Pasitelkus garso ir šviesos efektus, choreografiją ir gyvą pianino koncertą bus pateiktos trys Vladimiro Nabokovo romano „Juokas tamsoje“ versijos.
Romaną scenai pritaikė „Dogmos“ kino judėjimo pradininkas scenaristas Mogensas Rukovas, dirbęs prie Thomaso Vinterbergo filmo „Šventė“ ir Larso von Triero „Idiotų“ scenarijaus.
Spektaklio režisierė – lietuvių publikai jau pažįstama viena ryškiausių šiuolaikinio Europos teatro vizionierių Kirsten Dehlholm, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastačiusi premjerą vaikams „Kosmosas+“. Kviečiame susipažinti su ekscentriškąja Kirsten, kuri kalba apie įkvėpimą, madą ir meną.
- Ankstyviausias vaikystės prisiminimas.
- Niekada nenorėdavau miegoti. Man ir seserims reikėdavo gultis pietų miego. Kartą, kai negalėjau užmigti, mama man atnešė spalvinimo knygelę. Kitos dvi seserys tokios negavo. Jaučiausi ypatinga. Man buvo ketveri.
- Akimirka, kai pajutote potraukį menui.
- Tėvų draugas buvo labai geras piešėjas. Kai jis man papasakojo apie meno mokyklą dideliame mieste (mes gyvenome mažame), iškart supratau, kad noriu ten mokytis. Tada man buvo vienuolika. Kai buvau labai jauna, jaučiausi baisiai nelaiminga, nes nežinojau kaip tampama menininku.
- Kada pirmą kartą išgirdote muziką?
- Namuose turėjome pianiną, radiją ir gramofoną, taiga įvairi muzika visada buvo mano šeimos gyvenimo dalis, bet pati niekada nenorėjo išmokti groti.
- Ar menas Jums kada nors buvo prieglobstis?
- Visada.
- Kas jus įkvepia?
- Architektūra, kinas, vaizduojamasis menas, mada, kultūriniai ritualai, performanso menas, kolaboracijos su kitais menininkais, mokslas, kelionės, ir talentingų kūrėjų iš visų išvardintų disciplinų darbai.
- Kaip pasikeitė jūsų rutina nuo tada kai buvote trisdešimtmetė?
- Turiu kelis žmones, kurie rūpinasi tuo, kuo turi būti pasirūpinta: finansais, viešaisiais ryšiais, logistika, vadyba ir t.t. Kai man buvo trisdešimt, visa tai dariau pati su keliais bendraminčiais.
- Kas jus prajuokina?
- Kai tai, kas įprasta ir normalu, pateikiama juokingai ir keistai, tačiau subtiliai, su potekste ir šiek tiek absurdo. Mažai kas mane prajuokina, tačiau nesu liūdnas žmogus.
- Kur jaučiatės kaip namie?
- Hotel Pro Forma studijoje – čia mūsų ofisas, dairbtuvės, ateljė ir mano butas.
- Ko labiausiai nemėgstate šiuolainėje kultūroje?
- Lėkštų, kvailų ir prastų pramogų – tokių, kaip dauguma TV programų. Tačiau labai daug dalykų man patinka! Ypač muzikoje, kine ir vaizduojamajame mene.
- Kokia knyga arba eilėraštis padarė įtaką jūsų požiūriui į gyvenimą?
- Dirbant visada atsiranda su kuriamais projektais susijusi knyga. Statant spektaklį “Kosmosas” skaičiau amerikiečio rašytojo Billo Brysono “Trumpą istoriją apie beveik viską”. Ši knyga tiesiogine prasme supažindina su viskuo – nuo didžiojo sprogimo ir visatos reiškinių iki Žemės planetos pradžios ir šiandienos. Labai įdomi, linksma ir suprantamai parašyta knyga.
- Jūsų garderobe daug kas panašiau į meno kūrinius, nei į drabužius. Kas jums yra mada?
- Mada yra smagi ir komerciška. Tai mūsų laiko išraiška. Kartais tai gali būti funkcionalūs meno kūriniai, o kartais grynas menas.
- Pirmasis susidūrimas su mada.
- Kai man buvo septyneri, norėjau išsiskirti iš minios ir ant kaklo nešiojau daug spalvotų plastmasinių vėrinių. Vėliau buvau šiek tiek nusistačiusi prieš madą. Dabar jau nebe – myliu madą, bet nesu madinga.
- Kas yra jūsų stiliaus ikonos, mėgiamiausi dizaineriai?
- Dizaineriai Henrik Vibskov (su juo dirbome prie paskutinio spektaklio “Juokas tamsoje”), Commes des Garcons, Walter van Beirendonck, Iris van Herpen, Alexander McQueen, Issey Miyake, Sandra Straukaitė (kūrė kostiumus K.Dehlholm spetakliui “Kosmosas” Lietuvos nacionaliniame teatre – aut.past.), latvių duetas Mareunrols, Manon Kundig ir daug kitų.
- Turite didžiulę kojinių kolekciją, ar kada skaičiavote, kiek joje porų?
- Neskaičiavau, bet daugiau nei 250.
- Ar dirbdama Lietuvoje įsigijote įdomių modelių kolekcijai?
- Daugybę!
- Ar kiekvieną rytą žinote ką rengsitės?
- Ne, bet kojinės nusprendžia.