Komikė Vita dėkinga savo augintiniui už tai, kad ją išgelbėjo: galbūt užsidaryčiau ir niekur neičiau, bet išeinu dėl jo

Šuo Kukutis komikės Vitos Žibos namuose atsirado prieš metus, kai pirmą kartą įsikėlusi gyventi viena ji pajuto, kad vienai gyventi liūdna. Rinkdamasi augintinį, komikė į veislinius šunis net nesidairė ir tikėjo, kad kur kas prasmingiau būtų suteikti antrą šansą prieglaudoje paliktam gyvūnui. Šiandien ji įsitikinusi, kad ne tik ji išgelbėjo Kukutį, bet ir jis išgelbėjo ją.

Tikėjosi meilės iš pirmo žvilgsnio, tačiau viskas buvo kitaip

Apie šunį V. Žiba svajojo jau seniai, o prieš metus suprato, kad pagaliau atėjo tam metas.

„Atsidariau, atrodo, „Tautmilės prieglaudėlės“ instagramą, o tenai buvo sukelti visi šunų aprašymai su savybėmis kaip „Tinderyje“. Labai norėjau didelio šuns, kad būtų vyresnis ir negraužtų tiek, kad mažiau vargo būtų. Kai pamačiau Kukutį, galvoju, viskas – šitas“, – prisimena V. Žiba.

Nuvykusi į prieglaudą, iš pradžių ji norėjo susipažinti su Kukučiu, kartu pasivaikščioti ir pasižiūrėti, ar vienas kitam tinka. Komikė prisipažįsta, kad pažintis su būsimu augintiniu prasidėjo ne visai taip, kaip tikėjosi.

„Aš galvojau, kad kai aš čia ateisiu, jisai apsidžiaugs ir bus meilė iš pirmo žvilgsnio. Nieko panašaus. Kadangi ten dažnai ateina savanoriai vedžioti šunų, tai jam jau buvo įprasta, kad ateina naujas žmogus ir jį vedžioja. Aš vieną kartą pavedžiojau, antrąkart, ir tada žiūriu, kad kažkaip visai gerai jį nulaikau, nors ir labai didelis. Sakau – viskas. Atsimenu, pasirašėme dokumentus, parsivežiau jį ir nuo to laiko jau metai esame kartu“, – džiaugiasi V. Žiba.

Neilgai trukus Kukutis suprato, kad V. Žiba – ne kaskart vis kitas savanoris, o rimtai juo pasirūpinti nusiteikusi šeimininkė. Kai vieną rytą komikė pasiėmė Kukutį pas save į namus ir tos pačios dienos vakarą išėjo su draugais, grįžusi pajuto, kad Kukutis visur jai seka iš paskos ir priima kaip savo šeimininkę.

Nors naujuose namuose Kukutis greitai pradėjo sekioti šeimininkę iš paskos, prie kai kurių dalykų priprasti prireikė daugiau laiko.

„Miegoti pas mane lovoje jį reikėjo prisipratinti. Kadangi pas mane yra lova ir šalia čiužinys ant palečių, jis taip priėmė, kad ten kaip ir jo lovytė. Aš jį vis pakviesdavau ir dabar mes jau kartu miegam. Būna, išsidrėbia taip, kad jam pilvą reikia glostyti“, – sako V. Žiba.

Šuns dydis šeimininkės neišgąsdino, tačiau dalį praeivių glumina

Nors Kukutis – tikras milžinas, šuns dydis V. Žibos neišgąsdino. Kadangi šeimininkės ūgis 1.80 m, tai ir šuns ji norėjo didesnio, o miegodama šalia Kukučio jaučiasi taip, tarsi šalia jos gulėtų žmogus. Tačiau ji pastebi, kad kai kuriuos žmones pro šalį einantis Kukutis priverčia pasijusti nejaukiai.

„Atsimenu, kai pirmą savaitę vedžiojau Kukutį, o kažkokia moteris priėjo ir sako: koks dydelis, koks baisus. Oi, blemba, galvoju, pasižiūrėk į save, kokia baisi. Ant mano vaiko jau niekas nieko nesakys“, – sako komikė.

Apie ankstesnį Kukučio gyvenimą prieš patenkant į prieglaudą žinoma nedaug. Paskutiniai jo šeimininkai mėgdavo išgerti ir jiems buvo sunku išlaikyti šunį, todėl atidavė jį prieglaudai. Nepaisant to, prieglaudoje Kukutis nuo pat pirmų dienų buvo labai mielas ir draugiškas – visai kitoks, nei kartais iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti didelis juodas šuo.

Nors anksčiau tėvų namuose komikė augo tarp katinų ir šunų, Kukutis yra pirmasis jos nuosavas augintinis. Anot jos, savarankiškas gyvūno priėmimas į savo namus yra didelis žingsnis, kuriam ji jautėsi pasiruošusi, o vienintelis dalykas, kuris ją gąsdina – vyresnis Kukučio amžius.

„Man būna, kad aš ilgai galvoju, kad kažko noriu, ir tada, vieną dieną – viskas, man reikia dabar, jau apgalvojau, kelio atgal nebėra. Tiesiog nuėjau ir susiradau. Kadangi Kukutis vyresnis, tai jam nėra daug laiko likę ir nebus taip, kad jis dar 16 metų su manimi bus. Kartais ateina ta mintis: o, Dieve, jeigu jam kas atsitiktų, būtų sunku“, – sako ji.

Kukutis – lyg vaistas nuo depresijos: kai jis ateina, neįmanoma liūdėti

Kukutį šeimininkė apibūdina kaip terapinį šunį, kuris padeda ne tik jai, bet ir, pavyzdžiui, kitiems komikams atviro mikrofono (angl. open mic) pasirodymų metu. Kai Kukutis eina pro komikus, visi jį glosto ir sako, kad tai juos nuramina. V. Žiba pastebi, kad visi jį myli, nes jis leidžiasi glostomas ir labai myli žmones.

„Kadangi man yra depresija, kartais sunku būti vienai. Tačiau aš negaliu galvoti nieko blogo, kai jis ateina ir padeda galvytę man ant kelių. Aš jam pasipasakoju, jis pasižiūri, palinksi man. Jis yra terapinis šuo“, – augintiniu džiaugiasi V. Žiba.

Taigi, galima sakyti, kad ne tik komikė išgelbėjo Kukutį iš prieglaudos, bet ir Kukutis gelbsti šeimininkę nuo liūdesio.

„Jis man labai padeda. Visų pirma, kad ir depresinio epizodo metu, kai, atrodo, norėtųsi užsidaryti ir niekur neiti, bet tu turi atsakomybę išvesti šunį į lauką. Tris kartus per dieną jį išvedu ir viskas – turi pasivaikščioti, nueiti į parkelį. Aš šiaip galbūt užsidaryčiau ir niekur neičiau, bet išeinu dėl jo ir man tai labai padeda. Manau, žmonėms, kurie turi psichologinių problemų, šuo yra labai geras variantas“, – teigia V. Žiba.

Paimti šunį iš prieglaudos – tai suteikti antrą šansą, už kurį jis bus visada dėkingas

Komikė niekad nedvejojo dėl sprendimo imti šunį iš prieglaudos. Anot jos, nesvarbu, iš kur šuo bebūtų – įvairių rūpesčių gali kilti tiek su veisliniu, tiek su prieglaudos šunimi.

„Aš mačiau, kiek daug mano pažįstamų turi veislinius šunis, kurie irgi, būna, labai daug ligų turi. Nėra tokio dalyko, kad šuo iš prieglaudos sirgs, o nupirktas šuo nesirgs – bet kuris šuo jeigu susirgs, tai susirgs. Aš neturėjau laiko auginti mažiuko šuniuko, nes turiu daug pasirodymų, o jis tada viską graužtų. Norėjau suaugusio šuns, kuris tą etapą būtų praėjęs“, – sako V. Žiba.

Renkantis augintinį, komikei taip pat man buvo labai svarbu tai, kad, imdama gyvūną iš prieglaudos, ji jam suteikia antrą šansą.

„Manau, kad žmonės, kurie dvejoja, turėtų pagalvoti apie tai, kad šuniukui iš prieglaudos jie suteikia antrą šansą, o tai jis labai vertina. Kai tiek yra jau šuniukų, būna, kad ir visai mažiukus žmonės atiduoda, tas veislės norėjimas man labiau atrodo kaip kažkoks pasivaizdavimas prieš kitus. Čia nėra blogai, bet jei turi du šunis, tai suteik trečiam šansą iš prieglaudos“, – mano V. Žiba.