Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės devinta knyga „Pavojingi žodžiai‘‘ – tai šiuolaikinės kultūros metafora.
Kaip sakoma Biblijoje, pradžioje buvo Žodis. Ir jis buvo ne tas. Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir vis dar turi savo pavojingus žodžius. Žodžius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti kuo dažniau. Nuo žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės. Kartais po socialinių perversmų pavojingi žodžiai su pageidaujamais žodžiais susikeičia vietomis, bet ši knyga ne apie tai.
Režisierius Safyrovas po režisieriaus Odino mirties kaip palikimą gauna retai statomą Verdžio operą. Ir tai ne šiaip opera, o Opera, turinti pavojingą prietarą. Jos pavadinimo negalima ištarti viso. Pavadinime tik du žodžiai, ir režisierius turi pasirinkti arba vieną, arba kitą.
„Savo personažų aš dažnai ieškau ne išorėje, o savyje. Daugelis mano personažų yra aš pati“, – sako rašytoja, vertinama kaip kandi intelektualė ir tyli literatūros ekscentrikė.
U. Radzevičiūtė yra baigusi meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, dirbusi tarptautinių reklamos agentūrų kūrybos direktore.
Per du dešimtmečius U. Radzevičiūtės išleistų ir perleistų knygų sąraše – juodojo humoro romanai „Strekaza“ ir „Frankburgas“, trumpos istorijos „Baden Badeno nebus“, romanai „Žuvys ir drakonai“ (Europos Sąjungos literatūrinė premija), „180“, „Kraujas mėlynas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos premija), „Grožio ir blogio biblioteka“ (Kūrybiškiausia metų knyga), „Minaretas ir 7“ ir naujausias – „Pavojingi žodžiai“.
U. Radzevičiūtės kūrinių versta į anglų, estų, italų, rusų kalbas, knygos įtrauktos į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktukus, nominuotos Metų knygos rinkimuose. 2022 m. rašytojai paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Kviečiame skaityti ištrauką iš romano.
1.
Daug kam teatre atrodė, kad režisierius Odinas mirė ne nuo širdies smūgio.
Nors oficiali versija buvo būtent tokia.
Daug kam teatre atrodė, kad jis mirė dėl to, kad pasirinko ne tą Žodį.
Kaip sako Biblija, pradžioje buvo Žodis.
Ir jis buvo ne tas.
O tada jau teatre atsirado tuščia vieta ir šansas režisieriui Safyrovui prisikelti iš numirusiųjų.
Iš senojo režisieriaus Odino Safyrovas paveldėjo kabinetą ir pradėtą statyti Verdžio operą.
Bet ne kokią populiarią Verdžio operą, o retai statomą. Be to – su prietaru!
Viso jos pavadinimo negalima garsiai ištarti: tai prišauktų nelaimę ir trupei, ir spektakliui, ir visam teatrui.
Pavadinime – tik du žodžiai. Režisierius Odinas pasirinko „La Forza“, taip, kaip ją visada vadino Europoje. Pasirinko „La Forza“ ir mirė. Viską padarė tarsi teisingai, ir prašau!
Žodžiu, žodžius reikėjo rinkti atsargiai.
Po Odino mirties kilo erezija, kad Operos pavadinimą pradžioje reikėjo išversti. Juk afišoje Operos pavadinimas bus parašytas mūsų kalba, o ne itališkai. O pavadinimą išvertus viskas apsiverčia – antrasis žodis ima ir tampa pirmuoju!
– Beliko pasiduoti Likimui, – pasakė režisierius Safyrovas susipažindamas su trupe.
Pasakė ir nenumirė.
***
Režisieriui Safyrovui atrodė, kad jie visi žiūri į jį šaltomis akimis, todėl lindo pro langą pats.
Tris kartus trimis skirtingais būdais, kad tie mediniai dainuojantys arkliai be žodžių suprastų, kas yra improvizacijos menas.
Skirtingai nuo senojo režisieriaus Odino, Safyrovas buvo ne operos, o dramos teatro režisierius, ir ieškojo scenoje visai kitų dalykų. Tiesą sakant, operos jis nekentė, bet po visų gyvenimo peripetijų buvo pasiruošęs nešti kryžių tokį, koks tik pasitaikys.
– Ne kaip plėšikas! Ne kaip plėšikas! – paskutinį kartą lįsdamas pro langą sušuko režisierius Safyrovas. – O išdidžiai. Iškėlęs galvą! Tu juk pas damą lendi! Pas damą negalima lįsti šonu ar užpakaliu! Net jeigu taip ir patogiau.
Mokė jis lįsti pro langą tik jaunąjį Doną Alvaro, bet klausėsi jo visi. Apie „damą“ Safyrovas geriau jau būtų nieko nešūkavęs, nes šaltosios, įtariai jį stebinčios akys akimirksniu apsitraukė šerkšnu.
– Išdidžiai, – pakartojo Safyrovas. – Iškėlęs galvą! – stengdamasis, kad visi į jį žiūrintys užmirštų „tą“ damą. Ir „tą“ damą, ir visas kitas jo gyvenimą ir polėkį nusinešusias damas.
Nustūmusias jį amžinybei į nebūtį savo pikantiškais dvidešimties, dešimties, šešerių metų senumo prisiminimais. Ir jei staiga nebūtų miręs Odinas, iš tos nebūties Safyrovas galbūt niekada ir nebūtų sugrįžęs.
Bent taip jam atrodė pirmuosius dvejus pilnus tuštumos metus.
Tenoras Donas Alvaro arklys pasirodė dar ir koks ne medinis ir netgi priminė Safyrovui jį patį jaunystėje, todėl Safyrovas nuo pat pradžių ėmėsi jo, tarsi bandydamas perrašyti save ir savo praeitį.
– Nereikia žiūrėti atgal, – pasakė Safyrovas.
Donas Alvaro, dabar jau pats išdidžiai lipdamas pro langą, atgal ir nežiūrėjo.
Ta frazė „nereikia žiūrėti atgal“ buvo skirta ne jam, tiksliau – ne jam vienam, o visiems.
– Nereikia žiūrėti atgal, – pakartojo Safyrovas.
Tas „nereikia žiūrėti atgal“ galėjo reikšti ir tai, kad nuo dabar viskas bus kitaip.
Ir teatre apskritai, ir šioje scenoje konkrečiai. Tai galėjo reikšti, kad reikia užmiršti režisieriaus Odino klasikinį senovinį metodą: charakterį kurti išimtinai tik balsu.
Tas „nereikia žiūrėti atgal“ galėjo reikšti ir tai, kad reiktų užmiršti viską, ką kas nors kada nors apie Safyrovą, jo nuotykius ir žlugimus girdėjo.
Ir nežiūrėti čia ledinėmis akimis. Nes dabar viskas bus kitaip.
– O jeigu aš pro tą langą įšokčiau? – paklausė Donas Alvaro.
Jis buvo iš tų, norinčių pralenkti mokytoją tuoj pat, todėl tuoj pat parodė šuolininko sugebėjimus užkliūdamas, nuversdamas laikiną dekoraciją, iš inercijos dar padarydamas kelis žingsnius iki tarnaitės Kuros, stovinčios ne vietoje, ir kartu nuversdamas ir ją.
– Idiotas, – gulėdama ant grindų garsiai ištarė žila tarnaitė Kura.
Ji gulėjo ir mąstė, kaip jai čia gražiau iš tos dulkėse gulinčios jūrų žvaigždės pozicijos atsistoti ant kojų. Akivaizdu, kad protingiausia buvo viską paversti juokais, bet ir pačiai nepasirodyti juokingai. Ypač kai tau penkiasdešimt plius. O Kura ir buvo penkiasdešimties plius amžiaus dama, išsaugojusi ir figūrą, ir veidą, ir, kaip už akių kalbėjo teatro bendražygiai, – režisieriaus Odino meilužė. Pati Paskutinė.
Kaip režisieriaus Odino meilužė ji norėjo daug ir visko, todėl dainavo viską, kas pakliūva, visas pagrindines, dažnai jai netinkančias partijas, prarado balsą ir nusirito iki tarnaičių. Ir nebuvo kas tokioje situacijoje jai paduotų ranką.
Vis dėlto atvirai žiūrėdamas į gulinčią žvaigždę kvatojo tik vienas – Markizas Di Kalatrava. Giliu bosu kosėdamas ir nosimi šnirpšdamas. Gal taip suveikė užsikodavimas nuo alkoholio, o gal, kai tau virš šešiasdešimties, tu – nusipelnęs teatro bosas, o tavo žmona – teatro vyriausioji buhalterė, atsargumas sumažėja iki pavojingo minimumo.
– Kitą kartą prieš šokinėdamas parepetuok, – pro dantis Donui Alvaro pasakė Kura, vis dėlto atsistodama ir dirbtinai visiems nusišypsodama.
Su Kura reikėjo atsargiau. Nes tik dabar scenoje ji buvo tarnaitė, o teatre ji priklausė pačiam pavojingiausiam klanui, su kuriuo geriau neturėti jokių reikalų: gyvą suvalgys.
Bet juk ir jai turėjo matytis, kad netyčia, kad Donas Alvaro turėjo visai kitą tikslą: pasirodyti prieš naująjį režisierių ir padaryti įspūdį Čigonei.
– Dar vienas toks kartas, stipriau užkliūsi, ir dainuosi mecosopranu ar, geriausiu atveju, kontraltu, – stumteldamas besikeliantį Doną Alvaro pakomentavo Markizas Di Kalatrava.
Jo humoro jausmas dažniausiai apsiribodavo kastratais, jiems prijaučiančiais ir kitais kūniškaisiais dalykais. Ir apskritai mene jis labiausiai mėgo fiziologiją.
Bendroji emocinė temperatūra salėje pakilo bent dešimčia laipsnių, o tai reiškė, kad Safyrovo lindimas pro langą buvo ne veltui, scenoje atsirado gyvas konfliktas ir dabar jau atsirado galimybė pradėti dirbti.
Su Donu Alvaro, žinoma, paprasčiausia. Jis jaunas, akivaizdu, bet kokia kaina siekiantis dėmesio ir pripažinimo, ir bet kokį tokio žymaus režisieriaus pamokymą ar patarimą lengvai galėjo priimti kaip tėvišką meilę.
O ką galima padaryti su tokiu kaip Markizas Di Kalatrava? Su juo Safyrovas susidūrė jau ne pirmą kartą. Nors jo vardą ir pavardę Safyrovo atmintis jau visai ištrynė. Pirmas kartas buvo prieš dvidešimt metų tame pačiame teatre, kai Safyrovas tik bandė įrodyti, kad jis režisierius.
Ir jei pagal prisiminimus būtų reikėję šitą stambų pagiežos grynuolį Markizą Di Kalatravą kam charakterizuoti ar vienu žodžiu pristatyti, tas žodis būtų „intrigantas“.
Visa laimė, kad jaunasis Donas Alvaro senąjį Markizą Di Kalatravą netyčia nušauna dar pirmame veiksme ir daugiau su Markizu Di Kalatrava niekam nebereikia dirbti. Jis gali eiti tiesiai namo.
Ką galima padaryti su tokiu kaip Markizas Di Kalatrava?
Safyrovas turėjo daug darbo teatre patirties ir lengvai bet kurioje trupėje identifikuodavo, kieno nuodingiausios seilės ir smailiausi dantys.
Vienintelis teisingas kelias dvikovoje su Markizu Di Kalatrava: jį nuolat girti, nusprendė Safyrovas.
– Užmiršk praeitį. Visame tame, ką tu darai, neturi būti nieko nereikalingo, – paaiškino Donui Alvaro Safyrovas. – Mažiau teatro, daugiau gyvenimo.
Safyrovui atrodė, kad Donas Alvaro ne tik į jį panašus iš profilio ir anfas, bet ir mąsto panašiai, o gal net ir turi panašių tikslų kaip ir Safyrovas, būdamas jo amžiaus. Safyrovui intuityviai atrodė, kad su Donu Alvaro bus lengviausiai susikalbėti. Nes susikalbėti su žmonėmis juk nėra lengva, o ypač su moterimis. Tai – primatų rūšis, ypač apdovanota fantazija. Tu jai kažką sakai, jos ranką sau ant peties ar kur kitur padėjęs, o jos po tais žodžiais ir po ta ranka mato visai ką kita. Praeina dvidešimt, dešimt metų... o jos pamiršti to „visai ko kito“ nenori, net geria vaistus atminčiai stiprinti. Ir ką? Ir staiga nusprendžia viešai prisiminti kokius nors faktus ir kitiems papasakoti. O kokius faktus galima prisiminti po dvidešimties metų? Nieko prisiminti nebeįmanoma, kaip sako neuromokslininkai, įmanoma tik iš naujo sugalvoti. O paskui už tas fantazijas ir „faktų“ prisiminimus nusipelniusius žmones meta iš darbo.
Safyrovas ėjo nauju keliu, o praeitis jo niekaip nenorėjo palikti.
– Aš noriu, kad jūs ne gestais žiūrovams rodytumėte, kaip jūs mylite ir kaip jūs mirštate. Aš noriu, kad jūs toje scenoje ir mylėtumėte, ir mirtumėte, – pasakė Safyrovas.
Su muzikinio teatro aktoriais sunku susikalbėti, kaip su moterimis. Nei mylėti, nei mirti scenoje jie nenorėjo. Atrodė, kad jie visą laiką galvoja tik apie savo balsą, o apie rankas ir kojas negalvoja visai, na, nebent moterys.
Prie moterų Safyrovas stengėsi negrįžti.
***
Pirmą dieną ant savo naujojo kabineto sienos režisierius Safyrovas pasikabino graviūrą, kur manieringas frantas kančios iškreiptu veidu parklupęs ant kelių meldžiasi Dangui, o aplinkui vienos kiaulės, netgi, galima sakyti, šeriuoti šernai.
Jau antrą dieną kažkas teatre identifikavo, kad graviūra tai Diurerio.
Ką simbolizavo tas paveikslas su kiaulėmis?
Režisieriaus Safyrovo atgailą ir jo, kaip asmenybės, požiūrį į kolektyvą?
Kilo natūralių klausimų.
– Jis visas moteris paskutinėmis kiaulėmis laiko. Nors, jeigu geriau pagalvojus, anksčiau jis jas laikė avimis, – susumavusi gautą informaciją reziumavo vienaakė ir vienintelė teatro kirpėja.
Ir ką iš vienaakės vienintelės teatro kirpėjos paimsi? Ji juk net klausos neturi. Nors girdi viską, netgi tai, ko nereikia.
Nedaug kas teatre žinojo, kad ta Diurerio graviūra, priklijuota skoču ant baltos naujojo Safyrovo kabineto sienos, vadinosi „Sūnus palaidūnas“. Ir palaidūnas jis buvo ne su kiaulėmis.
Tos kiaulės buvo ne visa ko priežastis, o visa ko pasekmė.
Tos kiaulės buvo Bausmė jam bibline to žodžio prasme. Už paklydimus.
Už viską.
– Laimė yra visoje toje kančioje... savęs nukryžiavime... toje Golgotoje, – garsiai sau ir visiems, bandantiems ant scenos ir mirti, ir mylėti, ir dainuoti, ir nebūti mediniais, sakė Safyrovas.
– Aš suprantu, kad vienu metu dainuoti ir išdidžiai lipti pro langą yra sudėtinga. Bet tai – jūsų laimė. Jūsų laimė kiekviename skausmingame žingsnyje: ir kai patiriate krizę, ir kai bijote taip, kad net krečia prieš einant į sceną. Be viso to jūs niekaip nepajusite, kas yra tarnavimas teatrui, – sau ir pasauliui kalbėjo Safyrovas.
Jis norėjo, kad visi galvotų apie savo asmenines kančias, savo asmeninį nukryžiavimą ir savo asmeninę Golgotą, bet, pagavus kitų atsitiktinius žvilgsnius, jam vis šmėkšteldavo mintis, kad jie žiūri ne į save, o į jį, ir mato jo Golgotą, ir jiems jo negaila nė kiek.
Ant scenos nebuvo žmogaus, negirdėjusio teorijos apie laimę kančioje. Ji pasiekdavo būsimas scenos ir užkulisių žvaigždes dar Teatro Akademijoje. Laimė kančioje – tai bazinė tiesa, ant kurios stovėjo teatras. Tačiau kiekvienas režisierius tai kančiai galėjo suteikti naujų spalvų, o tiksliau – formų.
Safyrovas šį kartą nuėjo toliau nei kiti aiškindamasis ir aiškindamas kitiems laimės kančioje prasmę.
– Mūsų kančios, – pasakė Safyrovas. – Tai į mus žiūrinčiųjų išsigelbėjimas. Žiūrėdami į mus, į mūsų rodomas kančias, jie pamažu gydosi savo kančias. Jūs – misionieriai. Tokia mūsų visų misija. Nors mes net Hipokrato priesaikos nedavėme. O kaip parodysi didžiąją kančią, jeigu jos nebūsi visomis pozomis... ne, ne pozomis, – suabejojo Safyrovas. – Ne pozomis...
Šešėlyje garsiai suprunkštė jaunoji Čigonė, bet Safyrovas neatsisuko. Jis jau dvejus metus nežiūrėjo moterims į akis. Gana jam tų moterų. Geriausia, jeigu visas roles atliktų vyrai, bet čia muzikinis teatras ir sopranų tenorais ar baritonais nepakeisi.
– O kaip parodysi didžiąją kančią, jei nebūsi visomis formomis jos pats patyręs, – pasitaisė Safyrovas.
Tai, kad Odinas mirdamas jam paliko užbaigti operą, o ne operetę, Safyrovą, reikia pasakyti, džiugino.
Operetėse nėra ir niekada nebuvo jokios moralės.
Operetėje visi užsiima tik tuo, kad apsimetinėja kuo nors kitu, nei yra pagal oficialų libretą, ir bando ką nors amoraliai suvilioti kiauksėdami įtartinas daineles. Operetę kaip žanrą apskritai galima priskirti prie mažųjų amoralumo formų.
Tik opera, tik tragiškoji opera su prakeiksmu galėjo iškelti Safyrovą virš visų žemiškųjų tragedijų ir grąžinti viską, ką jis dėl moteriškų išsigalvojimų ir nuoskaudų prarado, ir parodyti jo tikrąją jėgą.
Bet grįžkime prie Diurerio graviūros.
Be kiaulių, joje buvo dar vienas įdomus niuansas.
Diureris tą biblinę istoriją apie sūnų, išklydusį iš kelio ir patekusį tarp kiaulių, perkėlė į Vakarų Europos XV a. architektūrinį peizažą. Įkomponavo tarp bavariškų namų. Padarė tai, ko niekas aplinkui niekada nedarė.
Už tokią naujovę Diurerį po jo mirties ypač gyrė įvairių amžių meno istorikai ir pseudobiografai.
Turbūt būtent tai buvo Safyrovui svarbiausia. Ne, ne pagyrimai, tiksliau, ne tik jie – jie paskiausiai. O svarbiausia Safyrovui buvo tai, kad Diureris seną istoriją perkėlė į naują, to meto Bavarijos gyventojui labai gerai pažįstamą aplinką. Trumpai sakant: jis tą biblinę daugiau nei tūkstančio metų senumo istoriją ėmė ir aktualizavo savo aplinkai ir savo laikui.
O Aktualizacija buvo pagrindinis Safyrovo kūrybos principas ir, kaip rašė kritikai, darė jis tai tiesiog magiškai.