Širdį pakerėjo šuns charakteris
Kaip pasakoja E. Karalis, ankstyvoje vaikystėje kaimiškoje vietovėje jis augo su vokiečių aviganiu, o vėliau, apsigyvenus Vilniuje, gyvenimą lydėjo rusų spanieliai. Pasak jo, aštuntajame dešimtmetyje dabar itin populiarių anglų kokerspanielių ar jo veisiamų springerspanielių Lietuvoje dar nebuvo, o ir girdėję apie juos lietuviai buvo itin mažai. Tad pastaroji veislė pašnekovo gyvenime atsirado tik sukūrus savąją šeimą. Tiesa, taip pat ne iš karto.
„Kai su savo dabartine žmona pradėjome kurti bendrą gyvenimą, nusprendėme, kad norime šuns. Išėjo kalba, kad ir jai spanieliai patinka, o man ta veislė visada darė didelį įspūdį. Tuo metu apie veisles turėjome daugiau informacijos, žinojome, kad Lietuvoje yra anglų kokerspanielių. Mūsų pirmas šuo beje ir buvo anglų kokerspanielis, kurį mes įsigijome iš garsios veisėjos Aurelijos Tunkulienės“, – pasakoja jis.
Kadangi su pastarąja veisėja šeima užmezgė draugišką santykį, tekdavo ne kartą apsilankyti jos namuose. Būtent čia jie pastebėjo kitą spanielių veislę – minėtąjį anglų springerspanielį. Jis E. Karalį sužavėjo savo išvaizda, dydžiu ir akį traukiančiomis ausimis, išryškinančiomis jo bruožus. Tačiau užvis labiausiai dėmesį patraukė šios veislės charakteris.
„Kadangi nutiko gyvenime taip, kad tas springerspanielis, kuris buvo pas Aureliją, pas mus dėl tam tikrų priežasčių atkeliavo laikinai pabūti, aš turėjau tikrai neeilinę galimybę su ta veisle susipažinti iš arti ir pamačiau, kokie yra skirtumai tarp kokerspanielių ir springerspanielių. Springerspanieliai labiau orientuoti į žmogų, labiau šuo kompanionas, ir tikrai skiriasi nuo kokerspanielio charakteriu. Nesakau, kad kokerspanielis blogas – jie yra puikūs šunys, bet tiesiog springerspanielis toks, kur tu tiesiog jauti, kad čia yra tavo šuo.
Todėl kai žmonės galvoja pas mus įsigyti šuniuką, aš visada pakviečiu juos pas mus, parodau didelius šunis arba susitinkame parodose, o jeigu gyvena kitame mieste, aš paprašau, kad jie susitiktų su žmonėmis, turinčiais tokius šunis, būtent tam, kad pamatytų suaugusį šunį, ne mažiuką, ir pajaustų, paminkytų, paglostytų, suprastų, ar čia yra tas šuo, su kuriuo jis ruošiasi susieti artimiausius 10–12 metų“, – sako jis.
Pasak E. Karalio, tokio „pasimatavimo“ naujiesiems šeimininkams iš tiesų reikia ne šiaip sau. Tai – veislė, reikalaujanti itin daug žmogaus dėmesio, be to yra šiek tiek didesnė, nei žmonės įprastai įsivaizduoja kalbėdami apie spanielius. Štai, pavyzdžiui, kaip pasakoja pats veisėjas, kokerspanieliai Lietuvoje būtent ir populiaresni todėl, kad jie yra tinkantys laikyti daugiabučiuose, taip pat reikalauja mažiau žmonių dėmesio. O štai jo auginamų springerspanielių per 30 metų, nuo registro vedimo pradžios, Lietuvoje nėra užregistruota nė 100.
„Aš manau, kad viskas atsiremia į tai, jog kokerspanielis yra patogus dydžiu – jis yra nedidelis, plius jis nėra labai reiklus šuo, tai yra šuo individualistas. Jis irgi yra labai orientuotas į žmones, bet jeigu nėra žmogaus šalia, jam tai nėra tragedija, kai ateina žmogus – jam šventė. Springerspanieliai taip negali, jie yra šuo kompanionai, jiems žmogaus poreikis yra labai didelis, bet kokia veikla, ką tu su jais darysi, jie tiesiog tuo mėgausis. Nesvarbu, ar tu eisi pasivaikščioti, ar tu sėdėsi – šuo yra šalia, jam yra gerai, jis nejaučia jokio streso, jis yra laimingas, nes dabar mes kažką su juo šalia veikiame. Jeigu aš eisiu su juo pasivaikščioti, į treniruotę ar į užsiėmimą – jis vienodai džiaugsis. Jeigu mes ruošiamės važiuoti, tai bėga, šoka į automobilį, nes irgi žino, kad bus veikla, kad bus įdomu.
Be to, springerspanielių niekas Lietuvoje ir neveisdavo, buvo vienintelė veisėja Aurelija, kuri turėjo keletą vadų. Informacijos apie juos irgi nebuvo. Netgi iš tikrųjų pasakysiu, kad šiandien, kai į mūsų veislyną kreipiasi žmonės ir sako, kad mes spanielio norime, tai aš pirmiausia išsiaiškinu, ar jie nori „spanielio“, nes dažniausiai žmonės galvoja apie anglų kokerspanielį, ar visgi jie pasidomėjo ir nori anglų springerspanielio. Ir drąsiai pasakysiu – iš trijų vienas sako: oi, aš kito norėjau“, – šypteli jis.
Namuose sukiojasi ne tik spanieliai
Jeigu E. Karalio namuose atvykusiems svečiams šunų būtų per maža, čia kaipmat dėmesį patrauktų ir besisukiojantis baltapūkis katinas. Kuris, pasirodo, į Karalių namus atkeliavo iš tos pačios veisėjos.
„Kaip mes sakome – mūsų visi gyvūnai atkeliauja iš Aurelijos, tai jis irgi atkeliavo iš Aurelijos. Tiesiog banali istorija – kažkas jos sodyboje išmetė katę su kačiukais, kažkokie negeri žmonės, buvo Kalėdos ir mes nusprendėme, kad negalima jų palikti likimo valiai, tai visi pažįstami išsidalinome po kačiuką. Tai dabar turim katiną. Jis negirdi, yra kurčias, jam dabar turbūt eina dešimti metai.
Jis labai gerai sutaria su šunimis: mūsų visas vadas užaugina, visi šuniukai jį yra truputį apkandžioję ir truputį gavę nuo jo velnių, bet aš tikrai esu susidaręs tokią nuomonę, kad kiekviename veislyne turi būti katinas. Girdime atsiliepimus, kad iš mūsų veislyno išėję šunys su katėmis, kurios gyvena namuose, iš karto randa ne tai kad kontaktą, bet bendravimo būdą“, – pasakoja jis.
Didžiausias apdovanojimas – grįžtamasis ryšys
„Didžiausias apdovanojimas veisėjui yra tada, kai tu gauni grįžtamąjį ryšį iš savo šunų šeimininkų. Aš negaliu pasakyti, kad mes tampame šeima, bet mes tampame gerais pažįstamais… Giminė ties šuniška linija! Nes vis tiek mūsų visi šunys yra kaip vaikai. Kai tik atiduodame, mes ypač stengiamės daugiau pabendrauti ir atsakyti į visus klausimus, padėti, pakonsultuoti, vėliau šunims augant stengiamės nesikišti, nevairuoti, nes visgi jau vaikas išėjo, ką tu ten privairuosi“, – pasakoja springerspanielių veisėjas.
Pasak jo, džiaugsmo, žinant, kad jo į gyvenimą išleisti šunys kažkam suteikia didžiulę laimę, niekas gyvenime pakeisti negali. Tai, pašnekovo nuomone, yra magiška veikla.
„Mūsų veisimo šunys išeina pas skirtingus žmones, yra kas net ir išėję į tarnybą, į muitinę – vienas iš mūsų šunų dirba muitinėje, pabendraujam kartais su jos pareigūne ir atsiliepimai yra puikūs: labai geras šuo, ir namuose mylimas, ir visa kita. O apie tuos, kurie auga šeimose, tai ten net nėra ką sakyti – ten vaikų ir visų numylėtiniai. Kalbiesi su žmonėmis, viską išpasakoja, kaip ten maistą kokį pavogė, kokių škadų pridirba, bet galiausiai visi sako: koks šuo, koks šuo!“ – laime dalijasi E. Karalis.
Svarbiausi patarimai būsimiems augintinių šeimininkams
Paklaustas, ar veisėjo akimis žmonės bėgant metams tampa sąmoningesni prieš priimdami į šeimą keturkojį, pašnekovas tikina, kad prieš 10 ir daugiau metų situacija buvo gerokai prastesnė, tačiau dar ir šiandien yra kur pasitempti.
„Manau, kad progresas yra tikrai ženklus. Kai prieš 10 metų mes turėjome pirmas vadas, tai skambindavo žmonės ir pirmas klausimas būdavo: nu, kaina? Kiek čia kilogramas spanielių kainuoja? Tai kantriai tekdavo aiškinti, kad kaina čia turbūt paskutinis dalykas – reikia kalbėti apie tai, ar supranta, ko tam šuniui reikia.
Šiandien tokių praktiškai nebėra. Skambina žmonės, kurie iš tikrųjų būna tiek pasidomėję veisle, kad man nereikia pasakoti nieko. Jie padaro namų darbus ir atsakingiau renkasi, tas tikrai džiugina. Bet, aišku, vis dar yra tokių, kurie skambina ir sako: aš noriu šuns, bet, žiūrėk, be dokumentų padaryk man. Tad dar yra kur pasistūmėti, bet po truputį. Aš tikiu, kad jeigu kalbėtume dar po 10 metų, būtų dar geriau“, – šypteli jis.
Tad prieš įsigyjant šunį jis pataria žmonėms suvokti, kad tai yra gyva, jusli ir mąsli būtybė, kuri į namus atkeliauja dešimčiai ar dvylikai metų, o jei įsigyjamas kokerspanielis, jis gali išgyventi ir visus aštuoniolika. Tai reikia labai griežtai įvertinti.
„Tai yra įsipareigojimas, labiau sakyčiau man tai yra panašu į įsivaikinimą – tu iki to šuniuko gyvenimo galo būsi už jį atsakingas. Taip pat reikės pasirūpinti, kad jis būtų išauklėtas, socialus ir nesukeltų žmonėms jokios baimės ir agresijos. Tai yra daug, mano nuomone. Žmonės gali meluoti kitiems, bet svarbiausia nemeluoti sau. Būna žmonės kreipiasi ir sako: aš noriu šuniuko vaikui arba draugui ar kažkam kitam, tai čia yra iš viso klaidingi sprendimai, nes vaikui niekada nenupirksite šuniuko – vaikas šuniuko nevedžios ir nemaitins.
Tai nėra pliušinis žaislas – šuo pirmiausiai yra jūsų atsakomybė. Kiekvienam, kas planuoja įsigyti spanielį, aš siūlyčiau atsisėsti su savimi ar savo antra puse, jeigu tai yra bendras sprendimas, ir pasitarti – kas vedžios, ką darysim, kai susirgs, kur paliksim, kai išvažiuosim atostogų, ar imsim kartu. Tai yra tokie klausimai, kurie atrodo dar labai toli, bet kai šuniukas yra rankose, jie jau turi būti atsakyti“, – pataria veisėjas.
Visą pokalbį su Elvinu Karaliumi žiūrėkite laidoje „Duok leteną“.