Tai buvo meilė per juoką, bet iš pirmo žvilgsnio
Varniuko istorija prasidėjo nuo to, kad Vijos labai geras bičiulis, kuris gyvena Kaune, gegužės mėnesį skambtelėjo jai ir sako: „Atsimenu, minėjai, kad nori auginti varną. Atvažiuok į Kauną, yra projektas“.
„Net neatsimenu, kad jam buvau tai sakiusi, gal kažkada pajuokavau. „Projektas“ buvo mažas jauniklis varniukas, iškritęs iš lizdo ir jau patampytas kačių. Paukštuką pasiryžusiems gelbėti žmonėms ornitologai patarė į gamtą nesikišti, patupdyti mažiuką ant šakos ir palikti ramybėje. Bet istorija kartojosi, jis vis iškrisdavo iš medžio daugiabučio kieme, o naminės katės irgi laukė savo laiko.
Tai aš „amžina nuskriaustųjų gelbėtoja“ [juokiasi, aut. pastaba], pasiskolinau iš savo draugės veterinarės šunų transportavimo narvą ir iš Alytaus nuvažiavau padėti kauniečiui varniukui. Tai buvo meilė per juoką, bet iš pirmo žvilgsnio. Jis buvo toks neproporcingas, dideliu snapu ir labai rėkė. Į transportavimo narvą įtaisiau jam medinę laktą. Jis labai greitai ir gerai susiorientavo, ką su ja daryti, keliavo ramiai, bet triukšmas prasidėjo tada, kai kartu su manimi pasiimti varniuko važiavusi mano mama atsidarė vandens buteliuką atsigerti.
Varniukas pradėjo karksėti ir visu kūneliu rodyti, kad jis nori gerti. Galvojome, ką daryti? Sustojome, įpylėme į indelį vandens, davėme varniukui. Pirmas siurprizas buvo tai, kad jis toks jaunas, jog dar nemoka gerti. Tada pradėjome varvinti jam vandenuką į snapą iš vandens buteliuko kamštelio. Supratau, kad man ne tik lesti, bet ir gerti jį reikės išmokyti. Tada dar pagalvojau: reikės nusipirkti mažą guminę klizmą, bus patogiausia. Taip ir padariau“, – prisimena pirmąsias akimirkas su varniuku Vija.
Namuose bėgiojo paskui kaip šuniukas, norėdavo dėmesio
Apsiprasti namuose mažajam varniukui, pasak Vijos, daug laiko netruko – jis buvo drąsus ir smalsus paukštukas.
„Daviau varniukui vardą, nors nežinojau patinas tai ar patelė, nes tai labai sudėtinga nustatyti. Pavadinau jį Endyvoru [angl. endeavour – pastangos, aut. pastaba], nes jis labai stengėsi išgyventi. Namuose atsirado didelė medžio šaka, beveik iki lubų, kad varniukas galėtų tupėti ir žvalgytis, du dideli voljerai: vienas – mūsų namų kieme, kitas, mažesnis – namuose. Voljeruose buvo daug „žaislų“ – šakelių, beržo tošies, samanų, kitų įdomių dalykėlių, kad paukštis turėtų ką veikti.
Bet ką labai greitai supratau, kad smagiausia jam laiką leisti su žmonėmis. Namuose jis paskui mane bėgiojo kaip šuniukas, kur aš – ten ir varniukas: aš sėdžiu, žiūriu televizorių, jis krapštosi šalia, slepia daiktus, kas buvo tikra bėda. Gerai, jei tai būtų saldainio popieriukas ar dantų krapštukas, bet jei auksinė grandinėlė... Po to, kai ji pakliūna varniukui į snapą, tai pamirškite, kad ją turėjote [juokiasi, aut. pastaba].
Labai gera būdavo stebėti, kaip jis darbuojasi, taip tyliai sau po nosim kažką karksnoja ir toks susikaupęs. Naršydavau telefone, varniukui pritrūkdavo dėmesio, tai užlipdavo ant telefono. Taip pat, kaip jis leisdavo laiką su mano vyru Marijumi. Arba būdavo atsitupia ant peties ir jau „komentuoja“, pradeda žaisti su plaukais, tupėdamas ant galvos“, – šypsosi Vija.
Buvo įkritęs į šaltibarščius, gąsdindavo katinus
Vija sako, kad nors buvo labai įdomu auginti varną, ji nori perspėti visus romantikus, pradėjusius svajoti apie naminį varniuką – geriau net nepradėkite, nes tai yra nepaprastai sunkus augintinis: „Pirmiausiai jis tuštinasi kas žingsnis, be perspėjimo ir visur: ant baldų, stalo, mūsų. Kai pramoksta skraidyti, tai ir ant šviestuvo, spintos ir ant jūsų pasitikėjimo.
Tam, kad varna gerai jaustųsi, jai būtina užtikrinti pakankamai didelę erdvę – idealu turėti bent 3 metrų voljerą, parūpinti gan didelį vandens indą, o vandenį nuolat keisti, kuriame varna galėtų ir praustis. Reikėtų ir susitaikyti su tuo, kad besimaudydama ji taškosi.
Varnius net ir mažas savo riksmu gąsdino kitus namų augintinius – mūsų du katinai tikrąja to žodžio prasme drebėjo iš streso dėl naujo šeimos nario.
Varnos lesalas turi būti kokybiškas – varniukas lesė mėsą, varškę, kiaušinius, duodavome vitaminų ir panašiai. Varnos kuičia namus, vagia ir gali įkristi į gaminamo maisto puodą, kaip mums ir nutiko. Endyvoras tupėjo virtuvėje ant spintelės ir stebėjo, kaip mano mama gamina šaltibarščius. Žiūrėjo, žiūrėjo ir purpt nuo spintelės ant puodo krašto, paslydo ir jis jau maudosi šaltibarščių vonioje“, – šypsosi pasakodama Vija.
Po pirmo skrydžio teko pasiimti kopėčias ir lipti į medį pasiimti
„O kai mokėsi skraidyti... Atsimenu, pakilti išmoko, o štai nutūpti – nelabai. Apskrido mažą ratą ir nutūpė ant kaimynės stogo. Man jau kaip tikrai „mamai“ neramu, šaukiu ir taip, ir anaip, o jis nejuda, tupi. Paskui karksėt pradėjo, suplasnoja sparnais ir nepakyla parskristi. Po 12 valandų tokio tupėjimo mano Marijus jau neištvėrė ir pasistatęs kopėčias lipo ant kaimynų namo stogo jo nukelti.
Bet jau kiek plasnojimo ir džiaugsmo buvo grįžus namo... Panašių atvejų turėjome daug. Jau visi kaimynai jo vardą išmoko. Kai aš išeidavau jo ieškoti ir klykavau gatvėje: „Endyvorai, Endyvorai, kur tu?“. Viena kaimynė, pagyvenusi moteris jau, atsimenu, klausė, o kaip aš jį atskiriu nuo kitų varnų? O kita šalia stovinti kaimynė sakė: tu ką, visai... Jau žmogus savo varnos neatpažins [juokiasi, aut. pastaba].
Daug visokių nuotykių turėjome, bet lemtingas nutikimas įvyko dar pačioje pradžioje, kai tik Endyvoras apsigyveno pas mus. Gyvenu visai prie pat miško, tai logiška, kad medžiuose nemažai varnų lizdų. Vieną dieną eidama pamiške radau tokio pat amžiaus, dar neskraidantį varniuką, nukritusį ant asfalto, jis buvo leisgyvis, o jo tėvai skraidė aplinkui ir labai garsiai rėkė.
Varnos vienos tų paukščių, kurios savo jauniklius dar nemokančius skraidyti išlydi iš lizdų, gal tai buvo, kaip ir manajam dar Kaune, nevykęs bandymas skristi“, – pasakoja Vija.
Kitos varnos nusižiūrėjo varniuką kaip savo vaiką
Vija prisimena, kaip tą leisgyvį varniuką paėmė į rankas ir galvojo, gal pavyks atgaivinti, tuomet parneš jį atgal tėvams, o jei ne, tai nors palaidos. Tos dvi varnos parlydėjo klykdamos ją iki namų. Skraidė aplink namus ir vis garsiai ir piktai karkė.
„Tas nelaimėlis varniukas mirė, teko jį palaidoti, bet jo tėvai niekaip nenusiramino, jie mane visur lydėjo. Laukdavo, kada išeisiu iš namų ir kol aš eidavau gatve, jie skrisdavo karkdami virš mano galvos iki tol, kol mano Endyvorui neprasidėjo vasarnamio sezonas ir aš jo neišnešiau dienų leisti (kol mes visi darbe) lauko voljere. Spėju, kad varnos pagalvojo, jog jis yra tas pats jų jauniklis. Žinau, kad pilkosios varnos turi labai prastą uoslę, tai iš kvapo savo varniuko atpažinti negalėjo, o panašus vaizdas ir viltis, matyt, padarė savo.
Endyvoras pradžioje jų tikrai bijojo, paskui pradėjau pastebėti, kad viena varna priskrenda vis arčiau, paskui pamačiau, kad ji atneša jam kažko palesti. Kartu ir nudžiugau, ir susirūpinau, kaip čia bus. Atsirado viltis, kad mano varniuką gali priimti svetimas būrys, kas beveik neįmanoma, iš kitos pusės aš jau jį taip mylėjau, kad visai nenorėjau dalintis su varna mama [šypsosi, aut. pastaba].
Tikrai šauniai leidome vasarą, Endyvoras visur buvo šalia. Ir lauke smagiai prausdavosi po vandeniu bėgančiu iš šlangos, ir namuose tvarkėsi kaip tikras šeimininkas, po truputį mokėsi skaidyti.
Ryte, atsimenu, atidarau voljero dureles ir kviečiu skristi paskraidyti, o tas iššokdavo ir kojytėmis bėgte į namus nubėgdavo ir kartu su manimi visur – ir kavos išgerti šalia, ir į vonią. Labai mėgdavo prisiglausti. Kai paimdavau į rankas, priglusdavo prie krūtinės, kažkur širdies plote, aš pirštu glostydavau galvytę, o tas net užsnūsdavo. Buvo labai miela“, – nuoširdžiai pasakoja Vija.
Nauja mama neleidžia bendrauti
Pasak alytiškės, Endyvoras išmoko puikiai skraidyti, o ta varna mama vis jį lankė: „Mano varnius pradėjo išskridinėti iš namų vis ilgesniam laikui. Porą kartų net visą naktį negrįžo. Paskui pamačiau, kaip pakilęs prisijungė prie tos mamos varnos, kuri vis sukdavo ratus aplink mūsų namus.
Ir rudenį jis išskrido. Supratau, kad jis prisijungė prie savo naujos šeimos.
Rytais dar prieš 7 valandą ryto visas varnų būrys iš miško skrenda kažkur, gal į kažkokį varnų susirinkimą, tai Endyvoras atsiskirdavo nuo jų ir pas mane į balkoną atskrisdavo, aš jį pavaišindavau jo mėgstama žalia vištienos krūtinėle. Ilgainiui nustojo prisileisti mane, jau neužšokdavo ant rankos, nesidavė glostomas, bet vis tiek atskrisdavo pasivaišinti ir vis dar atskrenda. Tik kol jis lesdavo, ta mama varna aplink vis skraidydavo ir labai „bardavosi“. Ir dabar mano varniukas mane aplanko, atskrenda į balkoną, nutupia į vyšnią kieme ir stebi mus, bet rūpestinga mama jį vis gano ir neleidžia bendrauti.
Labai džiaugiuosi mūsų varniška pažintimi. Supratau, kad paukščiai gali mylėti, prisirišti, bendrauti. Tai, kad jie juodi ar pilki, kad išnešioja šiukšles iš šiukšliadėžių, tai, kad jų balsas ne toks gražus, kaip lakštingalų, dar nereiškia, kad jie blogi, juk ir mes žmonės – ne visi gražūs, tvarkingi ar dainingi, bet taip pat kaip ir kiti, mokame mylėti, prisirišame ir giname savo jauniklius.“