Kaunietis Marius apie sportą su šunimis: jie geriau gaudo, nei šeimininkai geba mesti jiems lėkštę

Kaunietis Marius Mincė mėgsta važinėtis motociklu ir šokti bačatą, tačiau dar mieliau savo laisvalaikį skiria sportui su šunimis. Jau du kartus Marius tapo Baltijos šalių šunų lėkščiasvydžio (angl. frisbee) čempionu, bet šis teiginys, ko gero, ne visai tikslus. Čempionu jis tapo ne vienas, o su savo porininku, borderkoliu Lucky. Apie aistrą šunų sportui, varžybų jaudulį, ateities planus – pokalbis su šunų frisbee varžybų teisėju bei treneriu Mariumi Mince.

– Baigiasi varžybos. Susumuojami rezultatai. Judu su Lucky stovite ant garbės pakylos. Ar tokiu metu pagalvoji, kiek procentų prie pergalės prisidėjai tu, o kiek – Lucky? Kaip judu pasidalijate pergalės „auksą“?

– Žmonės šunų lėkščiasvydį kartais vadina „tinginių sportu“. Dėl tokio vertinimo nepykstu, bet smagu būna stebėti, kaip keičiasi žmonių požiūris, kai patys pabando mesti tą lėkštę. Talentas šiame sporte sudaro vieną, geriausiu atveju – du procentus sėkmės. Likusieji procentai – darbas! Todėl pergalių „auksą“ paskirstyčiau vienodai šuniui ir žmogui – per pusę. Esu įsitikinęs, jog visi šunys geriau gaudo, nei šeimininkai geba mesti jiems lėkštę. Ne išimtis ir aš, todėl stengiuosi daug dirbti. Žmogus turi nuolat tobulinti savo metimų techniką, o šuo – gebėti sugauti lėkštę, atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje ir kuo greičiau atnešti arba palikti lėkštę.

– Sportininkų patirtis ir gebėjimai – svarbu. Kad pasiektum gerų rezultatų, kas dar svarbu?

– Šuns gebėjimai ir patirtis yra labai svarbūs. Jeigu šuo nežinos, kaip lėkštę pagauti, mažai šansų, kad ją ir pagaus. Kartais nepavyksta lėkštės išmesti taip, kaip nori, ir ji blogai, nepatogiai šuniui nuskrieja. Treniruotas, patyręs šuo turi daug didesnius šansus pagauti lėkštę, nei tas, kuris neturėjo tūkstančio treniruočių. Taip pat svarbu šuns fizinis pasirengimas – gera sportinė forma leidžia gyvūnui greičiau bėgti, aukščiau šokti, būti ištvermingam. Visa tai daro didelę įtaką rezultatams. Taip pat svarbu rūpintis sportuojančio šuns sveikata, jo gerovė turi būti svarbiau už viską.

– Įsivaizduokime finalinių varžybų dieną... Kas vyksta prieš startą, gal laikotės kažkokių ritualų?

– Svarbiausia – susikaupti ir nesijaudinti. Jeigu jaudiniesi, jaudulys persiduoda šuniui, o tada pasipila abipusės klaidos. Varžybos iš Lucky pareikalauja labai daug jėgų, todėl prieš jas neleidžiu žaisti su kitais šunimis ar kažkaip kitaip eikvoti energijos. Mano šuo įpratęs prie narvo, jame jaučiasi saugiai ir ramiai. Kol laukiame starto, jis ilsisi narve. Prieš startą darau apšilimą bei tempimo pratimus, po to padarau apšilimą Lucky ir stengiuosi pasiekti maksimalų ryšį su šunimi. Lucky mėgsta gaudyti skriejančias lėkštes, labai „užsiveda“, tad pastangų tuo klausimu dėti tikrai nereikia. Daug svarbiau yra jį nuraminti, sukurti tvirtą tarpusavio ryšį, juk mudu – duetas. Prisipažįstu, buvo varžybų, kai šio ryšio nepavyko „pagauti", šuo per daug „užsivedė“ ir rezultatai buvo šiaip sau.

– Ar su visais šunimis galima užsiimti šiuo sportu? Galbūt pasitaiko „apsigimusių lėkščiasvydininkų“?

– Vyraujanti nuostata yra tokia, kad frisbee gali užsiimti kiekvienas suaugęs šuo nuo 10-12 mėnesių amžiaus, kuris yra sveikas, neturi antsvorio. Pradedantiesiems yra daugybė pasiruošimo pratimų, kurie įpratina ir išmoko pagauti lėkštę ore. Dėl talento iš prigimties, manau, svarbiausia yra motyvacija, noras dirbti su žmogumi. Dėl šios priežasties geriausiai šiame sporte pasirodo aviganiai ir medžiokliniai šunys: borderkoliai, australų aviganiai, malinua. Bet jeigu jūsų šuo nėra šių veislių atstovas, nereikia nusiminti. Štai Baltijos frisbee čempionate sėkmingai dalyvauja nuo mažiausių iki didžiausių – ir šelčiai, ir boseronai. Skaičiuojama, kad Jungtinėse Valstijose yra virš milijono šunų, užsiimančių frisbee, ir tai tikrai ne vien borderkoliai.

– Lėkščiasvydžiu galima užsiimti tik šiltuoju metų laiku. Ką veikiate pasibaigus varžybų sezonui?

– Be frisbee užsiimu šunų vikrumo (angl. agility) sportu. Kol Lucky buvo jaunas, lankėm bendrojo paklusnumo pamokas, kartais ten užsukam ir dabar. Šie skirtingi sportai nesikerta tarpusavyje, kadangi šuo pagal aplinką, inventorių atsirenka, ką turės daryti. Šiemet Lietuvoje debiutavo nauja rungtis – frizgility, kurioje sujungiami šie du įdomūs, dinamiški sportai.

– Kasdienybė su sportuoti mėgstančiu, labai aktyviu šunimi. Kokia ji?

– Jeigu yra galimybė, visur keliaujame kartu. Nesvarbu, ar tai būtų atostogos, ar darbas. Manau, labai svarbus momentas turint aktyvų šunį – išmokyti jį, prireikus, pabūti ramiai. Taip, dabar aš daugiau laiko praleidžiu vaikštinėdamas miške ar mieste, nei tada, kai neturėjau Lucky, bet tai malonumas. Beje, tai nėra kasdienė būtinybė.

Be treniruočių, mūsų įprasta kasdienybė – naujų komandų ar triukų mokymasis, senųjų kartojimas. Borderkoliams pati geriausia iškrova – proto mankšta, tuo ir užsiimu. Jau antrus metus dirbu „Crazyfoxes“ klube šunų frisbee treneriu Kaune ir Vilniuje. Kadangi tai yra 50/50 sportas – dirbti reikia ne tik su šunimis, bet ir su žmonėmis. Kartu su klubiečiais populiarinam frisbee, organizuojame varžybas, edukacines programas, seminarus. Su kolega latviu Girts‘u Eldmaniu prižiūrime ir organizuojame „Dog Frisbee Baltic Series“ – Baltijos šunų frisbee čempionatą. Girts yra tas žmogus, kuris mane ir mūsų klubą prieš ketverius metus įtraukė į šį sportą.

Varžybose pradėjau dalyvauti, kai tik Lucky amžius leido dalyvauti, prieš 4 metus ir, matydamas, kaip mano šuniui tai patinka, prieš 2019 metų sezoną nusprendžiau rimtai užsiimti šiuo sportu. Tada buvo gerokai sunkiau, nes visi dalyviai varžėsi vienoje klasėje, bet mudu su Lucky sugebėjom tais metais bendroje Baltijos šalių frisbee čempionato įskaitoje finišuoti treti. Norėčiau pabrėžti: latviai tuo metu turėjo gerokai daugiau patirties, jų šalyje šis sportas gyvuoja nuo 2010 metų ir jie netgi buvo pasiekę podiumą Europos čempionate. Dabar Baltijos čempionatas yra „dėkingesnis“ naujokams – jeigu seniau nebuvo skirstoma į klases, tai dabar turime mėgėjų (D1) ir profesionalų (PRO) klases.

– Kokie judviejų planai? Galbūt dalyvausit Europos ar pasaulio frisbee čempionatuose?

– Mudu su Lucky buvome pirmas duetas iš Lietuvos, 2019 metais dalyvavęs Europos čempionate Italijoje. Tada mums pavyko pasiekti puikų rezultatą – buvome 21 iš daugiau kaip 150 dalyvių! Tos varžybos mus įkvėpė ir daug ko išmokė. Pernai ir šiemet planavom dalyvauti Europos bei pasaulio čempionatuose, tačiau dėl sudėtingos epidemiologinės padėties jie buvo atšaukti. Jau turiu kvalifikaciją dalyvauti kitų metų pasaulio čempionate. Jeigu planai nesikeis, važiuosime ir į Europos čempionatą. Šiemet dalyvavome aukšto lygio varžybose Lenkijoje, ten frisbee gyvuoja daugiau nei 20 metų. Mano ir Lucky planuose dar yra startas laisvojo stiliaus varžybose (angl. dog frisbee freestyle). Mums abiem patinka mokytis naujų dalykų.