, kad muzika ir šeima jam yra viso gyvenimo prasmė, kaip oras, vanduo, tai, be ko savęs neįsivaizduojąs.

„Dievas apdovanojo galimybe kurti autorinę muziką, esu kompozitorius. Mes, retransliuotojai, energiją perleidžiame per save – širdį ir sielą, šiuo atveju, per rankas. Taip gimsta muzika“, – kalbėjo jis.

E. Khmara prisiminė pačią savo karjeros pradžią Ukrainoje – pradėjo dirbti anksti, būdamas vos penkiolikos metų. „Ką reiškia žodis profesionalas? Kai tu uždirbi pinigus už tai, ką darai. Nuo penkiolikos pradėjau dirbti viename baldų centre. Ketvirtame stiklinio holo aukšte buvo pastatytas baltas pianinas, skirtas privilioti klientams, kad jie pakiltų aukštyn, o ten jie išvysdavo pianistą, kuris gyvai grodavo. Vėliau pradėjau gauti pasiūlymus iš klientų, kurie ateidavo apsipirkti – groti restoranuose, viešbučiuose. Septyniolikos turėjau tiek darbo, kad laisvo laiko visiškai nebuvo... Tik mokslams – ir viskas“, – apie griežtą darbotvarkę, kuri lydėjo nuo mažų dienų, prabilo pianistas.

Šitaip uždarbiaudamas labai greit susipažino su kitais artistais, pradėjo su jais bendradarbiauti. „Visada norėjau būti soliniu artistu! Nors neturėjau aukštojo muzikinio išsilavinimo, bet mano galvoje visada skambėjo simfoninis orkestras... Niekada neužmiršiu to momento, kai susipažinau su viena mergina, kuri darė orkestruotes, ji man pasakė tokią to kainą... Jei įrašyčiau albumą, man būtų reikėję parduoti inkstą ar dar ką nors, supratau, kad tai turiu padaryti pats. Todėl pradėjau mokytis“, – pasakojo E. Khmara.

Jau 2012-aisiais pasirodė pirmoji E. Khmaros sukurta kompozicija „Fairy Tale“, kuri buvo aranžuota orkestrams, ir ši kompozicija tapo savotišku rakteliu į artisto gyvenimą.

„Konkurse „Ukraine's Got Talent“ užėmiau trečiąją vietą, tai buvo įdomus momentas. Iki šito šou visi prodiuseriai, kuriems atėjęs rodydavau savo kūrybą, sakė, kad „kur tik nori, tik ne Ukrainoje“ – instrumentinė muzika čia niekada nebus įdomi. Tavo auditorija tebus kokie aštuoniasdešimt žmonių restorane, aukščiau neiššoksi. <...> Tokiame formate tiesiog nebuvo variantų, tačiau kiekvienas toks atsakymas mane įkvėpė eiti toliau, įrodyti, kad instrumentinė muzika gi kažkodėl populiari Europoje...“, – tęsė E. Khmara.

Suvienijo nesuvienijamą

Po minėtojo šou, 2013-aisiais pianistas išleido savo pirmąjį albumą, o 2014-aisiais – jau antrąjį. Jis, anot E. Khmaros, tapo tam tikru proveržiu, nes suvienijęs nesuvienijamus dalykus.

„Simfoninis orkestras, solo fortepijonas su roko elementais, dubstep – elektroninė kultūra, kuri tuo metu buvo labai populiari. Kai dariau pirmąją prezentaciją Kyjive, man visi sakė, kad nesurinksi daugiau nei dviejų šimtų žmonių, tačiau į klubą (net ne koncertinę salę) atėjo 700! Suvokiau, kodėl gi ne? Reikia bandyti. Pasiėmiau antrą pagal dydį Kyjivo salę ir nutariau organizuoti ten koncertą, vykti į turą per Ukrainą. Suprantama, salės nebuvo visiškai užpildytos, todėl tai man kainavo didelius pinigus, kuriuos buvau uždirbęs restoranuose, korporatyvuose, bet jau nuvykus pirmąjį kartą buvo didelis atgarsis! Po metų pakartojau, padarėme šou, kuriame buvo ne tik simfoninis orkestras, bet ir specialieji efektai, ugnis, 3D grafika, – į pačią karjeros pradžią nusikėlė E. Khmara ir pridūrė, kad iki prasidedant karui jam jau pavykdavę surinkti pilnas sales Ukrainoje. – Iki šiol tai buvo nišinė muzika, bet džiaugiuosi, kad šis žanras tampa populiaresnis – tai parodo visuomenės kultūros lygį.“

E. Khmara įsitikinęs, kai visa širdimi tiki tuo, ką darai, kai skiri tam laiko – anksčiau ar vėliau pasieksi rezultato: „Mėgstamas mano pavyzdys – pasodintas grūdelis į žemę. Tu jį pasodinai, palaistei kartą, kitą. Ir numoji ranka, ai, jis vis tiek neauga, nustoji jį laistyti. Bet iš tiesų, po žeme daigelis jau kalasi, jeigu būtumei dar kelis sykius palaistęs, jis jau būtų pasirodęs, bet tu to nepadarei... Mano manymu, tai priežastis, kodėl daugelis ko nors nepasiekia – ne iki galo tiki tuo, ką daro, todėl kenčia nesėkmes. Esu laimingas, kad visada turėjau noro siekti, tikėjimą.“

Muziko manymu, negali judėti toliau, kol savo šalyje nepasieksi maksimumo – tai esą labai svarbu. „Visada turėjau šį tikslą. Prieš keletą metų gaudavau finansiškai galingus pasiūlymus iš JAV, bet buvo norima, kad tapčiau kolektyvo dalimi. Suprantu, kad turiu pasirinkimą kalbėti savo kalba, daryti tai, ką noriu, arba gauti pinigus, bet daryti kažką kito. Pasveri, aišku, galimybes, bet tai, kad Ukrainoje pavyko išjudinti atitinkamą kultūrinį sluoksnį – tai maža, bet pergalė“, – teigė jis.

Kompozitorius, paklaustas, ar nepavargstąs, kai galvoje nuolat skamba muzika, tikino, kad ne. „Sąžiningai, ne. Turbūt keistai nuskambės, bet nelaikau savęs muzikantu 100 proc. Gyvenimas toks nuostabus, toks daugialypis, būtų kvaila žiūrėti tik į vieną tašką. Tau patiko vienas medis ir tu į jį žvelgi visą gyvenimą... ne... Atrodytų, muzikantas turi retransliuoti supančio pasaulio grožį, savo išjaustą patirtį per muziką, tačiau aš negaliu pasakyti, kad tam skiriu visą savo laisvą laiką. Turiu šeimą, su kuria daug keliaujame, yra rutina – tarkim, išplauti indus. Tai absoliučiai normalu, atlieku daug namų darbų – padėdavau žmonai, kai vaikai buvo visai maži, skalbiau vystyklus... Iš visų šitų dalykų ir susideda gyvenimas“, – apie meilę ne tik muzikai, bet ir gyvenimui kalbėjo E. Khmara.

Išleidęs albumą „Fairy Tale“ E. Khmara pradėjo gauti didelio tiražo užsakymus, kuriuos siuntė organizacijos, užsiimančios ypatingais vaikais, sergančiais Dauno sindromu, cerebriniu paralyžiumi. „Specialistai sako, kad muzika teigiamai veikia šiuos vaikelius. Po keleto metų pradėjau rengti muzikos terapijos koncertus Kyjive – „Music that heals“. <...> Nuostabu, praeina valanda, o tie vaikai juokiasi, verkia – suvoki muzikos jėgą. Muzika – energoinformacinė substancija, kuri sugeba ne tik paveikti nuotaikas, bet fiziškai gydyti. Ir tai yra įrodytas faktas! Japonų mokslininkai atliko eksperimentus su vandeniu, pamatė, kaip keičiasi jo struktūra, veikiama muzikos. Vanduo sudaro daugiau kaip 70 proc. žmogaus organizmo tūrio, muzika ir garsai negali mūsų neveikti. Todėl visiems rekomenduoju klausytis geros muzikos, ji padeda gyvenime, netgi ima greičiau pildytis svajonės“, – darė išvadą jis.

Niekada neužmirš dienos, kai prasidėjo karas

Visgi muzikos galia, regis, nepajėgi sustabdyti karo Ukrainoje, mintys apie tai sukasi netgi kalbant apie jos teigiamą energiją... Kyjive gyvenantis E. Khmara sako, vasario 24-osios neužmiršiantys niekada.

„Daugelis žmonių jautė, kad kažkas nutiks, bet niekas nesitikėjo, kad karas prasidės tokiu mastu. <...> Pabudome penktą ryto nuo sprogimų, pažadinau šeimą, pasakiau, kad turime bėgti iš miesto, bet išvažiavę patekome į chaosą, kelyje daug eismo įvykių, karinių mašinų, kurios kažkur važiavo... Sustojome. Supratome, kad blogiausia, kas gali nutikti – tai pasiduoti panikai. Apsisukę sugrįžome namo. Šiandien esu labai dėkingas, kad išgyvenome šį laiką, pirmosios trys dienos Kyjivui – pačios baisiausios. Jau antrą karo dieną matėme rusišką karinę techniką, kuri važiavo šiaurine miesto dalimi, o žmonės iš langų šaudė į ją – jie to nesitikėjo! Mačiau aviaciją, pirmosios sirenos... tai baisu. Mano vyriausiam sūnui vasario 25-ąją sukako penkeri, šį gimtadienį mes sutikome bombų slėptuvėje“, – pirmąsias karo dienas prisiminė E. Khmara.

Trečią karo dieną E. Khmaros šeima visgi priėmė sprendimą, kad reikia išvykti iš Kyjivo, patraukė nepopuliaria kryptimi – į Šiaurės rytus, Charkivą. „Visi sakė, kad rusų desantas išsilaipins Kyjive, esą pagrindinis Rusijos tikslas, kad jų vėliava kabotų virš šio miesto, kitaip – kapituliacija. Tenka pripažinti, iki vasario 24-osios ukrainiečiai nelabai tikėjo savosiomis karinėmis pajėgomis, tačiau naujienos apie kariuomenės atgautą Gostomelio oro uostą regėjosi tikru stebuklu. <...> Ukrainiečių tautos dvasia atgimė, kuri nebuvo iki tos dienos tokia stipri. Kiekvienas suvokė, kad yra ukrainietis, kiekvienas norėjo kažką daryti. Dar viena tautos ypatybė – mes ne visada paklūstame taisyklėms, bet šįsyk tai suvaidino teigiamą vaidmenį. Kariškiai nelaukė generolų komandų, nurodymų iš aukščiau, jie tiesiog ėmė į rankas ginklus, darė tai, ką manė tuo metu reikalinga. Pavyko atlaikyti agresiją, nors visas pasaulis galvojo, kad krisime po savaitės“, – kalbėjo E. Khmara.

Charkivo srityje esančiame kaimelyje gyvena E. Khmaros žmonos Dariios senelis. „Kaimelis toli nuo kelių, infrastruktūros, nusprendėme būti ten, nes laukiamės vaikelio, todėl saugumas labai svarbu. Važiavome ne be nuotykių. Priešais važiuojantys automobiliai švitino šviesomis, sustoję pasiteiravome, kas vyksta, o jie sako, kad priekyje vyksta mūšis, įspėjo važiuoti atgal. Pasukome į artimiausią kaimelį, kurį laiką pralaukėme, o kai pajudėjome – kelyje vos už kilometro pamatėme ukrainiečių karinę koloną, kuri degė, juos apšaudė rusų sraigtasparnis... Tai pirmas siaubas, kurį teko patirti. Kai ryžomės važiuoti į vakarų Ukrainą (buvo grėsmė, kad uždarys susisiekimą per Dnieprą, tad nusprendėme persikelti į kairįjį krantą, Aleksandrijos miestelį) tą pačią naktį Zaporožės atominę elektrinę, esančią Energodar mieste užėmė rusai. Teskyrė vos šimtas kilometrų, jeigu ši stotis būtų sprogusi... Per tas tris dienas, matėme rusų aviaciją, kuri skrido tiesiai virš galvų, su raketomis Žytomyro kryptimi“, – apie karo metu išgyvenamą nerimą ir baimę pasakojo pianistas.

Visos lėšos, tęsė E. Khmara, kurios tuo metu gulėjo sąskaitoje, buvo atiduotos karinėms Ukrainos pajėgoms, tad teko galvoti, ką toliau daryti: „Pradėjome organizuoti labdaringus koncertus. Per šį karo periodą sugebėjome suorganizuoti 23 koncertus, o kiek jų įvyko online – net nebesuskaičiuoju. Grojau žmonėms, kurie nuo karo pavojaus slėpėsi slėptuvėse. Karas suteikė suvokimą, kiek svarbi yra muzika. Atrodytų, kai vyksta karas, muzika niekam nerūpi, bet yra priešingai, ji padeda, suteikia jėgų. Koncertus lanko daug ukrainiečių karo pabėgėlių, kurie palikę savo šalį, tai pakelia jų dvasią, tikėjimą. Ne visuose, bet kai kuriuose koncertuose pavyksta surinkti pinigų paramai. Šiandien paskaičiavau, kad jau pavyko surinkti apie 50 tūkst. dolerių, tai ir nedaug, ir nemažai.“

Ukrainiečių tautos identifikacijos aušra ir pseudo imperijos saulėlydis

Sakant, kad Lietuva yra labai artima su Ukraina, E. Khmara prisipažino, eina šiurpas. „Nesitikėjau tokio palaikymo, tačiau suprantu, kodėl. Jūs buvote Sovietų Sąjungoje, žinote, kas yra Rusija. Tokios šalys kaip Italija dažnai užduoda klausimą: jūsų Zelenskis ne ką geresnis už Putiną – tiek gyvybių atiduodate – už ką? Atiduotumėt Krymą, Donbasą, kame problema? Problema ta, kad yra vykdomas genocidas prieš ukrainiečių tautą. Jie naikina mūsų bibliotekas, paminklus, atranda istorinių sąjajų, kad 1800-aisiais Zaparožės sritis priklausė Rusijos imperijai, nesąmonė! <...> Yra Konstitucija, kuri buvo pripažinta tarptautinės bendruomenės. Radau, kaip paaiškinti italams šią situaciją – sakau, įsivaizduokite, kad pas jus atskrido ateiviai ir draugiškai pasiūlė atsisakyti savo kalbos, istorijos, muzikos, skanaus maisto, o jeigu su tuo nesutinkate – jie jus užmuš. Rusija daro tą patį su mumis... Putinas niekada nelaikė mūsų atskira šalimi, lyg būtume kažkokia Rusijos gubernija“, – aiškino susidariusią situaciją E. Khmara.

Vasario 24-ąją, anot E. Khmaros, įvyko du dalykai: ukrainiečių dvasios ir tautos identifikacijos aušra ir pseudo imperijos saulėlydis.

„Rusija – teroristinė grupuotė, galinti savo jėgą parodyti su branduoliniu ginklu. <...> Mes, ukrainiečiai, galvojome, kad esame silpni, netikėjome savo jėgomis, kad atstovėsime, bet vėlgi, be kitų šalių palaikymo tai nebūtų įmanoma. Visas pasaulis turi suprasti, kad dabar vyksta šviesos ir tamsos kova. Totalitarinis režimas, diktatūra – tai praeitis, dabar pasaulis vystosi daug greičiau. Pagalvojus globaliai – kiek būtų galima milijonų dolerių skirti kosmoso tyrinėjimams ar alternatyvių energijos šaltinių išgavimui, klestėjimui... Jie išleidžia milijardus žemių užgrobimui, kuri jiems nereikalinga. Rusijos teritorija – 16 mln. kv. km, turtingai gyvena tik didžiuosiuose miestuose, bet kiti kaimai – be dujų, asfalto... Dėl ko jie tai daro? Tai tarsi tam tikri trofėjai“, – sakė E. Khmara.

Ką pasauliui dabar svarbiausia suvokti? „Neturiu teisės teisti tokių organizacijų kaip Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), bet, mano subjektyvia nuomone, nesuprantu jų egzistavimo tikslo šiandien. Jie sėdi su ausinėmis, spaudo mygtukus, kažką aptarinėja... Kai sprendžia globalaus atšilimo klausimus – šaunuoliai, skiria milijardus, bet kai problema reali – Mariupolis, „Azovstal“ gamykla – ar galite kažką padaryti? Raudonasis kryžius – kur jūs? <...> Esu įsitikinęs, kad panorėję jie šį klausimą galėtų išspręsti per kelias valandas. Bet kažkodėl jis nesprendžiamas, tad kam reikalingos šios organizacijos? Kodėl niekas nieko nesiėmė, jei buvo įsitikinę, kad karą pralaimėsime per kelias dienas? Kas būtų toliau? Šimtas procentų – sekanti būtų Moldova, Baltijos šalys. Ukraina šiandien kaip buferinė zona tarp civilizuoto pasaulio ir Rusijos, kuri skęsta. <...>Pasaulis šiandien labai dinamiškas, tai pasireiškia visur. Dabar esi čia, o po trijų valandų – kitame pasaulio krašte. Taip pat ir čia – turi būti greitas reagavimas“, – pasaulines organizacijas imtis greitesnių ir konkretesnių sprendimų ragino E. Khmara.

Pianistas dar kartą dėkojo visoms Ukrainą palaikančioms pusėms: „Milijonas ačiū kiekvienam, kas padeda ir palaiko. To neįmanoma apsakyti žodžiais, aš galiu išreikšti muzika...“