Per atostogas už gyvūną sumoka tiek pat, kiek už save: ką gyvūnų viešbučiuose veikia lietuvių augintiniai?

Turbūt kiekvienas gyvūno šeimininkas yra atsidūręs situacijoje, kai teko kur nors išvykti ilgesniam laikui, o pasiimti augintinio kartu nebuvo galimybės. Tokiais atvejais vieni prašo draugų ir artimųjų pagalbos, kiti – patiki savo augintinius gyvūnų viešbučiams. Kuo šie viešbučiai skiriasi nuo tų, kuriuose apsistoja žmonės, ir kaip lietuviai reaguoja į jų kainas, domėjomės laidoje „Duok leteną“.

Svarbu skirti laiko tam, kad gyvūnas priprastų prie naujos aplinkos

Gyvūnų priežiūros centro „Barkvilis“ duris atvėrusi vadovė Daina Jarmalavičienė sako, kad keturkojų svečių, kaip ir jų atvykimo priežasčių, būna pačių įvairiausių.

„Viešbutyje gyvena ne tik šunys. Gyvena ir katės, ir triušiai. Netgi papūgas atveža. Turėjom ir vėžlių, įvairių graužikų. Priežastis būna arba atostogos, arba komandiruotė, kartais sanatorija. Jeigu namuose remontas, tokiu atveju veža pas mus katinus, kad meistrams netrukdytų; veždavo netgi ir šunis, ypatingai jeigu didelės veislės ir meistrai prisibijo šitos veislės ar galbūt šuo nelabai prisileidžia meistrų. Visokių šunų yra, visaip reaguojančių“, – sako D. Jarmalavičienė.

Gyvūnų saugumui ir komfortui užtikrinti, gyvūnų viešbutyje veikia atskiros erdvės, pritaikytos pagal gyvūno rūšį, amžių ir patirtį. Pavyzdžiui, kol jauni šuniukai leidžia laiką jiems skirtame darželyje, dienos centre laikomi tie svečiai, kuriems dar reikia priprasti prie viešbučio aplinkos ir taisyklių.

D. Jarmalavičienė pastebi, kad ne visi šunys gali būti atskirai nuo žmonių. Yra šunų, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be žmogaus ir jaučia didžiulį išsiskyrimo nerimą. Tokiems gyvūnams net ir namuose sunku likti vieniems, ką jau kalbėti apie gyvūnų viešbutį. Todėl labai svarbu skirti laiko tam, kad gyvūnas spėtų priprasti prie naujos aplinkos ir joje patirtų kuo mažiau streso.

„Įsivaizduokite: šeimininkai palieka viešbutyje šunį, o jis dar nė karto neragavęs, nematęs, ir mes nežinome, kaip jisai reaguos, kaip jis adaptuosis prie naujos aplinkos. Tam ir yra dienos centras – pasižiūrime, kaip jis reaguoja į aktyvų laikotarpį, kai mes su juo užsiiminėjame, ar jis užmezga ryšį su auklytėmis, ar jisai geba ilsėtis savo kambarėlyje“, – sako pašnekovė.

Pabuvęs svetimoje aplinkoje, gyvūnas gali grįžti pasikeitęs

Gyvūnų viešbučiai šiandien mums neatrodo tokie neįprasti, kaip, pavyzdžiui, atrodė prieš septynerius metus, kai „Barkvilis“ buvo ką tik pradėjęs savo veiklą. Anot D. Jarmalavičienės, gyvūnų šeimininkai šiandien supranta, kad pirkdami paslaugas turi daugiau garantijų, nei prašydami artimųjų, kaimynų ar draugų pagalbos.

„Jeigu tai yra pažįstami, tai nėra garantijos, kad nepasikeis jų planai, kad nesusirgs, ar jie susitvarkys su tuo šuniuku. Jeigu tai jaunas šuo, tai būna visko – ir pridaro namuose, ir prigraužia. Paskui nepatogu prieš tuos draugus ar gimines“, – sako D. Jarmalavičienė.

Jai tenka dažnai išgirsti augintinių šeimininkų nusiskundimus, kad net ir trumpą laiką pas artimuosius ar draugus praleidę augintiniai grįžta šiek tiek kitokie – ir ne visai iš gerosios pusės.

„Daugelis sako, kad atsiėmė šunį iš senelių permaitintą, nes nesilaikė dietos, ar visiškai nutrūktgalvį, nes nepaisydavo jokių taisyklių. O čia yra laikomasi ir disciplinos, ir gerų manierų, ir labai griežta mitybos priežiūra“, – sako D. Jarmalavičienė.

Kad galėtų patekti į gyvūnų viešbutį, augintinis turi būti skiepytas ir paženklintas mikrochema. Gyvūno šeimininkas su savimi turi turėti skiepų knygelę ir augintinio pašarą numatytam vizito laikui.

„Dėl maisto – mes maitiname augintinių maistu, šeimininkai atveža savo vien tam, kad žarnynui nebūtų jokio papildomo streso. Jūs parūpinate tą maistą ir mus informuojate, kokiu dažnumu ir kiek konkrečiai reikia jo duoti. (...) Jums svarbiausia turėti skiepų knygelę ir maistą“, – sako ji.

Reakcijų į kainas būna įvairių: su žmonių viešbučiais lyginti nereikėtų

Gyvūnų priežiūros paslaugų kainos viešbučiuose skiriasi priklausomai nuo gyvūno rūšies, svorio, atvežimo laiko, numatytos dienotvarkės. Palyginus kainas skirtinguose didmiesčių viešbučiuose, šunims įprastai jos svyruoja tarp 30–50 eurų už parą, katėms – maždaug dvigubai pigiau. Tačiau galima rasti ir tokių pasiūlymų, kur vietoje vienos paros už tą pačią sumą augintinis bus prižiūrimas visą savaitgalį. Įdomu: kaip į tokias kainas reaguoja lietuviai?

„Kelis kartus esame gavę tokį atsiliepimą, kad tai yra brangu, kad tai yra panašiai kaip ir žmogaus kelionė į užsienį. Bet tikrai labai nedaug yra besiskundžiančių. Atsakymą turiu labai paprastą – tai nelabai sulygintini dalykai. Čia kiekvieną dieną ryte, vakare, per pietus kažkas ima už pavadėlio, išveda į lauką, maitina. Ar užsienyje jūs visą laiką turite komandą, kuri rūpintųsi jumis 12 valandų per parą? Tikrai ne“, – pastebi D. Jarmalavičienė.

Pašnekovė pažymi, kad augintiniams skirti viešbučiai labai skiriasi nuo viešbučių, skirtų žmonėms. Todėl gyvūnų viešbučius reikėtų lyginti ne su žmonių viešbučiais, bet su sveikatingumo programomis.

„Čia jau turbūt reikėtų lyginti su sveikatingumo programomis arba su kokiomis stovyklomis, kuomet tikrai yra sudaroma programa ir rūpinamasi yra visą laiką. Visą laiką šalia yra žmogus, kuris skiria savo laiką. Tai su tuo reikėtų lyginti“, – mano D. Jarmalavičienė.