Vaidmuo vaidmeniui nelygus
„Vaidmuo vaidmeniui nelygus. Vieni veda į didžiuosius, kiti – ne. Visaip pasitaiko. Sukiesi tekstuose, idėjose, bemiegėse naktyse, kankiniesi, eidamas absoliutaus suvokimo link... Taip, tai alina, atima ir dvasinės, ir fizinės energijos, bet paskui su kaupu atlygina. Tu gyveni jais, ir jie tau suteikia galimybę keistis – laisvėja tavo dvasia. Vaidmuo ir teatras žiūrovui – tam, kad jis patirtų katarsį (kalbu apie klasikinį teatrą), apsivalytų, jam būtų gera, kad susimąstytų, kad jisai juoktųsi arba raudotų, kad tai sukrėstų žiūrovo sielą“, – kalbėjo aktorius.
Tačiau tie didieji vaidmenys, anot V. Anužio, suvirpina patį aktorių. „Patiri katarsį kaip kūrėjas. Dažniau, žinoma, patiriamos kančios, o katarsio, apsivalymo momentas – labai reta ir brangi dovana. Katarsis nėra išaiškinamas protu, tai tam tikra dvasinė būsena, kuri žmogui yra nepaprastai reikšminga. Yra ir tokių vaidmenų, kurie patinka žiūrovui, kelia jam džiugesį, o tau – vidinį neatitikimą moraliniams principams ir tavo egzistencinėms nuostatoms. Bet vis tiek vaidini ir juos, ir ne tik todėl, kad esi įstaigos darbuotojas. Lendi giliau, „išsivartai“, ieškodamas motyvacijos, „cenzūruoji“ save, kad nenuslystum nuo humanistinio pamato, kad tavo vaidmuo tarnautų „šviesai tunelio gale“, – pastebėjo aktorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Prie didžiųjų savo vaidmenų V. Anužis priskiria Nataną Išmintingąjį, už kurį buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ (Gintaro Varno režisuotas spektaklis pagal G. E. Lessingo dramą „Natanas Išmintingasis“), Karalių Lyrą (spektaklis „Karalius Lyras“, rež. Jonas Vaitkus), Nepažįstamąjį (Oskaro Koršunovo spektaklis „Kelias į Damaską“ pagal Augusto Strindbergo trilogiją).
Vaidmenų bado per karantiną Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) aktorius taip pat nepatyrė: nuo praėjusių metų reikalai gražiai dėliojosi.
Iškart po pirmojo karantino prasidėjo Sokrato repeticijos (rež. Motiejaus Ivanausko spektaklis „Dialogai“ pagal Platono ir kitų antikos autorių tekstus), paskui Franko Bertono vaidmuo (Antano Obcarsko režisuotas spektaklis „Alisa“ pagal Lauryno Adomaičio originalią pjesę), kiek vėliau pradėjo repetuoti Pečio vaidmenį („Miegantys“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, režisierius O. Koršunovas). Na, ir Mustafos Mondo vaidmuo – G. Varno pastatymas pagal Aldous'o Huxley'io knygą „Puikus naujas pasaulis“ Jaunimo teatre.
„Pirmieji du vaidmenys suspėjo susitikti su žiūrovais per premjeras, o paskutiniuosius du – ištiko spektaklių-eskizų likimas, jų premjeros įvyks artėjant rudeniui“, – sakė V. Anužis.
„Didelį džiaugsmą per šią pandemiją padovanojo Sokrato vaidmuo. Darbas su jaunu režisieriumi M. Ivanausku nukėlė į kitą laiką, į antiką, į tą išmintį, kuri tuo metu buvo atrandama, formuluojama ir išgyveno iki mūsų dienų. Idėjos, nepavaldžios laikui, visada darė ir daro didelį poveikį žmogui. Dažnai jos ateina iš didžiosios praeities, didžiojo meno, didžiųjų mąstytojų. Prisilietimas ir bendravimas su jais nuskaidrina“, – pastebėjo jis bei pridūrė, kad ir pirmas susitikimas su A. Obcarsku buvo labai kūrybingas, pažymėtas savito režisieriaus mąstymo, naujos patirties.
Teatras neįvyksta be žiūrovų. Tačiau žiūrovas, anot V. Anužio, gali būti ir įsivaizduojamas arba... ne visai tikras: „Ir repeticija, ir spektaklio kūrimas – irgi teatras. Žiūrovu gali būti ir režisierius, ir dailininkas, kolegos. Taip, jie „netikri“ žiūrovai, bet veiksmas vyksta, tu vaidini, į tave žiūri... Žinoma, kad tas nenutrūkstamas procesas vyktų – gali vaidinti ir savo namuose, prisimindamas vaidmenis sustabdytuose spektakliuose. Pasidarai teatrą pats sau, su įsivaizduojamu žiūrovu, kad numalšintum teatro ilgesį ir neprarastum formos.“
Filmuotis serialuose atsisako, norisi kitko
V. Anužį žiūrovai pažįsta ne tik kaip teatro, bet ir populiarių televizijos serialų aktorių. Paklaustas, ar nepykstąs, kai yra tapatinamas ne su Natanu Išmintinguoju, o su Bošu, gaujos vadu (TV serialas „Rimti reikalai“, 2018 m.), aktorius nuoširdžiai nusijuokęs atsakė – jokiu būdu, ne.
„Yra žmonių, kurie vaikšto į teatrą, ir kurie žiūri televizijos serialus, tai visiškai normalu. Ne visi gali nueiti į teatrą, apskritai, ne visi turi poreikį eiti teatrą – statistika nėra džiuginanti. Anksčiau nemažai filmavausi serialuose, bet dabar atsisakau, nes nebegaliu – man norisi kitko. Bet tai visiškai nereiškia, kad tai yra blogai“, – sakė jis.
Filmavimasis serialuose, V. Anužio manymu, puiki galimybė ne tik užsidirbti šiek tiek pinigų, bet ir auginti profesinius raumenis, ypač jauniems žmonėms, bet tik, jeigu, aktoriaus žodžiais tariant, „jiems nepasimaišo protas“.
„Jeigu neiškrypsta pagrindiniai dvasiniai orientyrai, jeigu neprarandamas sugebėjimas įvertinti serialo dramaturginės kokybės ir sugebama apsisaugoti – nepatikėti, kad tai yra aukšta literatūra, kuomet ji nėra aukšta, o režisierius – tikras meistras, kuomet jis toks nėra. Suprantant, kad eini į tai tam, kad palaikytum formą, lavintum savo profesinę techniką, amatą; net ir ekstremaliomis sąlygomis išliktum profesionaliu, o susiklosčius palankioms kūrybinėms sąlygoms, turėtum viltį kurti, – tai jei eini su šituo idealistiniu nusiteikimu – tai yra gerai, tą reikia daryti. Ne viename seriale yra gera komanda, bendraminčiai, ir noras kurti“, – apie bendrą nusiteikimą, tobulinant meistrystę kalbėjo teatro pedagogas V. Anužis.
V. Anužis tik su išlygomis linkęs pritarti paplitusiam požiūriui, kad „šiandienos herojai linksmina, o praeities – moralizuoja“, pastebėdamas, kad senaisiais laikais buvo daugiau mokymo, priešingai nei dabar – kai kompetencijos susiniveliavusios.
„Jei moralizuoju – mokinu moralės, vadinasi, esu mokytojo pozicijoje. Tikra kvailystė, kai žmonės, kurių kompetencijos nevienodos, diskutuoja. Tas, kuris turi didesnę kompetenciją – moko (jeigu nori), o tas, kurio mažesnė – mokosi (jei jis protingas žmogus). Siekis tobulinti ir tobulėti. Jis buvo ir, manau, yra išlikęs ir šiandien. Nesutinku, kad mūsų laikų herojai tik linksmina ir linksminasi. Tiesiog mus supa žinios, žinių lobynas, prie kurio galime bet kada prisiliesti per aukštąsias technologijas. Nepaprastas dalykas! Bet iš kitos pusės, tai sukuria iliuziją, tarsi žmogus viską žino. Nors esame tik šalia žinojimo...“, – apie šių laikų tendencijas samprotavo V. Anužis.
Yra daug „dangalų“
„Man gražus medžio vertikalės įvaizdis – kaip darnios visuomenės, užtikrinančios harmoningą vystymąsi. Judėjimo ir stabilumo pusiausvyra. Vertikalė, kuri yra kaip medis – su šaknimis, kamienu, šakomis, viršūne. Visos tos dalys yra skirtingos, nelygios, ir tik todėl medis gražiai auga. Ir žmonės yra nelygūs. Žmogaus negalima skriausti, žeminti, tyčiotis! Bet man kartais atrodo, kad tas noras ir siekis visus sulyginti atneša daug žalos – prasideda melas. Nepasakome tiesos, prarandame drąsą. Užsiimame aritmetika, paskaičiuojame, gal geriau būti mandagiam be vidinio turinio, šypsotis, tai, ko nekenti ir nepriimi, paslėpti po žodžiais – taip, turbūt, galbūt, gal iš tikrųjų, labai įdomu... „Dangalų“ yra daug“, – apie prisitaikėliškumą kalbėjo aktorius.
Biblijoje parašyta sentencija, kad tas, kuris yra pats mažiausias, bus labiausiai pašlovintas, V. Anužiui priminė mūsų dienų talentingus apsimetėlius.
Būti arčiau tiesos
Nuoširdumas geriausia taktika ir aktoriui? „<...> Gyvenu Šnipiškėse, prie pat vadinamojo Šanchajaus. Eidamas tomis gatvėmis pastebiu, kad ten nėra nė vieno apsimetėlio, visi tikri žmonės. Taip, galėtų būti tvarkingiau, bet esmė ne tame. Jie man atrodo arčiau tiesos. Neduok Dieve, įtikėti ta kauke, kurią tu bežaisdamas arba siekdamas tam tikrų tikslų užsikrovei sau, ir su ja suaugai, nebegali nuplėšti, neatsimeni, koks buvai. Baisus dalykas, nežmoniškas“, – kalbėjo V. Anužis.
Čia pat jis pacitavo savo herojų Nataną Išmintingąjį, kuris sako: „Kodėl aš negaliu dabar suklupti prieš Tave ant kelių? Tas mazgas, nuolatos man baimę kėlęs, dabar, atrodo, atsipalaiduoja savaime. Kaip taps man gera, kai nebereiks daugiau ką slėpti? Kai lygiai taip laisvai galėsiu jaustis prieš žmones, kaip ir prieš Tave? Kuris žmogaus vien už jo poelgius neteisia? Nes žino, kad jo poelgiai labai retai kada tiktai nuo jo priklauso!“
„Taip Natanas kalbasi su Dievu apie savo likimą ir gauna atsakymą, kaip atleidimą: tikrai ne viskas nuo paties žmogaus priklauso, todėl nei teisti, nei smerkti negali – tiesiog reikia priimti, suprasti, nusilenkti“, – filosofiškai į lemtingumą žvelgė aktorius.
Įdomu, kur ta aukštesnė jėga nuves visą žmoniją? „Apie tai kalbėčiau labai atsargiai. Keičiasi kartos, ateina kitas laikas. Laikų sandūroje turbūt žmonėms būdinga išgyventi Apokalipsės nuojautą. Bet Apokalipsės vis nebūdavo... Galvoju, kad viskas susitvarkys, ir šitas laikas praeis – galbūt ateinantis bus kitoks, bet esmė nepasikeis. Iš tolimų kraštų išsiilgę draugai rašo: galbūt susitiksime ne šitame amžiuje, o kitame, turėdami omenyje kitą išmatavimą... Bet aš taip negalvoju – visa tai baigsis, praeis po truputį, su kančiomis, dideliais nuostoliais. Rašau jiems ir tikiu, kad susitiksime šitame laike. Ne kartą įrodyta – mintys materializuojasi. Tikėjimas – tai ne žinios, ne apčiuopiamumas. Bet jeigu jis stiprus – tampa tikrove“, – nė kiek neabejojo aktorius.