Su instaliacijos autore pasikalbėjome apie kūrybą, įkvėpimus ir parodos sukūrimo aspektus.
Jau daugiau nei 15 metų siuvinėjate metalą kryželiu. Atrodo, labai specifinė technika. Kaip pavyksta neišsisemti ir rasti naujų pritaikymo būdų?
Akivaizdu, kad laikui bėgant išsisėmimas visada gresia. Esu dariusi parodą „Išardymai“, kur išardžiau savo kūrinį, siuvinėtą sieną. Tuomet atrodė, jog tai buvo tam tikro kūrybos etapo pabaiga. Laikui bėgant, vėl atsirado kiti formatai, dideli objektai, temų pokyčiai, pavyzdžiui, skulptūros atviroje, viešoje erdvėje – iššūkis, kaip tekstilę adaptuoti atvirai lauko erdvei. Nuo mini siuvinėjimo ant skardinių buvo pereita prie didelio, viešos erdvės formato.
Ar Jums yra sunku save įkvėpti? Ar randate idėjas aplinkoje?
Ypatingai po karantininio laikotarpio įkvėpti save sudėtinga. Įkvėpimus kartais reikia specialiai išprovokuoti, taip atsitinka bedirbant. Kartais suveikia momentiniai dalykai – kažką pamatai ir vizija susikonstruoja iš daiktų, pamatytų vaizdinių. Kartais tai būna užsakymas – tuomet atsiranda labai konkrečių sąlygų, pavyzdžiui, laiko terminas.
Užsakomieji kūriniai. Kai turite rėmus, ar tai Jums padeda, ar nuslopina kūrybinį procesą?
Labai konkretų objektą dariau vieną kartą. Jis buvo su savo iššūkiais ir laiko terminais – man tai buvo geras, visai kitokio kūrybos metodo išbandymas. Kadangi nebuvau to bandžiusi prieš tai, tai man buvo visiškai priimtinas būdas. Užsakymas nebuvo konkretus, o labai abstraktus – galbūt dėl to man buvo visai priimtina. Ganėtinai daug laisvės – miesto erdvė be idėjinio diktato. Nepaisant to, atsirado komanda, architektas, miesto situacija, darbo segmentavimas į etapus. Visai kitokio darbo metodo pabandymas, kitoks priėjimas prie kūrybos.
Ar esate patyrusi kūrybinę krizę?
Taip, kaip ir kiekvienas – beveik reguliariai. Būna, net kelis kartus per dieną – vakare pagauna įkvėpimas, o ryte galvoji, kad sugalvojai visišką nesąmonę. Ta dinamika yra nuolatinė ir, ko gero, į tas emocijas nereikėtų stipriai susikoncentruoti. Visose profesijose to yra – perdegimo, noro keisti kryptį. Menininko profesija nėra kažkuo labai išskirtinė, nors žmonės mėgsta ją idealizuoti, gal net mistifikuoti.
Pakalbėkime apie Jūsų instaliaciją „Donaldo nuotykiai“. Parodos sukūrimas ir pirminis pristatymas sutapo su 2016 m. vykusiais JAV prezidento rinkimais. Ar tai tiesiog sutapimas, ar, vis dėlto, instaliacija su sąmoninga tam tikra politine potekste?
Kūrinio kontektas turi politinį atspalvį, susijusį su tuometine (2016) JAV prezidento rinkimų situacija, tačiau tai buvo ir pretekstas, provokuojantis prisiminimus apie mūsų šalies devintojo dešimtmečio istorinę situaciją. Kuomet pradėjus braškėti geležinei uždangai kartu su žodžio laisvės troškimu mus pasiekė ir „neįkainojamos“ materialinės naujovės iš vakarų. Tuometiniame deficito laike pasirodė tikrų vakarietiškų stebuklų. Vieni pirmųjų atkeliavo „Ančiuko Donaldo nuotykiai“. Mano kartos žmonėms tai labai atpažįstamas artefaktas, sukeliantis daugiasluoksnius prisiminimus, sietinus su tuometiniu dinamiškų pokyčių laikmečiu. Šių dienų kontekste, susiduriant su migracijos iššūkiais, sienų statymo ar griovimo dilema vėl tampa aktuali.
Jūsų nuomonė apie meno dėmesio atkreipimą į politines, kultūrines problemas. Kodėl tai yra svarbu? Kodėl menas neturėtų būti vien gražūs paveikslai?
Nėra jokių visuotinių formulių ar misijų, koks ir apie ką menas turėtų būti. Kiekvienas ieško savo kalbėjimo formos, liečia sau ar bendruomenei svarbias temas, kuria individualiai arba kolektyvuose... Gali būti ir gražūs paveikslai, kodėl gi ne? Tik abejoju, ar pavyktų surasti vieningą grožio vardiklį. Nemanau, kad menininkas būtinai visada turėtų būti gelbėjantis pasaulį. Kartais atsiribojimas, atsitraukimas taip pat gali būti tavo pozicija, gal net brandesnė nei neišmanus politikavimas neįsigilinus į situaciją. Tačiau taip pat tikiu, jog menininkas savo kūryba gali ir labai reikšmingai prisidėti prie pokyčių, inovacijų, kritinių diskusijų iniciavimo. Kūryba gali būti galingas įrankis.
Donaldo gumos popierėlių rinkimas, išsaugojimas. Ar jau tada, kai juos rinkote, galvojote apie tai kaip apie kūrybinį objektą?
Pirmiausia, tikroji popierėlių kolekcija, kuri yra instaliacijos „ Donaldo nuotykiai“ dalis, nėra mano asmeniškai surinkta. Mano asmeninė kolekcija būtų gerokai kuklesnė, nes kramtomos gumos (kurios tuomet beveik nebuvo) kaina buvo neįsivaizduojamai didelė. Todėl tie ryškūs gumos popierėliai buvo net savotiška vaikų valiuta, turinti realią vertę: ja buvo galima keistis, mainyti į kitus daiktus, lošti, o svarbiausia – už ją buvo galima nusipirkti statusą, bendraamžių pagarbą, draugystę, populiarumą. Turbūt dabartiniams vaikams sunku net įsivaizduoti, kad tą patį kramtomosios gumos gabalėlį mes žiaumodavome pasikeisdami su draugais, arba vienintelį pasirinkimą – „Paršiuko Čiuko“ gumą – rožine spalva nusidažydavome įkramtydami raudoną pakuotės popierėlį.
Tuo laiku žmonės kolekcionuodavo pakuotes, kurių irgi daug nebuvo. Spalvos buvo prabangos dalykas. Kalbant bendrai, kolekcionavimo metodas mano kūryboje yra labai svarbus. Daiktų, panašių segmentų rinkimas iš skirtingų vietų man yra labai priimtinas. Vieno kūrybinio objekto man labai retai kada užtenka.
Kaip vyksta objektų surinkimo procesas? Ar kažkas padeda paieškose?
Tokius dalykus darau pati. Ieškau, pavyzdžiui, aukcionuose. Viską galima surasti. Patys daiktai ateina skirtingai, pavyzdžiui, skardines, kurias išsiuvinėjau skirtingais vabzdžiais, susirankiojau kelionės po kalnus metu – greita inspiracija padiktavo ir pačią idėją.
Kiek ši instaliacija yra nostalgiška Jums pačiai?
Nežinau, ar ji nostalgiška, tiesiog tam tikri bendrai atpažįstami artefaktai turi galios sugrąžinti mums praeities patirtis ir atsiminimus. Svarbu, kad per juos galima kalbėti ne tik apie asmeninę, bet ir kolektyvinę atmintį.
Pabaigai, kodėl kūryba ir menu turėtų domėtis lankytojai? Kodėl svarbu palaikyti domėjimąsi kultūra?
Žmogus linkęs ieškoti prasmės – tai svarbus prigimtinis jo poreikis (šiuos poreikius dažnai atliepia menas, tikėjimas...). Nepasitenkinimas vien kūniško gyvenimo ritmu ir įpročiais, noras plėsti savo intelektinį suvokimą, galimybių ribas – tai nemažiau svarbūs poreikiai nei valgis ar tiesiog pramogavimas.