Prozininkas, poetas, vienas iš šiuolaikinės japonų literatūros pradininkų Natsume Sōseki (tikrasis vardas Natsume Kinoske) gimė 1867 m. Edo mieste (dabartinis Tokijas). Jo tėvas feodalinėse struktūrose užėmė aukštą postą, šeima gyveno pasiturimai. Po 1867–1868 m. revoliucijos šeimos galva nesugebėjo prisitaikyti prie naujos tvarkos ir šeima nuskurdo.
Rašytojas buvo šeštas vaikas šeimoje, mama tuo metu buvo 40-ties, tėvas – 53-ejų. Tėvai neapsidžiaugė vėlyvu vaiku ir atidavė jį auginti svetimai šeimai, kuri su juo elgėsi kaip su daiktu. Kai vaiką priglaudusi šeima išsiskyrė, tėvams teko jį atsiimti.
23-ejų būsimasis rašytojas įstojo į Tokijo universitetą studijuoti anglų kalbos. Baigęs studijas dėstė anglų kalbą Tokijuje, vėliau – provincijoje. 1900 m. išvyko mokytis į Angliją. Vėliau dėstė anglų literatūrą Tokijo universitete. Pirmąjį romaną „Jūsų nuolankus tarnas katinas“ parašė būdamas 38-erių. Po kurio laiko atsisakė dėstytojo darbo, įsidarbino spaudoje ir pradėjo rašyti romanus.
Jautrus žmogaus vidinių būsenų stebėtojas Sōseki mėgo Fiodoro Dostojevskio kūrybą, jautė su juo dvasinę bendrystę. Gyvenimo pabaigoje rašytojas susidomėjo jaunų literatų grupe „Sikaraba“, kuriai priklausė tokie kūrėjai, kaip Riūnosukė Akutagava ir Kumė Masao, laikę Natsumę Sōsekį savo literatūriniu mokytoju. Jo kūrybinis palikimas padarė milžinišką įtaką daugumai vėlesnių garsių literatūros kūrėjų, tokių kaip Yukio Mishima ir Harukis Murakamis.
Natsume Sōseki mirė 1916 m. būdamas 49-erių. Jo kūriniai, tapę šiuolaikinės literatūros klasika, išversti į daugybę kalbų. 1984-aisiais rašytojo atvaizdas pradėtas spausdinti ant 1000 jenų banknoto.
Romanas „Širdis“ (jap. Kokoro) pirmąkart publikuotas 1914 m. ir laikomas vienu iš reikšmingiausių šiuolaikinės japonų literatūros kūrinių. Kokoro pažodžiai verčiama kaip „širdis“, tačiau šis žodis išsamiau gali būti verčiamas kaip „jaučianti ir mąstanti širdis“.
Romane vaizduojamas japonų visuomenės transformacijos procesas, perteikiamas per draugystės santykį tarp jaunuolio ir pagyvenusio žmogaus, kurį jaunuolis vadina Sensėjumi (t. y. Mokytoju). Mokytojo paveikslas daugeliu atžvilgių yra autobiografinis – priklausymu tam tikrai epochai, amžiumi, išsilavinimu ir pažiūromis labai primena patį Sōsekį. Trijų dalių romano pasakotojas – jaunuolis, studentas, susidraugaujantis su Mokytoju. Romane daugelis veikėjų neturi vardų.
Mokytojas – pagyvenęs žmogus, gyvenantis atskirą gyvenimą, bendraujantis tik su žmona ir nuo neseniai – su pagrindiniu romano herojumi. Jis uždaras, nieko nepasakoja apie savo praeitį, neprisileidžia per arti. Mokytojas – svarbiausias romano veikėjas – paslaptinga asmenybė, kurią formavo, paveikė kažkokie praeities įvykiai. Tačiau Sensėjaus paslaptis pasakotojui ir skaitytojams paaiškės tik pačioje kūrinio pabaigoje.
Pagrindinė romano tema, rutuliojama visame kūrinyje ir pasiekianti kulminaciją knygos pabaigoje, yra visiškai neįmanomo žmogaus dvasinio prisikėlimo tragedija, šio neįmanomumo pasireiškimas – mokytojo gyvenimas ir likimas. Be mokytojo, romane esama dar dviejų veikėjų – bevardis pagrindinis herojus, kuris ir pasakoja istoriją, ir K. – Sensėjaus studijų laikų draugas. Visų trijų likimai, pavaizduoti knygoje, plėtojami skirtingu laiku, kažkuo panašūs, kažkuo skirtingi, jie persipina ir atsipindi vienas kitame, pabrėždami pagrindinius kūrinio motyvus ir sustiprindami knygos dramatizmą ir meninį poveikį.
Kita romano „Širdis“ tema – permainų japonų visuomenėje, kurių fone plėtojamas romano veiksmas. Tai – Japonijos modernizacija, konfliktas su naujomis vakarietiškomis vertybėmis – individualizmo, asmenybės viršenybė prieš tradicines konfucianizmo dorybes Meidži laikotarpiu.
Šiame romane plėtojamos rašytojui svarbios temos: neįmanomumas pasiekti visišką pasitikėjimą tarp žmonių, patologinė individo izoliacija, kylanti, viena vertus, iš egoizmo, kita vertus – dėl kaltės jausmo; išdavystės, idealų konflikto, apsisprendimo, besikeičiančio moters vaidmens ir idealo, šeimos vertybių transformacijos temos.
Natsume Sōseki kūryba atskira knyga lietuviškai skelbiama pirmą kartą.