Muzikologas įsitikinęs: ji daug geresnė nei Kalėdų Senelio, kuriuo tiki tik mažiausieji.
Begalinė V. Januškevičiaus pasaulėžiūros erdvė nepalieka abejingų, o gilios muzikologijos žinios ir subtilus vidinis aristokratiškumas priverčia ne tik klausytis, bet ir susimąstyti apie gyvenimą bei jo prasmę.
Burtininkas
„Nemėgstu, kai mane liaupsina, giria ar per daug dėmesio skiria. Nesu tikras, kad to vertas. Geriau apie mane kalbėtų kiti, o aš tuo metu pasitraukčiau į šoną“, – kukliai per pirmąjį pokalbį telefonu interviu bandė išvengti 75-erių panevėžietis V. Januškevičius.
Galbūt todėl apie šį žmogų parašyta tiek mažai: vos kelios eilutės Muzikos enciklopedijoje ir keletas straipsnių žiniasklaidoje apie jo pedagoginę veiklą. Viena iš paskutinių publikacijų, kurioje minimas V. Januškevičius, pašnekovui nebuvo maloni. Jį išprovokavo prieš porą mėnesių kilęs ginčas Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Buvusi šios mokyklos mokinė, žinoma muzikologė Rima Povilionienė sulaukė kritikos dėl savo norų per konferenciją netrafaretiškai kalbėti apie šį pedagogikos profesionalą – žmogų, išugdžiusį ne vieną pasaulinio garso atlikėją ir padariusį didelę įtaką savo mokiniams.
Ginčo esmė buvo pranešimo pavadinimas: „Burtininkas ir jo mokiniai: Viktoro Januškevičiaus pamokos“. Pranešėjos toks sumanymas nepatiko mokyklos vadovybei.
„Teko man ir papeikimų sulaukti, juk esu toks, ne visiems patogus, ir tas mano liežuvis“, – šypsodamasis prisipažįsta V. Januškevičius. Tačiau ilgas pokalbis jo namuose Panevėžyje nepalieka abejonių: savo srityje ir gyvenime jis iš tiesų yra burtininkas.
Unikali audioteka
Lietingą ir tamsų rudens vakarą užsukęs į V. Januškevičiaus butą pasijunti tarsi patekęs į muziejų.
Kaip sako šeimininkas, namai – jo paties portretas. Muzikologo kambario sienas dengia įspūdinga, maždaug 10 tūkstančių kompaktinių diskų kolekcija.
„Čia surinkti klasikinės muzikos įrašai nuo Grigališkojo choralo iki XXI amžiaus kūrinių. Turiu visą Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudvigo van Bethoveno, Johaneso Bramso ir daugelio kitų garsiausių kompozitorių kūrybą. Seniau rinkau plokšteles, paskui juostas, kasetes – dabar viskas perkrauta į kompaktus“, – apie savo lobyną pasakoja V. Januškevičius.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, ši milžiniška kolekcija dažniau tarnauja kaip dekoracija.
Saviironijos nestokojantis Viktoras juokiasi, kad toks turtas – tarsi snobo įrankis. „Tokią kolekciją gali kaupti tikras audiomanas, snobas arba muzikos turistas. Pastarieji man mažiausiai patinka – jiems tik duok ir duok naują dozę“, – sako V. Januškevičius.
Pats vis dar kasdien skiria tris keturias valandas klasikinei muzikai klausyti, ir tai primena savitą ritualą. Klausosi tik vienumoje – savo kambaryje, žvakių šviesoje.
„Jau nebeanalizuoju muzikos, tiesiog ja mėgaujuosi. Čia ji niekada neskamba ir kaip fonas. Aš klausau atidžiai, visiškai atsiduodamas. Jei užsiimu kuo nors kitu, tada man geriausia tyla“, – priduria buvęs pedagogas ir užmena mįslę – tą pačią, kurią taip mėgdavo pateikti savo pamokose.
Muzikos dievas
„Kas yra muzikos dievas? – šį klausimą V. Januškevičius dažnai užduodavo savo mokiniams, mėgdamas išmušti šiuos iš vėžių. Atsakymų būdavo įvairiausių, tačiau pirmiausia reikėdavo susitarti: kas yra muzika ir kas – dievas?
„Muzika – tai žmogaus organizuotas akustinis procesas, egzistuojantis laike ir erdvėje. Gamtoje muzikos nėra – yra tik garsai. O dievas – tai pradas, leidžiantis viskam tapti, bet pats netampantis niekuo. Jis tarsi neegzistuoja, tai dabar madinga virtuali realybė“, – filosofuoja muzikologas.
Galiausiai jis pateikia savo atsakymą: „Muzikos dievas – tyla. Ja prasideda koncertai ir ja baigiasi.“
O pati muzika, pasak V. Januškevičiaus, priešingai, yra tarsi žmogžudys, už kiekvieno kampo tykantis tokių kaip jis. Šis „žudikas“ prisėlino prie jo dar vaikystėje ir nebepaleido.
„Ne žmogus pasirenka muziką – tai ji pasirenka“, – įsitikinęs garsus muzikologas.
Jis užaugo Panevėžyje, tarnautojų šeimoje, kuri nebuvo tiesiogiai susijusi su muzika. Tiesa, tėvas, nors natų nepažino, dažnai grodavo fortepijonu, o namuose nuo ryto iki vakaro skambėjo populiari klasikinė muzika.
„Dabar savo vaikystės muzikos skonį laikau gana prastu, palyginti su tuo, kaip jis išsiplėtė bėgant metams. Mokykloje mokiausi groti smuiku, tačiau tai nebuvo mano mėgstamas užsiėmimas. Vėliau išmokau skambinti fortepijonu. Tad nesu tikras muzikantas – daugiau muzikos vartotojas“, – tikina senjoras.
Nebūti prastesniam už save vakarykštį
Lemtingas momentas įvyko vieną dieną, kai Viktoras ėjo pro muzikos mokyklą Panevėžyje.
„Pro atidarytą langą pasigirdo dieviška muzika – dabar žinau, kad tai buvo Liudvigo van Bethoveno „Mėnesienos sonatos“ finalas. Tada nežinojau ir grįžęs namo ieškojau to kūrinio, mama padėjo jį atrasti. Nuo tada buvau lyg užkerėtas klasikos“, – prisimena pašnekovas.
Vyras šypsosi, kad nė į pamokas neidavo, kol neišklausydavo viso Frederiko Šopeno polonezo. „Tapau muzikos fanatiku – rinkau kompozitorių portretus, o muzika man tapo dieviškos raiškos forma, savotiškas fetišas. Negalėjau be jos gyventi“, – pasakoja V. Januškevičius.
Nors mokytojai jam prognozavo sėkmę tiksliųjų mokslų srityje ir prestižinius universitetus rusijoje, nes buvo klasės pirmūnas, Viktoras iš tų laikų prisimena tik muziką. Iš matematikos, geometrijos ar astronomijos žinių, kaip pats teigia, neliko nieko. Anot jo, varomoji jėga buvo ne mokykla ar pedagogų metodai, o asmeninė ambicija – noras nuolat tobulėti ir niekada nebūti prastesniam už save vakarykštį.
„Gal todėl ir išėjau į pensiją, kad nenusenčiau darbovietėje, nebūčiau prastesnis. Esu laimingas, kad iki paskutinių dienų vaikai mane vadino Kosmosu – tai geriau nei Kalėdų Senelis,“ – su šypsena prisimena pedagogas.
Jo netradiciniai mokymo metodai skatino mokinius ne tik žvelgti į pasaulį ir visatą plačiau, bet ir atrasti savo nepažintus asmenybės bruožus.
Netradicinis mokymas
Baigęs vidurinę mokyklą V. Januškevičius įstojo mokytis į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos fakultetą.
Pašnekovas neslepia, kad sunkiausiai sekėsi pedagogika – iš vadovėlių jis nieko nesuprato.
„Mokyti gali tik tas, kuris turi tam prigimtį, pašaukimą. Seminarai ir metodika čia nieko nepadeda. Aš sėmiausi patirties iš savo mokinių – mokiau juos, o jie mane“, – dėkingumo buvusiems ugdytiniams neslepia muzikos švietėjas, kurio pedagoginiai nuopelnai įrašyti Muzikos enciklopedijoje.
Jo mokiniai buvo dabar žinomi kompozitoriai L. Balčiūnas, D. Čemerytė, R. Poškutė-Grun, L. Stančikas, G. Svilainis, taip pat muzikologė R. Povilionienė, režisierius, J. Miltinio dramos teatro meno vadovas A. Špilevojus. Prieš atvykdamas dirbti į Panevėžį 1984-aisiais, V. Januškevičius dėstė Rokiškio ir Širvintų rajonuose, o dešimt metų dirbo lektoriumi muzikologu Lietuvos filharmonijoje.
Ne visi mokiniai, svarsto garsus pedagogas, jį mėgo. Kai kurie nesuprato gana griežtų, prieštaringų ir ekscentriškų dėstymo metodų.
„Mėgdavau juos „pakabinti ant kablio“, kad suglumtų, sutriktų ir pradėtų mąstyti kitaip – plačiau, giliau. Pavyzdžiui, kodėl manote, jog V. A. Mocartas buvo genialus kompozitorius? Visi puola šaukti, kad taip parašyta visur, aš pats tai tvirtinau. Bet kas pasakė, kad mes teisūs? Ir tada žmogaus viduje prasideda kiti procesai“, – apie savo Vakarų muzikos istorijos pamokas pasakoja mokytojas, neabejingas reliatyvizmo filosofijai.
Sava muzika
Visgi V. Januškevičių labiausiai garsindavo ne jo žinios pamokose, bet fakultatyvai – užklasinė veikla. Į ją mokytojas ugdytinius pakviesdavo tik antrais mokslo metais, kai matydavo, kad šie tam subrendę.
„Mokiau nuo 9 iki 12 klasių. Ateidavo tikrai menkai apie muziką nutuokiantys jaunuoliai. Kai pakviesdavau juos į fakultatyvus, muzikos klausydavome tris kartus per savaitę ir laiko neribodavome. Analizuodavome viską, kalbėdavome, aptardavome – jie turėdavo galimybe išgirsti ir itin giliai suprasti visų žinomiausių kompozitorių kūrybą“, – pasakoja pedagogas.
Kokia muzika yra geriausia – tai dar viena mįslė, kurią mėgdavo užduoti savo mokiniams, kad išbudintų juos iš mokyklinio miego. Atsakymas – tik ta, kuri patinka. Tačiau jos socialines vertes esą nustato konvencija ir kontekstas.
Pačiam pedagogui iki šiol sava ir mėgstama tik klasikinė muzika, nors vieno jos kompozitoriaus pavadinti pačiu mylimiausiu negali. Roko, alternatyviosios, estradinės muzikos kūrinius jis klauso kaip svetimus.
„Man šiuolaikinė muzika nei patinka, nei nepatinka – ji tiesiog ne mano. Tai kaip kaimynas – gali su juo pasisveikinti, bet tai ne tavo šeima“, – paaiškina muzikologas, stebintis „Eurovizijos“dainų konkursą tik kaip renginį.
Vienišiaus distancija
V. Januškevičius prisipažįsta esantis vienišius. Draugais jis nevadina nė vieno asmens šiame pasaulyje. Artimiausi jo žmonės gauna bičiulio vardą. Pašnekovas sako ir juos laikantis per atstumą.
„Kaip ir klausantis muzikos – geriausia išlaikyti saugią distanciją. Tada viską matai ir girdi aiškiai. Jei labai pasineri, tada ir nublūdiji“, – filosofuoja intelektualas.
V. Januškevičius labai mylėjo pirmąją žmoną, bet po kelerių metų laukė skyrybos. Sako buvęs blogas vyras: negalėjęs gyventi dvigubo gyvenimo – meluoti sau. Muzikologas mėgo pusiau bohemišką gyvenimą ir iki šiol jaučia stiprų savo ego karaliavimą.
„Tik neidealizuokite manęs – aš parazitas ir nebijau taip pasakyti. Ir kitaip nebus. Mėgstu šokiruoti, mėgstu būti lepinamas. Nekenčiu minios, bandos, negiedu himno kartu, sunkiai atsistoju su visais po koncerto paploti. Tiesiog nenoriu būti kaip visi, negaliu būti automatas. Aišku, ne visi mane priima tokį, bet su manim ir įdomu, bent kurį laiką“, – šypteli senjoras ir toną švelnindamas priduria, kad yra aristokratiškos dvasios asmenybė, intelektualus humanitaras. O tokiam svarbi saviironija, kritiškas savęs vertinimas.
Kiekviename žmoguje, pasak jo, glūdi ne pačios gražiausios keturios savybės: bjaurumas, įnoringumas, geismas ir privertimas kitus jo gailėti. Visa tai, teigia Viktoras, veda pasaulį į priekį. Jis pats tuo patikėjo išėjęs į pensiją ir dažnai mąstydamas apie egzistenciją.
Pasivijo metus
Antroji V. Januškevičiaus santuoka su Marija Zinkevičiūte trunka jau beveik 40 metų. Pora mėgsta būti pavieniui, tačiau atskirai – irgi nebegali. Juodu sujungė muzika ir darbas su mokiniais.
„Mano dukra iš pirmos santuokos nesusiejo gyvenimo su muzika. Ir tuo džiaugiuosi“, – sako glaudų ryšį su atžala palaikantis tėvas. Jis mano, kad su muzika gali gyventi tik tie, kurie nieko kito negali ir nemoka daryti. Taip pat ir tie, kurie iš muzikos daro tik verslą, bet jos nejaučia.
„Žinote, kokia blogiausia muzika? – klausia V. Januškevičius. – Nekviesta. Įsivaizduokite, kad esate pavargęs ir norite miego, tada nežavės net mėgstamiausia melodija.“
Gyvenimo nuovargį V. Januškevičius prisipažįsta pajutęs tik po 70 metų. Iki tol gyveno negalvodamas apie ateitį. Dabar, pasak jo, viskas tampa vis niūriau ir liūdniau dėl kitos dienos.
„Visada atrodžiau vyresnis, nei jaučiausi, o dabar pasivijau savo metus. Aiškiai žinau, kad viskas tik blogės – gal akys, gal ausys atsisakys, tavęs galiausiai neliks. Tokie slogios ateities fantomai dingsta bendraujant su kitais, bet likus vienam net muzika nebegelbsti“, – melancholiškai prabyla muzikologas.
Pernai jis dar priėmė iššūkį ir kaip kompetentingas muzikos žinovas dalyvavo tarptautiniame muzikos festivalyje Druskininkuose „Muzika be sienų“, kuris vyksta jau 25 metus.
V. Januškevičius – šio renginio nuo pat pirmų jo metų dalyvis.
„Pristatau kompozitorius ir jų kūrybą. Per gyvenimą esu daug skaitęs pranešimų, vedęs renginių, konferencijų. Tai mane išmokė iškalbos, jausti publiką“, – apie savo veiklą, nesusijusią su pedagogika, pasakoja jis.
Paklaustas, kuo pats labiausiai jaučiasi: pedagogu, muzikologu, filosofu ar psichologu, V. Januškevičius nusijuokęs pakartoja: „Esu tiesiog parazitas.“
Jo mėgstamiausios figūros klaustukas ir šauktukas, bet galų gale kiekvienas visgi esame daugtaškis.