Ukrainos avataru tapusi Tetiana Drobotia: freska Vilniuje ant Maskvos namų – tai dailininkų Bayraktaras

Ant Vilniuje esančio „Maskvos namų“ pastato sienos perkelta ukrainietės fotografės Olenos Tytarenko daryta nuotrauka, kuriame ši užfiksavo savo gimtajame mieste Zaporižėje savanorių centre pagalbą teikusios Tetianos Drobotios atvaizdą. Kalbinta Tetiana atvira – nors ant sienos matomas jos veidas, visgi tai esąs Ukrainos avataras: „Daugelis manęs klausė: koks jausmas, kai matai freską su savo atvaizdu ant sienos? Noriu sąžiningai pasakyti, kai pamačiau freską, man tapo akivaizdu, kad tai ne aš, nors ir mano veidas, figūra, kostiumas... Kai prieini arčiau, supranti – kiek daug žmonių sudėjo savo energijos ir noro padėti, todėl tai priimu kaip atskirą Ukrainos avatarą. Pajaučiau tą energiją, be galo džiaugiuosi, kad pati galėjau tapti šio projekto dalyve, perteikti tą energiją, kuri taip stipriai juntama. Ne kaip Tetiana, bet kaip Ukraina.“

Liks savo mieste tol, kol tai bus įmanoma

Tetiana šiandien jau sugrįžusi į Zaporižę, Vilniuje svečiavosi tik tris dienas. „Atvykome specialiai freskos pristatymui, kad ją pamatytume savo akimis, pabendrautume su vilniečiais, kurie prisidėjo prie projekto – jų daugiau nei penki šimtai. Iškart po to, su fotografe Olena išvykome atgal į Ukrainą, dabar esame savo gimtajame mieste“, – pasakojo projekto „Do peremogi / Iki pergalės“ dalyvė.

Iš Zaporižės šiandien pasiekia neramios žinios. Pietų Ukrainoje esantis miestas – prie pat fronto linijos. „Nuo fronto linijos Zaporižę teskiria vos 40 kilometrų, naktį girdime, kaip dirba artilerija. Paskutiniu metu padažnėjo raketų atakos – dalį raketų numuša, bet ne visas. Deja, šiandien raketa S-300 atskrido į Zaporižės priemestį, ten gyvena mano pažįstama, ji pasakojo, kad vieną kaimynę po raketos smūgio tiesiog užvertė pastato siena... ji žuvo. Tokios naujienos dabar skamba labai dažnai“, – nutilo T. Drobotia.

Paklausta, ar nesvarstė ieškoti saugaus prieglobsčio Lietuvoje, T. Drobotia tikino su fotografe Olena nusprendusios nepasiduoti – likti savo mieste tol, kol tai bus įmanoma. „<...> Esu marketologė, turiu klientų ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų, konsultuoju verslą, nesu prisirišusi prie vietos. Iš tiesų, netgi turimas butas Zaporižėje – nuomojamas, galėtume lengvai išvykti į kitą miestą... Bet tai mano gimtasis miestas, supratau, kad noriu padėti tiems, kas jį gina. Neišvykome, nei aš, nei Olena, buvome užsiėmusios savanorių centre, padėjome pabėgėliams ir kariškiams. Jei ne ši freska, turbūt nebūtume ir trumpam išvykusios, neturėjome jokių planų – atostogoms ar panašiai“, – kalbėjo ji.

Tačiau išvykus supranti, kad visai šalia žmonės gyvena taikiai. „Vasara, visi ramiai sau vaikšto – vestuvės, gimtadieniai... Vilniaus centre matėme tiek daug pasipuošusių žmonių, jie atsipalaidavę, šypsosi... Po trijų dienų pamanėme, gal su mumis kažkas ne taip, kad grįžtame ten, kur karas aktyvioje fazėje. Tiesiog priklausome drąsių merginų kategorijai, nusprendėme, kad būsime savo mieste tol, kol tai bus įmanoma“, – ryžtingai kalbėjo pašnekovė.

Ji dėkojo vilniečiams už šiltą priėmimą. „Visi teiravosi, ar nėra reikalinga kokia nors pagalba, vienas vyras netgi pasiūlė būstą... Tokio stipraus palaikymo nesitikėjome. Dėkinga visiems Vilniaus gyventojams, tai labai malonu, – šiltų žodžių negailėjo T. Drobotia. – Regis, kad kartu mes nuveikėme šį tą svarbaus, dėl šito karo, dėl pergalės. Begalinis dėkingumas lietuviams, už supratimą, kad viskas bus gerai. Tik nežinau, kada.“

Istorija kartojasi, netgi žiauresne forma

Prieš kelias dienas rusai užgrobė Zaporižės atominę elektrinę. „<...> Pasakė, kad čia bus rusų žemė, arba jie viską susprogdinsią. Toks įspūdis, kad istorija be galo kartojasi, netgi žiauresne forma... Paskutiniaisiais mėnesiais jaučiuosi taip, tarsi būtume kažkokio romano herojais, kuris vyksta tiesiog dabar. Iš Zaporižės vykome į Lenkiją, Žešovą, nuomotis automobilio, ten pamatėme – tai forpostas. Kiek daug karinės technikos! Ukrainoje to nematai, koks didelis darbas dabar vyksta tarptautiniuose frontuose“, – sakė T. Drobotia.

Pašnekovė pažymėjo, kad ir Ukraina, ir Europos šalys, ir Amerika, visi apie karą sužinojo post factum, o Rusija tam ruošėsi visą dešimtmetį: „Vieni sako, kad apie šį karą pradėta galvoti nuo 2008-ųjų, kiti – įvardina kitas datas, bet viena aišku, rusai atėjo labai pasiruošę, jų fiziškai labai daug. Iš pradžių atrodė, jau praėjo ištisas mėnesis, kada gi laimėsime? Du mėnesiai, pusė metų – supranti, kad tai labai ilgas procesas, nes jie turi tam resursų.“

T. Drobotia pasakojo nuvykusi į Bučą, Irpinę ir Borodianką tam, kad savo akimis išvystų visa tai, kas visą pasaulį gąsdina fotografijose. „Gyvai – gąsdina dar labiau, supranti viso to mastelį... Bet ne visi žmonės yra pasiruošę pamatyti kančias, karo baisumus, užtat visi gali reaguoti į meną. Labai patiko pasakymas, kad freska Vilniuje ant Maskvos namų – tai dailininkų Bayraktaras. Tuo mes šiandien ypač didžiuojamės, ir savo komanda – viskas pavyko. Per pozityvų vaizdinį taip pat galima sukelti žmonių emocijas, empatiją“, – apie meno galias kalbėjo Tetiana.

Gyvenimas nugali mirtį

200 kv. metrų plotą užimantis piešinys ant Maskvos namų atsirado Ukrainos valstybingumo dieną. Ir tai ne vienas sutapimas, kuris Tetianai sukelia šiurpulį. „Tomis dienomis žadėjo lietų, pamanėme, kad komanda negalės dirbti, nes nusiplaus dažai... Tačiau viską pavyko padaryti, oras buvo tinkamas, o kai baigėme, tik tada pradėjo lyti. O visas tas dienas buvo saulėta, malonu, galėjome pabendrauti susitikę prie freskos, jeigu lytų – viskas būtų buvę ne taip. Tai irgi – geras ženklas, kad viską padarėme gerai“, – pasakojo ji.

Prisimindama pačios nuotraukos užfiksavimo momentą, T. Drobotia sakė, kad tai buvo nuostabi diena: „Mes su Olena neplanavome fotosesijos, tai buvo 60-ta karo diena, Velykos... Nusprendėme, kad centre galėtume suorganizuoti šventę savanoriams, nes iki tol visi dirbome be išeiginių, nuolat girdėdami blogas naujienas. Velykos – tai tokia šventė, kai gyvenimas nugali mirtį. Pasakėme savanoriams, kad visi pasipuoštų vyšivankomis, o viena savanorių Olia, atnešė keturis tautinius kostiumus. Be manęs – dar trys merginos buvo jais pasipuošusios, bet taip išėjo, kad Olena sustatė šviesas ir ėmėsi fotografuoti, kai dar niekas nebuvo atėjęs, tik aš. Padarėme tris kadrus ir toliau nubėgau dirbti savo darbų.“

Šios Velykos, anot T. Drobotios, buvo pirma šventė, kai visi suprato, kad reikia prisikelti, kad gyvenimas karo metu taip pat egzistuoja. „Tiesa, to reikia išmokti, šis supratimas atėjo ne iškart. Kai dingsta baimė – pradedi gyventi“, – sakė ji.

Šis karas, kaip pastebėjo T. Drobotia, pasižymi milžinišku kiekiu informacinių atakų, tačiau rusai, anot jos, hibridinio karo plane nėra labai sumanūs. „Jų jėga – apimtys, ginklai, bet informacinėje erdvėje stiprūs tik netikrų žinių kūrime. Žmonijai reikės iš to padaryti išvadą, rasti būdą, kaip apsiginti, nes viskas prasideda nuo neteisingos informacijos. Tai parodo propagandos pavyzdžiai“, – konstatavo pašnekovė.