Šunų viešbutyje neišgyveno nė paros
Keturių asmenų šeima šventiniu laikotarpiu išvyko savaitei į Slovakiją. Kadangi kartu negalėjo vežtis savo 11 metų Jorkšyro terjero Pijaus, nutarė jį palikti šunų viešbutyje. Aidas prisimena, kad jo žmona ilgai rinkosi, kur palikti šuniuką, kad gyvūnas būtų saugus ir tinkamai prižiūrėtas.
„Inos šunų namams“ šuo paliktas gruodžio 23 dieną. Ankstyvą gruodžio 24 dienos rytą šeima išvyko į kelionę – dėl augintinio jie buvo ramūs. Šventinę nuotaiką kaipmat sugadino šunų viešbučio savininkės skambutis, kurio Aidas sulaukė apie 10–11 valandą.
„Mums pranešė, kad mūsų šunį negyvai sukandžiojo kitas šuo. Mums šokas. Sugadintos visos šventės ir atostogos“, – kreipdamasis į DELFI redakciją, rašo vyras.
Aidas prisipažįsta, kad netekties skausmą paaštrino tolesni viešbučio savininkės Inaros Gaidamavičienės veiksmai.
„Šunų viešbučio savininkė pareiškė, kad jai toliau viskas dzin, nes ji turi draudimą. Paaiškėjo, kad ji apsidraudusi tik už materialinę žalą, bet ne moralinę. Draudikai pažiūrėjo į mūsų augintinį kaip į daiktą, paklausė, kiek jis kainavo. 1500 litų, kuriuos kadaise mokėjome už Jorkšyro terjerą, konvertavo į 430 eurų, iš kurių šeimininkė išskaičiavo sau eurus už utilizavimą ir dviejų parų gyvūno saugojimą. Bet juk mums po nepilnos paros paskambino, kad šuniuką sukandžiojo negyvai“, – piktinasi vyras.
Šunų viešbučio savininkės elgesio priblokštas vyras žada kreiptis į teismą dėl moralinės žalos atlyginimo. Nei užuojautos, nei elementarios pagarbos jis teigia nesulaukęs – tolesni išskaičiavimai už nesuteiktas paslaugas galutinai išvedė iš kantrybės. „Visa tai siaubinga. Noriu, kad ši istorija taptų atsakingumo pamoka šunų viešbučiams – metas padaryti išvadas. Su tragedija susitaikysime, tačiau visi turi pagalvoti apie tai, kur ir kam palieka augintinius“, – teigia Aidas.
Įvykį vadina nelaimingu atsitikimu
Tuo metu „Inos šunų namų“ savininkė Inara Gaidamavičienė patvirtina, kad jos viešbutyje laikytą Jorkšyro terjerą mirtinai sukandžiojo didesnis šuo. Įvykį ji vadina skaudžiu smūgiu savam verslui.
Šunų viešbučio savininkė apgailestauja, kad nepavyko suvaldyti šunų nelaimės momentu. Ji prideda, kad name, kuriame įrengtas šunų viešbutis, gyvena ir pati, tad gyvūnai niekada nėra paliekami vieni.
„Apgailestauju dėl matomai prastos komunikacijos su šunelio šeimininkais. Tokių situacijų mano versle retai pasitaiko, tad aš pasiklioviau savo draudimo kompanijos patarimais. Su šeimininku šiuo metu vyksta derybos dėl žalos atlyginimo ir aš labai tikiuosi, kad derybos baigsis draugišku, abiems šalims priimtinu susitarimu, bei apsieisime be teismo“, – tikisi I. Gaidamavičienė.
Taip pat ji prideda, kad ši situacija jai tapo didele pamoka. „Ateityje stengsiuosi dar griežčiau kontroliuoti šunų tarpusavio kontaktą, nes šiuo atveju tai buvo tiesiog staigus nelaimingas atsitiktinumas tarp dviejų skirtingo dydžio veislių“, – teigia I. Gaidamavičienė.
Perspėja: ten, kur šunys laikomi kartu, nesaugu
Į nelaimę suskubo sureaguoti Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja Karina Ščuckytė. Anot jos, nelaimę buvo galima numatyti, nes tarp grupėje laikomų šunų bet kada gali įvykti konfliktas.
Anot K. Ščuckytės, kiekvieno šuns charakteris skirtingas. „Kai kurie šunys tikrai bus laimingi su krūva kitų šunų visą parą, bet dauguma namie gyvenančių šunų paprasčiausiai nepratę prie pastovaus dėmesio, šurmulio ir draugiško lindimo. Jie gali smagiai pažaisti pusvalandį ar valandą, bet paskui nori ramiai pailsėti, numigti. Pavargę šunys tampa irzlūs ir net visiškai draugiškas šuo gali pradėti gintis nuo nebemalonaus dėmesio. Rodyti dantis, urgzti, kad nuvyti įkyruolį“, – aiškina dresuotoja.
K. Ščuckytė pabrėžia, kad daugelis šunų negerbia kito šuns kalbos, nereaguoja į tokius signalus. Jeigu pavargusio šuns pirmi signalai nebus išgirsti, tai gali virsti agresyviu konfliktu per sekundę. Esant skirtingam šunų dydžiui ar nesėkmingai įkandimo vietai, tai gali baigtis ne tik rimtomis traumomis, bet ir mirtimi.
„Renkantis viešbutį, svarbiausiu kriterijumi turėtų būti adekvati priežiūra ir saugumas. Kartu gyventi kitoje vietoje turėtų tik ir namie kartu visada gyvenantys jūsų šunys. Draugiški šunys gali pažaisti su panašiais draugais, jeigu to nori. Tačiau net jei tai trumpas laikas, jie turi būti akylai stebimi žmogaus, kuris puikiai skaito šunų kūno kalbą. Ne tik myli šunis. Parodžius pirmus streso signalus, šunys turi turėti galimybę pailsėti vieni, niekieno netrukdomi“, – teigia K. Ščuckytė.
„Ši tragedija labai skaudi šeimai, kuri prarado savo draugą, aš labai juos užjaučiu. Esu tikra, kad šeimininkai savo šuniukui norėjo tik geriausio. Belieka tikėtis, kad dabar kiti šeimininkai žinos daugiau ir galės apsaugoti savo augintinius nuo papildomos rizikos. Geriau grįžti pas gal ir ne tiek išsilaksčiusį, voljere vieną pabuvusį, tačiau sveiką ir gyvą savo šunį“, – sako dresuotoja.