– Tavo knyga „Žavingasis šunsnukis“ provokuoja skaitytoją nuo pat pirmųjų eilučių. Netgi, sakyčiau, nuo pavadinimo. Ar toks buvo autoriaus tikslas?
– Autorius yra gudrus. Tikiuosi, tą jau esi pastebėjęs. Todėl žinodamas galimas įvairių tautinių grupių reakcijas knygos pavadinime įdėjau „šunsnukį“ – lietuvių aršiems nacionalistams, o žodelį „žavingasis“ piktesniems lenkams. Jau praėjo pusantro mėnesio po knygos pardavimų pradžios, bet mano automobilis sveikas, o aš negavau nei vienos mėlynės po akimi! Aš tuo didžiuojuosi!
– Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad man – lietuviui – teks domėtis Pilsudskio meilės reikalais. Kurie šiaip knygoje yra tikrai įdomiai išdėstyti! Bet jeigu rimtai: kodėl statistinis Lietuvos skaitytojas turėtų nagrinėti išdaviko, okupanto, grubiai tariant – mūsų priešo gyvenimo vingius?
– Pagrindinis motyvas yra šiandien visiems žinomas ir plačiai aptariamas. Pilsudskis visų pirma buvo kovos su Rusija specialistas. Na, tokių specialistų buvo daug – Manerheimas, Reiganas, Jonas Paulius II, Landsbergis, tačiau, mano galva, profesionaliausias kovotojas su Rytų orda buvo Juzefas Pilsudskis. Jau nuo dešimties metų svajojo „išpirdolinti maskolius iš Pabradės“. Vėliau ta Pabradė plėtėsi iki visos Europos. Tai Pilsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė sutriuškino Tuchačevskio ordą 1920 metais ir ilgam sustabdė pasaulinės revoliucijos plėtrą Europoje.
– Bet su Vilniumi Juzefas pasielgė kaip tikrų tikriausias šunsnukis?
– Vilniaus atėmimas iš savo tėvynės yra baisus epizodas. Tačiau aš skatinu lietuvius pažiūrėti plačiau. Pilsudskis daug nuveikė ir mums malonių darbų. Be to, Ukrainos karas labai daug kur atkartoja Pilsudskio karus su bolševikais. Ne visi lietuviai žino, kad Pilsudskiai – tai istorinė garbinga žemaičių bajorų giminė. Pirmasis Lenkijos prezidentas Narutavičius taip pat šimtaprocentinis žemaitis.
Pusė labiausiai Lenkijai nusipelniusių Vavelio karstų – lietuviškos kilmės!
– Regimantai, aš suprantu, kad tu džiaugiesi negavęs niukso nei nuo Lietuvos patriotų, nei nuo lenkų. Kol kas... Bet norėčiau neatlyžti: gyvename dvispalvį istorinį laiką, kai žmonėms rūpi tik tos dvi: balta arba juoda. Feisbuke vyksta kasdienis skirstymas į absoliučiai teisius ir į absoliučiai neteisius. Tau turėjo būti labai neramu pradedant itin prieštaringos Pilsudskio biografijos projektą. Žmona turbūt siūlė neprasidėti?
– Aj, aš linkęs visada į rizikingus projektus. Žmona jau nuleido rankas. Ką ji gali patarti žmogui, kuris sovietų laikais Kyrgyzstane Ču slėnyje beveik nuogas lakstė po kanapių laukus, nes taip buvo aprašyta Keruako „Kelyje“. Aš feisbuke turiu draugų iš visų politinio spektro pusių. O pats visus paskaitęs turiu savo nuomonę. Mano galva, svarbu tikėti savo asmenybės svoriu! 120 kilogramų! Tu, Pauliau, kaip itališkai lieknas vyriškis, matyt, šiek tiek vengi politinio spektro spalvų. Nes, na, svorio mažai. Rekomenduoju riebiau maitintis, ir tada atsiras vidinė ramybė ir šioks toks nachališkumas.
– Matai, mano jaunų dienų sportas buvo fechtavimas. O tavo, kiek žinau – regbis, ar ne? Abu kovojome dėl pergalės, bet gana skirtingai. Jeigu jau apie kovas kalbame: Pilsudskis rengė pasalas bolševiko Tuchačevskio divizijoms, biografijų autoriams tenka kariauti dėl medžiagos bibliotekose, archyvuose. Ar daug valandų praleidai rinkdamas medžiagą apie knygos herojų?
– Lenkai apie Pilsudskį visus faktus surinko kruopščiai. Yra dvi po tūkstančius puslapių biografijos. Tai Urbankovskio bei Garlickio darbai. Yra keletas trumpesnių knygų. Net lietuviškai turime 1988 metais išleistą Nalenčų Pilsudskio biografiją. Bet ji – kaip čia švelniau pasakius – sovietiška. Daug įdomių tekstų paskelbta Pilsudskio fondo puslapyje. „YouTube“ yra daug senos kino kronikos su Pilsudskiu. Tuchačevskio ir Pilsudskio memuarai apie 1920 – ųjų kovas išleisti atskira knygele. Yra rusiška Matvejevo Pilsudskio biografija. Irgi buvo sveika paskaityti. Lietuviškai išleistas puikus lenkų ir lietuvių istorikų straipsnių rinkinys apie Pilsudskį “Be emocijų”.
– Bet taviškis „Šunsnukis“ mokslų akademijos sienomis nedvelkia. Dvelkia įvairaus tipo emocijomis ir vertinimais...
– Mano tikslas ir nebuvo rašyti mokslinę biografiją. Tai literatūrinė lietuviško požiūrio į šią beprotiškai fantastišką asmenybę knyga. Kitas požiūrio kampas. Mano būsima knygos vertėja – jei žvaigždės gerai danguje susidėlios – Iza Korybut smagiai paaiškino, kad net lenkai neturi tokiu kampu parašytos Pilsudskio biografijos. O juk atrodė, kad jau viskas apie maršalą parašyta.
– Beje, o ką lenkai? Ne Lietuvos lenkai, o Lenkijos lenkai? Lenkijos ambasadorius Lietuvoje neiškvietė ant kilimo?
– Kol kas mane pakvietė tik Lenkų diskusijų klubas Vilniuje pokalbiui. Aš laisvas žmogus. Į pokalbį ateisiu. O ant kilimėlio galiu ir neateiti.
– Lenkija, Lietuva, Ukraina Pilsudskio strateginėse vizijose pynėsi nuolat. Kokią įtaką tavo knygos rašymui padarė – pagreitino, pristabdė karas Ukrainoje?
– Pilsudskio biografijai ruošiausi jau rašydamas apie ankstesnius trilogijos herojus – Batyrą bei Grombčevskį. Jie visi trys rezgė originalius planus įveikti Rusijos imperiją. Bet pasisekė tik Pilsudskiui. Labai sparčiai darbas pajudėjo, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Nes pamačiau, kiek Pilsudskio istorija turi analogijų su dabartiniu karu.
– Regimantai, vieną tavo knygos skyrių įdėmiai perskaičiau. O paskui dar kartą. Ir jis man neduoda ramybės? Numanai kurį?
– Apie perversmą?
– Šitas geras. Vienas neaiškiausių, labai dramatiškas. Bet neatspėjai...
– Tai kurį?
– Penktasis. Galiu pacituoti: „Druskininkuose senam kariui po ilgo pasivaikščiojimo pasidarė bloga. Iškvietė daktarą. Daktaru blykstelėjo lieknutė, elegantiška Eugenija Levicka...“ Maršalas išsyk pagijo.
– Na, šis skyrius kupinas tokių romantiškų ir nelabai meilės istorijų. Visus šis skyrius sudomina. Bet mes – lietuviai – tos simpatiškos daktarytės dėka turime klestinčius Druskininkus. Maršalas, galima sakyti, įtvirtino Druskininkus kaip Lenkijos kurortą Nr.1. Druskininkų valdžia net sugebėjo įamžinti Levicką bareljefu prie į įėjimo į Karolio Dineikos parką. Žavu. Paminklas meilužei. Lyg sakytų – meilužė irgi žmogus.
– Fantastika! Esu Druskininkų fanas, mano žmona – druskininkietė, vasarą nuo Romos karščių slepiuosi Dineikos parke. Ten, pasirodo, maršalo meilė – pani lekarka – savo pacientus gydydavo saulės voniomis... be jokių drabužių!
– Ta proga priminsiu dar kelis paradoksalius dalykus. Kaunas turi būti dėkingas už modernizmo architektūrą, nes pilsudskiškoji Vilniaus okupacija sukūrė moderniąją Laikinąją sostinę. Vilnius turi būti dėkingas už universiteto atgaivinimą, Pilsudskis rėmė universitetą ir savo pinigais. Lietuvių tauta gavo visus vienijantį politinį lozungą: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“
– Belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau atsiras ir Vilniuje paslėptos maršalo smegenys! Ačiū tau, Regimantai, už puikią knygą!