Tokį elgesį vadina baisia gėda: kaip tapti šalimi, kuri nenaikina benamių gyvūnų?

Būkime šalimi, kuri nenaikina benamių gyvūnų, o suteikia jiems antrus namus. Tokią idėją Lietuvai pasiūlė Agnetė Stankutė, mananti, kad „atėjo laikas uždaryti karantinavimo tarnybas ir pakeisti jas prieglaudomis“. Kokios šios idėjos įgyvendinimo galimybės Lietuvoje?

Prieš pradedant kalbėti šia tema, svarbu paminėti, kad benamių gyvūnų gaudymu, globa, karantinavimu ir eutanazija užsiima fiziniai ar juridiniai asmenys, turintys sutartis su savivaldybių administracijos seniūnijomis.

Daugeliu atvejų savivaldybės yra sudariusios sutartis su gyvūnų globos organizacijomis, tačiau yra atvejų, kai savivaldybių skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose laimi ne prieglaudos, o komunalines ar tvarkymo paslaugas teikiančios bendrovės, A. Stankutės įvardintos kaip „karantinavimo tarnybos“.

Vienas iš pavyzdžių – Vilniuje veikianti „Grinda“, tačiau ši įmonė turi ir gyvūnų globos vietos statusą. Per pastaruosius trejus metus Vilniaus gyvūnų globos namuose nugaišinta 16 gyvūnų. Visgi, atskirose savivaldybėse situacija taip pat yra skirtinga. Kaip pavyzdį galima pateikti ir AB „Panevėžio specialus autotransportas“, kuri gaudo ir karantinuoja benamius gyvūnus Panevėžio mieste. Praėjusiais metais, jų internetiniame puslapyje esančiais duomenimis, čia sugauti 244 benamiai gyvūnai, iš kurių nugaišinti 107.

Idėją pasiūliusi A. Stankutė mano, kad šioms tarnyboms skiriamas lėšas būtų kur kas tikslingiau naudoti gyvūnų kastravimui ir sterilizavimui – tokiu humanišku būdu mažėtų beglobių gyvūnų skaičius.

„Kas iš to, kad nužudome vieną gyvūną, kai gimsta 9? Laikui bėgant jų būtų mažiau, o dabar pinigai leidžiami netikslingai ir statistika, kiek atimame gyvybių – siaubinga, už tai mokame bei didžiuojamės. Būkime šalimi, kuri nenaikina gyvūnų, o suteikia jiems antrus namus. Visam pasauliui būkime pavyzdžiu. Tereikia tiek nedaug, ir Lietuva būtų šalimi, į kurią norėtų lygiuotis ir kitos“, – rašo idėjos autorė.

Sutarčių su komunalinių ar tvarkymo paslaugų bendrovėmis – mažuma

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus inspektorius Giedrius Blekaitis teigia, kad VMVT skatina visas iniciatyvas, kurios leistų sumažinti beglobių gyvūnų skaičių mūsų šalyje. Anot jo, tokių gyvūnų sterilizavimas (pvz. projektas „Pagauk, sterilizuok, paleisk“) ir privaloma visų augintinių registracija pagerintų situaciją.

Gyvūnų globos ir apsaugos įstatymu numatyta, kad prievolė pasirūpinti savivaldybės teritorijoje sugautais ar gyventojų perduotais beglobiais gyvūnais tenka tų savivaldybių administracijoms. G. Blekaitis aiškina, kad jos ir organizuoja beglobių gyvūnų laikinąją globą.

„Daugeliu atvejų savivaldybės yra sudariusios sutartis su gyvūnų globos organizacijomis, kelios – su taip vadinamomis „karantino“ tarnybomis. Vis dėlto, Lietuvoje atsiranda vis daugiau gyvūnų globėjų, kurie priglaustus bešeimininkius gyvūnus laiko ir prižiūri, kol suranda jiems naujus šeimininkus arba gyvūnas lieka globos organizacijoje visą gyvenimą“, – pastebi jis.

Taip pat jis prideda, kad savivaldybių administracijos privalo dalyvauti įgyvendinant gyvūnų globos organizacijų rengiamas bešeimininkių kačių kastravimo programas. Tokios programos kai kuriose savivaldybėse yra vykdomos periodiškai, kitos savivaldybės finansuoja arba dalinai finansuoja privačių veterinarijos gydytojų paslaugas.

Idėjos įgyvendinimas šiai dienai neatrodo įmanomas

Tuo metu Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos (LGTAO) vadovė Brigita Kymantaitė mano, kad A. Stankutės pasiūlyta idėja šiai dienai yra nereali. Anot jos, norinčių priglausti gyvūnus skaičius tikrai neatitinka esamo poreikio, kad galėtume būti be tam tikrų tarnybų.

„Kiekviena savivaldybė, pagal LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą, turi turėti sutartį su tam tikra įstaiga ar organizacija dėl benamių gyvūnų gaudymo. Labai retai nutinka, kad į konkursus dėl sutarčių eina nevyriausybinės organizacijos (NVO) prieglaudos, nes jos nuolatos perpildytos gyvūnais, kuriuos atiduoda patys žmonės“, – teigia B. Kymantaitė.

Pašnekovė pastebi, kad dažnas lietuvis vis dar įsigyja gyvūnus pagal skelbimus internete, turguje ar iš kaimyno, kurio kalytė atsivedė jauniklių.

„Gatvėse vis dar apstu benamių gyvūnų ir, deja, bet šiai dienai be įstaigų, kurios dalyvauja konkursuose, situacijos negalime pakeisti. Ir ne visos tos įstaigos tikrai žiauriai elgiasi su gyvūnais. Didelė dalis jų noriai bendradarbiauja su NVO prieglaudomis ir, suėjus terminui, gyvūnus perduoda jiems“, – aiškina B. Kymantaitė.

LGTAO vadovės teigimu, iškastruoti gyvūnus būtų labai naudinga, bet kažkodėl visuomet visi nori ir siūlo tai daryti už valstybės pinigus, visiškai pamirštant pačių gyvūnų savininkų neatsakingumą. Ji pastebi, kad tikrai didelė dalis žmonių, laikančių gyvūnus, yra dirbantys ir gaunantys atlyginimus. Gyvūno kastracija nėra procedūra, kurią reikia atlikti kiekvieną mėnesį. Sutaupyti tokiai procedūrai kartą per gyvūno visą gyvenimą tikrai įmanoma.

„Reikia tik daugiau atsakomybės ir suvokimo, kiek kiekvienas gyvūno savininkas prisideda prie problemų atsiradimo. Jei mes visiems gyvūnų laikytojams spręsime visas problemas mokesčių mokėtojų pinigais, tai tikrai nebus kuo didžiuotis mūsų šaliai ir niekaip mes nesilygiuosime į pažangias šalis. Nėra pažangios šalies, kuri nemokamai viską padarė gyvūnų savininkams. Tos šalys nebijojo savo teisėje nustatyti pareigas augintinių laikytojams ir įgyvendinti įstatymus, kad savininkai prisiimtų visapusišką atsakomybę už gyvūną, įskaitant ir finansinę“, – teigia ji.

Šyptelėjusi, B. Kymantaitė prideda: galbūt idėja Lietuvai galėtų būti tai, kad didžioji visuomenės dalis nustotų kaltinti valstybę ar savivaldybes dėl problemų, kurias sukelia gyvūnų savininkai ir pagaliau atsigręžtų į juos pareikalauti atsakomybės – vietoje to, kad nuolatos kalbėtų ir siūlytų viską daryti kitų dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių sąskaita.

„Karantinavimo tarnybų“ veiklą vadina Lietuvos gėda

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė mano, kad toks pokytis šalyje išties yra reikalingas. „Karantinavimo tarnybos, nė nekalbant apie savivaldybes, kurios samdo medžiotojus „spręsti“ beglobių gyvūnų problemos, iš tiesų yra Lietuvos gėda. Tai turi kuo greičiau keistis“, – teigia ji.

B. Vaitiekūnaitės-Pliuskės manymu, toks modelis, kuomet prieglaudoms būtų perduotos karantinavimo funkcijos ir finansavimas, yra labai realus – kaip tik tokiu principu beglobių gyvūnų problema sprendžiama, pavyzdžiui, Utenos miesto savivaldybėje. O kas stabdo šiuo pavyzdžiu pasekti ir kitas savivaldybes?

„Savivaldybių skelbiamuose viešuosiuose pirkimuose gali dalyvauti ir NVO prieglaudos, tačiau problema ta, kad jos neatitinka itin aukštų keliamų reikalavimų. Būtent jų sumažinimas galėtų būti idėja Lietuvai. Prieglaudos bet kokiu atveju rūpinasi gyvūnais, tad kodėl netinka, kaip pasirūpintų tais gyvūnais, kuriais „rūpinasi“ karantinavimo tarnybos – tai tik neaiški biurokratija arba nauda kažkam. Yra keliamos tokios sąlygos, kaip nuosavos patalpos. Prieglaudos, ypač mažos ar tik įsikūrusios, tokių neturi, tačiau ar svarbiau tai, ar kad būtų kokybiškai, humaniškai pasirūpinta gyvūnais?“ – klausia ji.

Utenos rajone benamiais rūpinasi gyvūnų mylėtojų draugija

B. Vaitiekūnaitės-Pliuskės minėtas pavyzdys – Utenos rajono savivaldybė – iš Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos perka beglobių gyvūnų laikinosios globos, grąžinimo savininkams, naujų savininkų paieškos, gydymo, ženklinimo, lavonų surinkimo ir utilizavimo paslaugas.

Pasak Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos prezidentės Jolantos Guobaitės, gyvūnų globos namai kasmet priima apie tūkstantį beglobių, bešeimininkių ar pasimetusių gyvūnų. Per mėnesį naujus namus randa vidutiniškai 60 gyvūnų. Naujų namų globotiniai kartais laukia keletą metų, kiti tiesiog gyvena globos namuose prižiūrimi ir mylimi.

„Mūsų tikslas – pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos. Padedam beglobiams gyvūnams, dažnai tuo pačiu padėdami ir situacijoje pasimetusiems žmonėms. Mūsų pagalbos reikia, į mus kreipiasi Utenos rajono, visos Utenos apskrities ir net aplinkinių apskričių gyventojai. Visiems padėti negalim, tačiau stengiamės ir tuo gyvenam“, – sako J. Guobaitė.

Eutanazija taikoma tik išimtiniais atvejais

Sostinėje už benamių gyvūnų gaudymą, globą, sergančių gyvūnų gydymą, benamių kačių kastravimo programos „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ vykdymą atsakingi Vilniaus gyvūnų globos namai – Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Grinda“ administruojamas padalinys. Be minėtų pareigų, jie vykdo edukacines programas su ikimokyklinio ir mokyklinio ugdymo įstaigomis, užsiima kritusių gyvūnų surinkimu iš Vilniaus miesto gatvių, kiemų, viešųjų erdvių gatvių bei įmonių.

„Grinda“ atstovas Egidijus Steponavičius patikina, kad Vilniaus gyvūnų globos namuose eutanazija taikoma tik išskirtiniais atvejais.

„Saugome kiekvieną gyvybę, ir šiuo metu eutanazija taikoma tik išimtinais atvejais: kai gyvūnas beviltiškai serga ar būna itin sunkiai sužeistas. Per paskutinius trejus metus Vilniaus gyvūnų globos namai užmigdė tik 16 beviltiškai sergančių gyvūnų. Pernai buvome priversti užmigdyti 3 onkologinėmis ligomis sirgusius šunis. Sprendimas dėl gyvūno eutanazijos niekada nebūna lengvas: dėl kiekvieno gyvūno užmigdymo visada konsultuojamės su keliais veterinarijos gydytojais ir visuomeninių gyvūnų globos organizacijų atstovais“, – aiškina jis.

E. Steponavičius teigia, kad Vilniaus gyvūnų globos namai jau nuo 2009 m. keičia visuomenės požiūrį į benamius gyvūnus. Tos lėšos, kurios anksčiau buvo skiriamos gyvūnų migdymui, yra skiriamos programos „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ vykdymui, kuri padeda kontoliuoti kačių populiaciją humaniškomis (sterilizacijos) priemonėmis. Per 2017 m. pagal šią programą Vilniuje buvo kastruota 590 benamių kačių, per 2018 metus – jau virš 600 benamių kačių.

„Grindos“ atstovas džiaugiasi, kad sąmoningumas nuolat auga ir vis daugiau žmonių į savo šeimas paima globotinį iš prieglaudų. Pernai net 740 Vilniaus gyvūnų globos namų augintinių surado naujus namus (iš jų 238 šunys ir 502 katės), šiemet padovanoti 455 globotiniai: 124 šunys ir 331 katė. Šiuo metu naujų globėjų Vilniaus gyvūnų globos namuose laukia daugiau nei 80 gyvūnų.