Apdovanotas daugybe laurų prof. Kęstutis Nastopka su šypsenėle pabaksnoja – žiūrėkit, knyga ir gamta taip susijusios, juk medžio lapai ir knygos lapai – tai tas pats žodis, o vokiškai knyga „das Buch“ ir buko medis - „die Buche“.
O Vilniaus meras Artūras Zuokas per atidarymą į sceną užšoka, kalbą sako be lapelio, nes kam jis, kai pristatai idėją „Perkelkim Vilniaus knygų mugę į Lukiškių kalėjimo pastatą: ten kambarius galės užsisakyti ir skaitytojai, ir rašytojai, ir bibliotekų lankytojai“.
„Žinote, kodėl lengviausia Knygų mugėje sakyti viešą kalbą? - meras klausia. „O todėl, kad čia labai lengva kreiptis į visus vienu žodžiu: mieli skaitytojai! Visus štai ir paminėjau“.
Mieli skaitytojai! Tai kas Jūs tokie – dalyviai ir lankytojai?
Knygų mugės lankytojų skaičius – 64 tūkstančiai. Daugiausiai atėjo šeštadienį – 22 tūkstančiai. Kasmet vis daugiau. Kolegė tą šeštadienį rašo sms: „Žmonių tiek, kad nė pats nebežinai, kas esąs. Nulipti iš antro aukšto laiptais reikia 15 minučių!“ Žmonės, buvę ir nebuvę, kalba, kad čia kaip „Akropolyje“.
Žymi žurnalistė Violeta šeštadienio rytą socialiniame tinkle rašo: „Planavau lankytis mugėje, bet negalėjau ne tik įeiti, bet ir privažiuoti“. Tada „Litexpo“ parodų centro direktorius Darius Aleknavičius labai apsidžiaugia, kai mugės žmonės į tai greitai numeta: „Taigi reikėjo su mugės autobusu važiuoti – iki pat durų pristatom!“ Knygų bičiulių šiemet visas keturias dienas laukė specialūs mugės autobusai, kurie lankytojus į mugę vežė nemokamai nuo pat Vilniaus centro. Tai Vilniaus savivaldybės dovana mugės lankytojams.
O kas jau prisibrovė, tai save ir kitus vadina „pingvinais“, kai viena iš mugės rengėjų Agnė Žekonytė srautą stebi pro stiklo langus iš viršaus ir vos tik tas nepajudinamai užsikemša, juokiasi: „Taigi spėkit, kokia temperatūra nustatyta visuose „Litexpo“! 10 laipsnių! Žemesnės nebegalim, nes iš kondicionierių pradės sniegas kristi!“.
Taip, žmonių jūra. Ko atėjo kiekvienas – nepaklausi. Gali tik nugirsti, kaip mama sako savo pradinukui: „A matai, vaikel, apsimakėją tavą bylietas – net keturias kny-y-ygas už vieną ją kainų nuspirkai“. Tada prisimeni, kad šiųmetė mugė – dar ir Tarmių vizitinė kortelė. Apie tarmes giliai šneka rašytojas Romualdas Granauskas, pristatydamas savo naujuosius „Šventųjų gyvenimus“: „Tarmė yra labai svarbi, tai – tikrasis žmogaus mąstymo būdas. Bendrinė kalba – tai sąvalka, kuria rašytojas net savo vaikams neleidžia kalbėti“. Rašytojas sako, kad su tėvais mums reikia kalbėti tarmiškai.
Kiti čia atėjo kalbėti ir klausytis ne tarmėmis, o skaičiais. Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė į klausimą „Kokias knygas perkate mugėje?“ atsako ne kokias, o kiek: „Ir pernai, ir užpernai nusipirkau po metrą knygų... Per metus tą stirtą suvartoju. Ir vėl nusiperku naują.“.
Stebina mugės gylis ir netradicinės diskusijų platformos. „Litexpo“ parodų centre dūzgia ne tik knygų leidėjai, autoriai, kritikai, verslo ir meno atstovai, diplomatai ir politikai, bet ir... šie skaičių žmonės: strategai, finansų ekspertai ir žurnalistai-analitikai. Vieni iš tokių profesionalų, kurie sėdo prie vieno diskusijų stalo - tai Ingrida Šimonytė, Rytas Staselis, Jonas Čičinskas. Toks forumas, moderuojamas Ramūno Vilpišausko, laukė visų, kam įdomi tema „Apie eurą ir litą be emocijų“.
Gal kitam eurai ir energetika čia nelabai į temą, užtat globalųjį mugės kontekstą randa kiekvienas. Žinomas keliautojas jūromis Paulius Kovas negali atsidžiaugti, kad mugėje rado... jūrinių mazgų: „Dar vienas žingsnis jūrinės valstybės link! Šeštadienį ryte Knygų mugėje užtikau jūrinių mazgų rišimo mokyklėlę. Mokytojai su jūreiviškom uniformomis. Mazgų rišimo stendas. Maloniai nustebintas! Ačiū Lietuvos jūrų muziejui!“.
Muziejai, universitetai ir kitos mokslo institucijos save rodo mokslo, specializuotų ir akademinių leidinių stenduose. Tiesa, ten yra ir ezoterinių salelių, tai visa trečioji salė (mokslų, o ir tiksliųjų) dvelkia smilkalais. Čia, beje, ir vėsiausia, nes parduodamos čia ne knygos su nuolaidom, o protai su avansu.
Kam rūpi mados, tas eina pas modistą Vasiljevą (programoje niekur jo nebūta, tai tik iš šnabždesių ir nuogirdų jo kantriai laukia – ar tikrai atvyks?). Kas domisi sveikata - suka į žaliavalgių arba mitybos pagal asmenybės tipą knygų pristatymus. Kas negali gyventi be kino, lipa pas aktores, operatorius ir kino kritikus – čia verda jau trečius metus mugėje veikianti Knygos kino salė. Šiemet lankytojams pasiūlyti 9 dokumentiniai ir 5 vaidybiniai filmai, taip pat animacinių filmų programa mažiausiems žiūrovams ir jų tėveliams. Kino mėgėjai žiūrėjo dokumentinius filmus apie žymų lietuvių kilmės prancūzų mokslininką, semiotikos pradininką, profesorių Algirdą Julių Greimą, aktorę Eugeniją Pleškytę, poetą Sigitą Gedą, rašytoją Grigorijų Kanovičių, Nobelio literatūros premijos laureatą poetą Josifą Brodskį, rašytoją Mariną Tarkovskają ir režisierių Aleksandrą Gordoną, rašytoją Paulo Coelho. Vaidybinio kino gerbėjai mėgavosi lietuvių režisierių Sauliaus Drungos, Algimanto Puipos, Kristijono Vildžiūno filmais, lenkų, rusų kūryba.
O gal dar kas atėjo pasižiūrėti ir pasiklausyti TV žmogaus Andriaus Tapino ir išgirsti, „kaip tapti geru ar blogu žurnalistu“ arba „kaip tiesioginiame eteryje laikas spaudžia smegenis“. Stilingi paaugliai stilingai pūkštelėję ant sėdmaišių seka lektorių dvi valandas ir girdi: „Viena iš didžiausių žurnalistų klaidų – jie nesiklauso“. Tačiau kai paskaitoje apie šiuolaikinę žiniasklaidą („Mėsainio indeksas žiniasklaidoje. Ar „greitas“ gali būti „Sveikas“?) prof. Audronės Nugaraitės moderatorius Egidijus Aleksandravičius klausia, kodėl šiais laikais pavadinimas jau tapo ir pačia žinia, profesorė atsako šūviu į kaktą: „Mes tiek įpratome prie informacijos srauto, kad jau nebegalim atsakyti, ko iš tikrųjų norime“.
Argi tai negalioja ir bet kuriai temai, bet kuriam autoriui, bet kurio iš mūsų kasdienybei? Mugei irgi galioja – nes čia visko tiek, kad jei nori aprėpti, tai geriau jau samčiu vandenyną išsemk.
Čia visi skirtingi, bet ir vienminčiai tuo pačiu. Plaukti prieš srovę nėra tikslo, taigi pasileidi pasroviui. Štai tolėliau praboluoja ministras (koks tik nori). Štai girdi: „Ale ta Zita Kelmickaitė su Algimantu Čekuoliu tai televizijoje visai kitaip atrodo“. Štai provincijos mokytojos bufete stumiasi stalelius, nes prie dviejų visos kartu niekaip netelpa ir per rankas leidžia fotoaparatą. Štai į žydų salę renkasi žydai, o pas krikščionius į gausybę jųjų paskaitų – vienuolės ir vienuoliai. Prie spaudos centro prisėda jauna mama ir žindo kūdikį. Į kryptį „Ten yra motinos ir vaiko kambarys, gal Jums bus lengviau?“, ji beria: „Nieko, mes čia greitai susitvarkom ir skubam toliau“. Viskas pritaikyta ne tik žurnalistams, mamoms ir leidėjams. Akivaizdu, kad mugėje gerai jaučiasi ir neįgalieji.
Salės sausakimšos. Toks troškulys ir troškimas pajusti tą ore tvyrančią žodžio, iliustracijos ir teksto magiją! Prof. Viktorija Daujotytė kur bebūtų (ar su Donaldu Kajoku, ar su Marcelijumi Martinaičiu) vis kalba apie tą „aukštos prabos tekstą“, tą „daugiakloniškumą“, „daugiasluoksniškumą“. Ir jos požiūris toks optimistiškas: „Jeigu vaikai neįvertina mūsų kultūrinio palikimo – įvertins anūkai. Natūralu, kad dabartis atrodo nutolusi nuo kultūros, todėl svarbiausia gyventi ir kurti taip, kad būtų kur ir į ką sugrįžti.“
Mergytė spaudžia delne 25 litus, o knyga apie „Lady Gaga“ kainuoja 30. Leidėjas Algis lengvai pamoja ranka „Tai žinoma“, ir mergytė nusišypso. Lygiai taip pat jis padaro nuolaidą perkančiam beveik sprindžio storumo knygą apie Čiurlionį. Visi tokie geri vieni kitiems, kad ir tas stumdymasis alkūnėmis tampa ne prasčiokų elgesiu, o mandagaus bendrumo išraiška – oi, dovanokite, įdūriau Jums knygos kampu.
Nematyta, neregėta – mugės naujienos
„Literatų svetainė“, „Bibliotekų erdvė“, „Mugės antspaudas“ - viskas aišku ir iš pavadinimo.
Kas ypač nauja, originalu ir labai taiklu (turint omenyje temą) – tai išmaniosios telefonų programėlės. Vilniaus knygų mugei pirmą kartą sukurta speciali išmanioji programėle, leidžianti susikurti savo knygų mugės renginių programą pagal įvairius kriterijus: dieną, laiką, vietą, kurioje vyks norimi renginiai.
Dar viena mugės naujiena – fotostudija ir galimybė jungtis prie Vilniaus knygų mugės bičiulių bei herojų ir tapti jos veidu.
O tie, kas nori jausti knygų mugės energiją tiesiai ant odos – tie pirko marškinėlius intelektualui (grafikos dizaineris Edvardas Kavarskas pristatė specialiai šių metų Vilniaus knygų mugei sukurtą marškinėlių seriją „T-QUOTE“ su šūkiu „Cituoju, vadinasi skaitau“.).
Pirmą kartą Vilniaus knygų mugėje prisistatė ir Rusijos leidyklos (jų barzdoti intelektualai, tiesiogiai duodantys interviu sodria ir turtinga rusų kalba irgi traukė lankytojų akis ir ausis).
Dešimtys lietuviškų teatro, muzikos, kino, kultūros ir mokslo žvaigždžių dar iki mugės dalino receptus, ką skaityti jaunimui, o Beata Nicholson - receptus kaip išsikepti šokoladainį su sūreliais ir avietėmis. Kiti be perstojo dalija lankstinukus ir nuolaidas. Solidūs ir pasidabinę leidėjai savo stenduose – patarimus, kas madinga, kas reta, kas unikalu, o kas – jų geriausias bestseleris.
Tikriausiai reikia mėgautis šiuo asmenišku bendravimu ir neimti į galvą kalbų, kad knygas tuoj (vėl ir vėl) pakeis e-planšetės, bet štai Mantas Butas iš „Knygos.lt“ komandos jau pačią pirmą mugės dieną renginyje apie elektroninę knygų prekybą cituoja JAV tyrėjus, kurie lyg bizūno pliaukštelėjimu nukerta visus sentimentus apie tarmes ir šnektos vertybes: „Per ateinančius dešimt metų JAV planuojama uždaryti po 20 knygynų kasmet. Migracija vyksta į internetą. Knygynai taps muziejais“.
Bet kol taip nenutiko, galima pasinerti į dar žilesnę senovę ir nusifotografuoti penkiaminutės būdu, kai po tų penkių minučių gausi labai jautrią nuotrauką su tais rantytais krašteliais – kokios buvo daromos prieš šimtą metų.
Vaikai, kur jūs? Mes prie brailio ir siluetų!
Gali dar ir silueto aparato pagalba nusipiešti savo profilį ir tada jau jį pakišti veidų skaitytojams – šie sako, kad iš tokių veido bruožų apie mus gali pasakyti viską. Visos šios grožybės (ir dar plius 40 renginių) – tai kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ autorės Sigutės Chlebinskaitės zona. Krūvis, tempas ir turinio tirštumas toks, kad kai po mugės Sigutės paklausi, kaip gyva, tai po trijų valandų gauni atsakymą: „Dovanok, bekraudama dėžes ant jų ir nulūžau“. Užtat, kai vėl visus metus mokytojai ir tėveliai grįžę mokys vaikus to, ko čia išmoko, Sigutė vėl kitąmet verks iš džiaugsmo.
Mama mugės platybėse skambina vaikams ir klausia: „Kur jūs?“ Šie rėkia: „Buvom koncerte ant Kietos scenos, dabar laukiam siluetų ir spausdinam brailiu“. Kol apžiūri Romo Oranto šedevrus ir siluetų iliustracijas knygose, datuojamose 1800 (!), priplauki prie veltinių, vaškinių ar komiksais puoštų knygų paveikslėlių ir jų autorių marių. O kur dar žuvų labirintai, moliniai tekstai, mirioramos, virvaknygės ir visi kiti egzotiškieji ir senoviniai burtažodžiai! Vėl visas pasaulis ir visa pasaulio istorija, Tau, vaike, po kojom!
Globalumas: lietuvės kankliuoja, turkai vaikeliai ploja
Kai prieš mugę organizatoriai siūlė keturis renginius, kuriuos tikrai verta aplankyti tarp jų buvo ir toks tekstas: „Apsilankyti knygos „Vis kitokie balseliai...“ įvairiakalbiame Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ pristatyme. Įdomu, kad garsiausias Anykščių kraštą reprezentuojantis literatūros šedevras – Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“ - pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip daugiausiai vertimų į kitas kalbas turintis lietuvių literatūros kūrinys: jis išverstas net į 17 kalbų. Ištraukas įvairiomis kalbomis skaitys užsienio šalių ambasadų darbuotojai. Lietuvišką poemos tekstą paties Antano Baranausko sukurta melodija giedos Anykščių senovinių giesmių ir dainų ansamblis.“
Ant popieriaus viskas atrodė taip... savotiškai. Bet, o tikrove!
„Anykščių šilelio balseliai“ pasitinka įpuolusios įkaitusios pavėlavusios ponios klausimu „Ar Diego jau skaitė?!“. Kas žino, nes dabar klauso šilelio korėjietiškai, prieš tai – prancūziškai (žavingas vertėjas belgas guodžiasi, kad koks durnas buvau, kad sutikau, nes kas žinojo, kad bus taip sunku!), tada pertraukose pakankliuoja lietuvės, o joms ploja juodbruvi mažučiai turkai vaikeliai (tikriausiai laukia ištraukos savo kalba). Vos spėji įkvėpti, bet atsigauti nespėji, nes pasukus galvą papuoli žmogus į parodą – štai Jums, ponai ir ponios, Europos sąjungos vėliavos ir paroda „Nepriklausomos istorijos“.
Kiekviena vėliava – kelių labai populiarių ir pripažintų Lietuvos dailininkų kūrinys – tai ir Vilmantas Marcinkevičius, ir Linas Liandzbergis, ir Rūta Katiliūtė, ir Dalia Kaščiūnaitė, ir Kęstutis Grigaliūnas, ir Audrius Gražys, ir Marius Jonutis. Tiesa, Marių paskui dar galėjai sutikti ir prie ilgiausios vaikams ritininės knygos kūrimo. Prieina vaikelis, žiūri, o Marius, garsus dailininkas, jam: „Štai liko dar vietos arba paukščiukui, arba kirminui. Rinkis, ką nori, ir pirmyn“. Pranas Mašiotas, šalimais dailiai pasipuošęs ir prieš vaikus visas pasitempęs, linksi galva – taip, taip, rinkis.
Taigi tai apie pasirinkimus (atėjai į knygų mugę, bet papuolei į meno parodų, kino filmų, koncertų ir istorijos sirupą) ir dar apie globalumą. Pasaulis knygų mugėje labai susitraukia. Visi kontinentai sutelpa į bendrą mugės plotą su renginių zonomis – 12 000 kv. m. Ir tegu tai didžiausias mugės plotas per visą jos gyvavimo istoriją, bet svečiai iš užsienio praplečia jį iki gaublio dydžio.
Užsieniečiai ir žvaigždės – kuo jie skiriasi?
Kaip ir kasmet, renginyje viešėjo garsūs literatūros atstovai ir iš kitų šalių. Atvyko poetas Tomas Venclova, taip pat autoriai Algis Rukšėnas, Tess Gerritsen, Ellen Cassedy, Antanas Šileika, iranietis rašytojas iš Olandijos Kaderas Abdolah, Alain Golay iš Šveicarijos, Alberto Angela iš Italijos, Tahiras Shahas iš Maroko, Sabine Ebert iš Vokietijos, Joanas Plaza iš Ispanijos, Edita Nyork ir Robertas Gerwarthas iš Airijos, Austenas Ivereigh ir Roderickas Gordenas iš Jungtinės Karalystės, Hailji iš Korėjos, Krzysztofas Buchowskis, Jerzy Pilchas, Barbara Gruszka-Zych, Michalas Slomka ir Michalas Rzecznikas iš Lenkijos, Kamalas Abdulla iš Azerbaidžano, Alexandre Clerisse iš Prancūzijos. Iš viso – 36 svečiai iš užsienio šalių, tarp jų – 22 knygų autoriai.
Tahiras Shahas kalba ramiai, santūriai, bet taip giliai ir jautriai, kad tas, kas sėdėjo paskutinėse eilėse, manė, kad autorius kalba tik jam. O tas, kas užsiėmė kėdę pirmojoje – kad tik jam. Tahiras Shahas pasakoja, kad jo šeimoje rašė visi – ir seneliai, ir tėvai, ir tetos, ir dėdės. Jis atsimena, kaip vedžiojamas vyresniojo po sodą, gauna pastabą: „Tahirai, Tau jau štai šešeri, o Tu dar nieko nerašai...“. Pradėjo pasaulinio garso rašytojas kiek vėliau – dvylikos. Sklinda labai daug komplimentų Lietuvai ir aplinkai, bet tokių ne iš lūpų, o iš širdies. Ir ta nuolatinė megažvaigždės nuolankumo ir padėkos būsena, ta nuo jo sklindanti ramuma ir gelmė.
Ir kaip gerai, kad čia pat tai matyti gali ir mūsų šviežios žvaigždės. Kokia laimė, kad viskas taip šalia. Tokia Mokytoja iš Didžiosios raidės ta mūsų Knygų mugė. Taigi kai kurie užsieniečiai ir kai kurios „žvaigždės“ - tikrai akiplėšiškai skiriasi.
Paaugliai ir jaunimas: Ką noriu, tą ir skaitau. Arba neskaitau ir nelįskit.
Kristina Sabaliauskaitė viename interviu sako: „Literatūra, skirta paaugliams (t.y suaugusiųjų didaktiškai parašyta ir pritempta), kaip ir nykūs sovietiniai filmai apie vyresniųjų klasių moksleivių santykius, man paauglystėje atrodė siaubingas „nelygis“.
O kas yra lygis? 14-osios Vilniaus knygų mugės tema buvo paauglių ir jaunimo literatūra. Čia specialiai sukurta Kieta scena.
„Litexpo“ parodų organizavimo grupės ir Vilniaus knygų mugės vadovė Milda Gembickienė teigia, kad rengėjai šia idėja norėjo paskatinti diskusijas apie tai, ką skaito, kaip skaito ir ar apskritai
skaito šių dienų jaunimas? Ir ką jis turėtų skaityti? Ar turime gerų knygų paaugliams ir kokios jos?
„Viskas praėjo gerai“, - Milda Gembickienė lakoniška. „Tikrai gerai, visi patenkinti“. Ir kaip nebus? Pūdas diskusijų apie socialinius tinklus, vaikų liteartūrologų mintys ir rekomendacijos apie vaikų (ne)skaitymą, koncertai paaugliams („Biplan“, Alina Orlova ir kt.).
Rolandas Kazlas prieš tūkstantinę auditoriją tuoj skaitys Donelaičio „Metus“, kurie yra kiekvienos kartos moksleivių vadovėliuose, bet dar niekad, regis, nebuvo jaunimui tokie įdomūs. Aktorius jaudinasi, minko rankose lapus. Toks savas iškart. Kaip paauglys.
Skaityti garsiai, viešai ir daug – tai Gyčio Vaškelio, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro direktoriaus mintis.
Drąsa sakyti tiesą – būti paaugliu gerąja prasme
Kaip koks pipiriukas mugės kultūrinės programos darbo grupės narys Gytis Vaškelis iššoka dar spaudos konferencijoje, dar iki atidarymo likus dviem dienoms: „Kodėl šiemet čia nematome valdžios žmonių? Kas vyksta? Juk knyga – tai ne vien gražus viršelis?“
Visų šalies leidėjų vardu leidėjų asociacijos valdybos narė Lolita Varanavičienė irgi mina ant pūslių: „Jei ir toliau taip į mus, šio verslo atstovus žiūrės, tai turėsim žodį „verslas“ keisti į „hobi“. Problema aštri ir jautri. Metas sėsti ir kalbėti, kur ir kaip einame. Šiandien leidėjai turi atsakyti sau į tris klausimus: Ar tai, ką mes darome, yra verslas, ar hobi, ar misija?“.
Minėta Ingrida Šimonytė į klausimą, ar knygos Lietuvoje brangios, atsako be užuolankų: „Knygos Lietuvoje, deja, brangios. Iš dalies tą, matyt, galima paaiškinti maža rinka, todėl ir PVM lengvatos niekuo čia nepadeda“.
Knygų mugė – tikrai ne tik viršeliai. Ir tikrai ne tik scena puošnioms kalboms. Knygų mugė atverčia mus į skaitymo pasaulį, bet verčia ir pasikasyti ten, kur niežti. Kvapas, skonis ir sentimentai vėl nuneša prie Beatos. Šįkart – karšto šokolado. Regis, toks tirštas ir toks saldus, kad tik vaikams tinkamas. O kai paragauji – tai su čili pipiriukais, pasirodo. Kaip ir mugė šiais metais. Tema tokia – paaugliams. Bet drąsos joje ir stiprių šūkių – irgi pakankamai.
„Ant žolės atsigulsi – manys, kad girtas“ ir „Jei nemylėtum – neparašytum“
Vyksta Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės knygos „Sugrįžęs iš gyvenimo“ pristatymas. Pabyra temos, idėjos, klausimai: Kas yra kultūra? Ar šių dienų lietuvis pažįsta savo kultūrą, šaknis? Marcelijus Martinaitis sako, kad žmonės nebežino, kas yra tėviškė. Tiesiog nesupranta šios sąvokos prasmės ir reikšmės. Rašytojas svarsto, kad tas, kuris gimė Pašilaičių gatvėje, juk gal ir negali šito žinoti. „Kur žmogui atsisėsti Vilniuje?“ – klausia Marcelijus Martinaitis, - „bet kur ant žolės negali – ateis policininkas, manys, kad girtas. O žmogui reikia vietos“.
Tokius svarbius ir širdžiai gyvybiškai svarbius klausimus kelia kiekvienas ir visi. Tik kiekvienas savaip ir savotiškai. Tik dėl neaprėpiamos įvykių galerijos jau „nebenoriu smulkėti“, kaip pasakytų prof. Viktorija Daujotytė.
Tuo metu, kai Rimas Bružas švenčia knygos „Tauta be valstybės: valstybės kelias“ sutiktuves, Martynas Starkus moderuoja romano „Mečetės namai“ pokalbį su Kaderu Abdolah, o Alberto Angela ir Aurelijus Katkevičius nusiveda visus į Romos imperiją, tai tuo pat metu su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi apie kalbos tėvynes, pramatymus ir kitus pramanus kalbasi Vaidas Jauniškis. Marius Ivaškevičius pilnutėlei salei pasakoja apie savo kūrybą: kaip vyksta rašymo procesas, kokie personažai mylimiausi, kas šiuo metu jį domina. Dramaturgas sako, kad rašymas – kaip antropologija: reikia tyrinėti žmogų, jo aplinką, reakcijas, kaupti medžiagą, kai ką išbandyti empiriškai. Pasirodo, kad pjesėje, kaip ir gyvenime, labai svarbų vaidmenį atlieka kalba – ji puikiai atspindi socialinius sluoksnius. Marius Ivaškevičius galiausiai deda rožę ant torto - visi personažai gimsta iš meilės: „Jei nemylėtum – neparašytum“.
Medaliai ir apdovanojimai
Apie autorius ir kūrėjus su glėbiais gėlių ir atodūsiais po autografo neverta nė kalbėti, nes tai jau taip „must be“. Tačiau mugės dar kasmet laukia ir tie, kas pretenduoja į oficialų Laimėtojo vardą. Tokių šiemet buvo penki. Metų knygos rinkimai: Knygos suaugusiųjų kategorijoje – Alvydas Šlepikas „Mano vardas Marytė“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“); Poezijos knygų rinkimuose laimėjo Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių rinkinys „Ryšys su vadaviete“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“). Kęstutis Kasparavičius su „Sapnų katyte“ (Nieko rimto) džiaugiasi įvertintas kaip geriausia metų knyga vaikams, o Kristina Gudonytė su „Ida iš šešėlių sodo“ („Tyto Alba“) - geriausia metų knyga paaugliams. Knygos meno konkurso „Vilnius 2012“ pagrindinė metų premija atiteko Ramunei Januševičiūtei už Ramutės Rachlevičiūtės knygos „Andrius Puipa. Gyvenimo ir meno virtuozas“ apipavidalinimą. Kūrybiškiausia 2012 m. knyga – tai Gyčio Norvilo poezijos knyga „Išlydžių zonos“ („Kitos knygos“). Jurgos Ivanauskaitės premija įteikta poetui Gintarui Bleizgiui už eilėraščių knygą „Sodas“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“). Patriotų premija šiemet didžiuojasi vaikų knygos kategorijoje Vilė Vėl (Vilija Dailidienė) su knyga „Kaip mes išgarsėjome“, o patriotinės beletristinės knygos kategorijoje laimėjo Alvydo Šlepiko kūrinys „Mano vardas Marytė“. Už mokslinę studiją „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje" („Mintis“) premiją pelnė Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas ir Darius Staliūnas.
Nagus nusigraužti
„Taip, teks tiems, kas vis dar sako, kad knygų mugė – tai ne dvasinga ir maloni erdvė intelektualui. Turiu tokių bičiulių ir draugų“, - sako Lolita Varanavičienė. „Ir šiemet jie jau prisipažino – mus graužia sąžinė. Taigi teks ir nagus nusigraužti, nes tokia absoliuti sėkmė šiemet ta Vilniaus knygų mugė, tiesa?“
Leidėjų asociacijos prezidentas Remigijus Jokubauskas mero priėmime Vilniaus Rotušėje visą Vilniaus knygų mugę sutraukė į vieną žodį. Jis sakė: „Tai - džiaugsmas!“. O žmonės Lietuvos nacionalinės filharmonijos stende, paprastai paklausti, kaip sekasi, linksi: „Gerai. Lietuva dar turi viltį“.
Į Vilniaus knygų mugę specialiai kiekvienais metais, kad ir kur bebūtų, atvyksta LR kultūros atašė dr. Gabrielė Žaidytė. Jos kalendoriuje Vilniaus knygų mugės negali pakeisti jokie kiti planai – nei pasaulyje, nei namuose. Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje manymu, „Vilniaus knygų mugė – tai viena intensyviausių ir dinamiškiausių intelektualinių susitikimų erdvių Lietuvoje: inspiruojanti ir atverianti naujas įžvalgas ir patirtis, ir vėl, ir vėl suteikianti teksto atradimo ir susitikimo džiaugsmą“: „Knygų mugė yra šalies vizitinė kortelė. Jos raison d‘etre – tekstas, susitikimas, mintys, diskusija ir iš jų atsirandantys nauji tekstai, susitikimai, mintys ir diskusijos. Sunku įsivaizduoti, jog turinio prasme gera knygų mugė galėtų vykti šalyje, kurios gyventojai neskaito, nepažįsta teksto malonumo, nesidžiaugia knygos kvapo ir jos estetikos magija. Skaitymo kultūra yra viena iš pagrindinių tautos kultūros koordinacinių ašių, iliustruojanti šalies gyventojų būsenas, patirtis ir ateities projekcijas. Todėl knygų mugės – elitinės susitikimų erdvės ne tik rašytojams, leidėjams ar skaitytojams, kurie, vedami skirtingų paskatų, jose „gyvena“, bet ir politikams, verslininkams ar diplomatams, į knygų muges ateinantiems kaip į idėjų, inspiracijų, galbūt ir įvaizdžio konstravimo erdves, bet juk tai taip pat – knygų mugių privilegija“.
Ir, tiesa, dar. Jei jau užsiminėm apie „Akropolį“ ir jo sąsajas su mase bei srautais. Tai po visos Vilniaus knygų mugės laimės, akis tame „Akropolyje“ ima ir taip neintelektualiai užkliūva už tokios elementarios citatų galerijos – ji veda į pramogų sektorių, kur žmonės renkasi žaisti paprastojo boulingo. Ryškios spalvotos raidės tiesiai į veidą įžūliai šypsosi: „Mokykitės ir skaitykite. Skaitykite vertingas knygas. Visa kita padarys gyvenimas.“. Fiodoras Dostojevskis.
Faktai ir skaičiai
Vilniaus knygų mugės organizatoriai: Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“, Lietuvos leidėjų asociacija, Tarptautinių kultūros programų centras.
Kultūrinės programos rėmėja – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Vilniaus knygų mugės globėja - Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Mugės dalyviai: 265 kompanijos iš 8 šalių: Lietuvos, Baltarusijos, Japonijos, Italijos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos. Pirmą kartą mugėje dalyvavo net 20 leidyklų iš Rusijos.
Mugės renginiai: 386 renginiai ir dar per 40 kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ veiklų. Daugiausia renginių – per 100 – vyko šeštadienį.
14-ąją Vilniaus Knygų mugę aplankė per 64 000 žmonių.
Mugės akimirkos - nuotraukų albume: