„Tereikia privažiuoti prie sodo vartų ir varna tuoj pat atskrenda iš Šventosios upės pakrantės alksnių, – šypsojosi A. Vilkončius. – Ji žino, kad atvažiavau ne tuščiomis ir prašo ko nors palesti. Per karščius varna mėgsta maudytis. Čita, manyčiau, gana protingas paukštis, tačiau mėgsta ir pokštus. Jau ne kartą bandė pavogti mano automobilio raktelius. Turiu nuo jos saugoti visus smulkius blizgančius daiktus“.
Mažą bejėgį varniuką ant kelio A. Vilkončius rado pavasarį. Jam pagailo pražūčiai pasmerkto paukščiuko, parsivežė jį į sodą, agyvendino specialiai jam įrengtoje erdvėje, kad neužpultų katės ar kiti plėšrūnai. Varniukas greitai apsiprato: laukdavo savo šeimininko, augo ir greitai pradėjo skraidyti.
Apie Čitą S. Vilkončius galėtų pasakoti ir pasakoti. Antai, kol varna buvo maža, ją kaip naikintuvai atakuodavo strazdai, tačiau dabar jų sode neliko nė vieno, vyšnios nenukentėjo, visus strazdus varna išvaikė. Ji susidraugavo su šunimi Bubiu, nors anksčiau nuo jo ir nukentėdavo. Šią karštą vasarą varna mėgsta maudytis ir pati išsilukštena ledus. Beje, A. Vilkončiaus sūnaus kojinė tebepuošia kaminą, kur ją nunešė Čita, o iš manęs ji spėjo nugvelbti šaukštelį, kuriuo aš net nespėjau pasimaišyti kavos, teko ją vaikytis po sodą ir atgauti tik pavaišinus ledais.
Pasak A. Vilkončiaus, varna – tikrai protingas paukštis, ir jis skaitęs, kad intelektu prilygstanti 4 – 5 metų vaikui.
Jo nuomone, tikrai nereikėtų įsižeisti, jei kas pavadina varna: tai greičiau komplimentas, nes tai protingas, išradingas ir gudrus paukštis, įsimenantis žmonių veidus ir jai bloga padariusiems kerštaujantis.
Tai ne pirmoji A. Vilkončiaus užauginta varna. Prieš keletą metų radęs bejėgį varniuką irgi užaugino, tačiau užaugęs jis greitai įsiliejo į varnų būrį ir dingo. Gaila, bet šiuo metu varnų soduose nėra.