Senėjimą tiriantis docentas – apie distopinę ateities senatvę: išskyrė tris scenarijus, iš kurių du labai liūdni

Visi senstame ir tikriausiai suprantame, kad mūsų nebūtinai laukia tokia pat senatvė, kokia ji mums pažįstama šiuolaikinių vyresnio amžiaus artimųjų rate. Senėjimo tyrėjai piešia įvairius ateities scenarijus, kuriuose būsimų senjorų laukia ne tik išsvajotos utopijos, bet ir skausmingos distopijos. Senėjimą tyrinėjantis Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas Antanas Kairys sako, kad gali įsivaizduoti tik vieną utopiją, o distopijų – mažiausiai dvi. Jo manymu, ateities senjorus nustumti į visuomenės paraštes gali ne tik technologijos, bet ir mūsų pačių kuriami stereotipai.

Vyresnių lietuvių (ne)pasitenkinimas gyvenimu: tarp kitų šalių atrodome liūdnai

Senėjimas – mus visus siejantis ir šiek tiek neraminantis procesas, apie kurį ne veltui atliekami įvairūs tyrimai. Vienas iš didžiausių ir svarbiausių šios dienos tyrimų – Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (sutrumpintai SHARE) tyrimas, kuriame kas du metus apklausiami 27 Europos šalių ir Izraelio 50 ir daugiau metų sulaukę gyventojai.

Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas Antanas Kairys nuo 2015 metų yra šio tyrimo Lietuvos šalies komandos lyderis. Jis skaičiuoja, kad tyrimo duomenų bazėje jau sukaupta virš pusės milijono interviu iš 140 000 žmonių. Natūralu, kad toks tyrimas leidžia daug sužinoti apie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą, skirtumus tarp šalių ir kitus senėjimo aspektus.

„Iš demografinių duomenų matome, kad didžioji dalis išsivysčiusių šalių sugeba padėti savo piliečiams gyventi ilgiau ir gyventi sveikiau. Be to, didelis dėmesys kreipiamas ne tik į fizinę sveikata, bet ir į savijautą, psichikos sveikatą, gerovę. Ir šiame kontekste SHARE tyrimas padeda suprasti, kaip vyresnio amžiaus žmonių vienišumas mažina jų gerovę, kaip fizinis aktyvumas gali padėti sveikatai, išėjimas į pensiją vėliau gali būti naudingas vieniems žmonėms, bet žalingas kitiems ir ieškoti atsakymų į daugybę kitų klausimų“, – sako A. Kairys.

Kadangi tyrimas apima daug šalių, jis leidžia palyginti, kuriose šalyse situacija yra geresnė. Dažnam skaitytojui turbūt dabar smalsu, kaip kitų šalių kontekste atrodome mes, lietuviai.

„Jei kalbėsime konkrečiai apie Lietuvą, deja, reikia pastebėti, kad mūsų vyresnio amžiaus žmonės jaučiasi santykinai prasčiau, lyginant su Europos šalimis. Pavyzdžiui, pagal pasitenkinimą gyvenimu Lietuvos 65 metų ir vyresni gyventojai 2017 metais buvo antri nuo galo tarp visų tyrime dalyvavusių žmonių. Tačiau džiugu, kad padėtis gerėja ir jau po dviejų metų pasitenkinimas gyvenimu buvo aukštesnis ir aplenkėme kelias šalis. Tačiau tikrai dar turime kur tobulėti ir ne vienoje srityje“, – sako docentas.

Distopija nr. 1: dirbsime vis ilgiau, o darbai bus vis mažiau kokybiški ir kvalifikuoti

Nors į senėjimo ateitį A. Kairys žvelgia optimistiškai, jis supranta, kad ateityje mūsų gali laukti tiek utopiniai, tiek distopiniai scenarijai. Paklaustas, apie kokią senatvę mes svajojame, o kokios galime pagrįstai bijoti, docentas sako, jog šioje vietoje į galvą ateina posakis, kad visi laimingi vienodai, bet nelaimingi savaip.

„Kalbant apie senėjimo utopiją ir distopiją, man pavyksta sugalvoti tik vieną utopiją, bet distopijų gali būti daug. Apie utopiją jau pradėjau kalbėti – tai visuomenė, kuri vis geriau supranta kiekvieną savo narį, jo poreikius ir geba jais pasirūpinti. Kur kiekvienas, tiek jaunas, tiek vyresnis yra gerbiamas ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Tačiau norint, kad taip būtų, reikia daug pastangų“, – sako A. Kairys.

Vis dėlto, svajojant apie utopinį variantą, tenka pripažinti, kad mūsų tyko daug pavojų. Todėl A. Kairys sako galintis nesunkiai įsivaizduoti dvi distopijas ir spėja, kad galbūt jų gali būti ir daugiau.

„Taigi, pirmoji – pasaulis, kuriame turime dirbti vis ilgiau, nes socialinės apsaugos sistema nebegali išmokėti pensijų. Apie tai yra nemažai kalbama ir didėjanti vyresnio amžiaus žmonių dalis visuomenėje tikrai sukuria spaudimą sveikatos ir socialinės apsaugos sistemoms. Ilgesnis darbas savaime nėra blogai. SHARE tyrimo duomenys rodo, kad žmonės, kurie dirba kokybiškose darbo vietose, kurių kompetencija yra aukšta, jaučiasi darbe gerai ir išlošia iš ilgesnio darbo. To negalime pasakyti apie žmones, kurie dirba sunkius darbus, sekinančius ir eikvojančius tiek fizines, tiek dvasines jėgas“, – pastebi A. Kairys.

Anot jo, tuo pačiu mes susiduriame su dar vienu reiškiniu, kuris plačiai įsišaknijęs mūsų visuomenėje – eidžizmu (arba amžizmu, kaip siūlo VLKK). A. Kairys paaiškina, jog eidžizmas – tai stereotipai (kaip mes mąstome), išankstinis nusistatymas (kaip mes jaučiamės) ir diskriminacija (kaip mes elgiamės) kitų žmonių ar savęs atžvilgiu dėl amžiaus. Kitaip sakant, tai visi atvejai, kai apie asmenį sprendžiame, remdamiesi jo amžiumi.

„Iš tyrimų duomenų ir kasdienybės stebėjimo galime matyti, kad vyresnius žmones mes dažnai esame linkę nuvertinti ir nustumti nuo kokybiškesnių darbų. Pagalvokime vien apie 50-metį, kuris bando įsidarbinti programuotoju. Taigi, grįžtant prie distopijos, galiu įsivaizduoti visuomenę, kurioje žmonės priversti dirbti vis ilgiau, tačiau vis mažiau kvalifikuotus ir vis mažiau kokybiškus darbus, taip griaudami savo sveikatą ir gerovę“, – liūdną scenarijų piešia docentas.

Distopija nr. 2: technologijos paliks vyresnius žmones visuomenės paraštėse

A. Kairys mato ir kitą nemalonų ateities scenarijų – technologinę distopiją. Anot jo, technologinė raida kartu su eidžizmu gali sukurti visuomenę, kurioje vyresnio amžiaus žmonės, išstumti iš normalaus darbo pasaulio, funkcionuoja tik visuomenės paraštėse.

„Robotizacija, dirbtinis intelektas ir kitos technologijos žada vis labiau pertvarkyti darbo pasaulį, sunaikinti kažkurias darbo vietas, galbūt sukurti naujas. Klausimas, ar nauda iš šių transformacijų pasieks visus visuomenės narius, ar nuguls korporacijų ir saujelės išrinktųjų kišenėse. Besikeičiančios technologijos reikalauja nuolatinio kompetencijos kėlimo, o, dėl jau minėto eidžizmo, darbdaviai ne visada linkę kelti vyresnių darbuotojų kompetenciją arba ir patys darbuotojai mano nepajėgsiantis įsisavinti naujų technologijų“, – sako A. Kairys.

O ką patys galime pakeisti, kad ateityje mūsų senatvė labiau primintų utopijos, o ne distopijos variantą? Kas mus veda į utopiją, o kas – į distopiją? A. Kairio manymu, pirmas dalykas apie kurį turime kalbėti ir keisti, – mūsų pačių ir visos visuomenės nuostatos skirtingo amžiaus žmonių atžvilgiu.

„Kiekvieną kartą, kai pagalvojame, kad mūsų pažįstamas ar pažįstama kažkam per senas ar per jaunas – turėtume sustoti. Amžius savaime labai retai mums trukdo daryti kokius nors dalykus. Sveikata – gali, finansinė situacija – gali, gyvenimo būdas – galbūt. Bet amžius pats savaime labai retai“, – pastebi jis.

A. Kairio teigimu, kas yra dar blogiau – mes ir apie save imame galvoti panašiai, – kad vienai ar kitai veiklai aš per senas arba tai jau nebe man.

„Pavyzdžiui, nebandysiu pradėti naudoti naujos programėlės, kuri palengvintų gyvenimą, arba neisiu į vieną ar kitą renginį, nes tai ne mano amžiui. Bet taip mes užkertame sau kelią gyventi lengvesnį, prasmingesnį, kitaip sakant, tiesiog laimingesnį gyvenimą. Taigi, amžiaus stereotipų atsisakymas, mano galva, yra pirmas žingsnis į visuomenę, kuri į kiekvieną žmogų žiūri pagarbiai ir supranta tikruosius jo poreikius“, – pažymi A. Kairys.

Senėjimo tyrinėtojas nepraranda optimizmo: ateitis – daug žadanti

A. Kairio akimis, senėjimas ir išėjimas į pensiją yra didžiulis lūžis žmogaus gyvenime. Anot jo, žvelgiant į tai, kaip mūsų gyvenimą pakeičia senatvė, mes galime kalbėti apie pokyčius turbūt visose gyvenimo srityse.

„Sveikata turbūt ateina į galvą lengviausiai, tačiau tuo pat metu senėjimas siejasi ir su bendravimo, veiklos bei kitų sferų persitvarkymu. Pavyzdžiui, žmogui iš darbo išėjus į pensiją, vienu metu ir drastiškai pasikeičia bendravimo ratas, ir kasdieninės veiklos. O prie to reikia laiko, o kartais ir pagalbos prisitaikant“, – kalba A. Kairys.

Galbūt dažnas mūsų pripažintų, kad mintis apie artėjančią senatvę ir ją lydinčius gyvenimo pokyčius natūraliai gąsdina, A. Kairys linkęs manyti, kad ilgainiui senatvė juda teigiama linkme.

„Į senėjimą šiuolaikiniame pasaulyje aš žvelgiu, jei taip galima sakyti, optimistiškai. Mes vis geriau suprantame senėjimo procesus, tiek biologinius, tiek socialinius bei, tikėtina, vis geriau gebėsime padėti vyresnio amžiaus žmonėms gyventi kokybišką ir pilnavertišką gyvenimą. Derinys iš šiuolaikinės medicinos, psichinės sveikatos paslaugų ir kasdienybę palengvinančių informacinių bei išmaniųjų technologijų atrodo tikrai daug žadantis“, – sako docentas.

Apie senėjimo utopijas ir distopijas su LOGIN dalyviais A. Kairys kalbėsis jau gegužės 11–12 dienomis. Bilietai į didžiausią Baltijos šalyse inovacijų festivalį LOGIN jau prekyboje, daugiau informacijos ČIA.