Plokščiapėdystės nustatymas: testas namuose ne visada parodys tikrą situaciją
Gydytojai neretai pasiūlo namie pasidaryti testą, kuris neva turėtų padėti suvokti, plokščiapėdystė yra ar ne: šlapią pėdą siūloma pastatyti ant tamsaus paviršiaus, o pėdsakas parodys, ar pėda plokščia. Ką iš tiesų duoda toks testas?
„Šlapia pėda ant grindų ar pajūrio smėlyje palieka būdingą pėdsaką, pagal kurį iš tikrųjų galima spręsti, kiek krūvio metu pėda suplokštėja. Tai, beje, ne tik naminis diagnostikos būdas, bet taip pat naudojamas ir medicininėje praktikoje diagnozei pagrįsti ir objektyvizuoti. Visgi skirtingomis sąlygomis gali būti matomas ir skirtingas atspaudas, medicinine prasme jis didelės vertės neturi, šiuo metu šlapią pėdsaką keičia skaitmenizuotas pėdos krūvio atspaudas“, – sako „Northway“ medicinos centro gydytojas ortopedas-traumatologas Vidmantas Žegunis.
Toli pažengusią pėdos deformaciją tiek vaikams, tiek ir suaugusiems nustatyti nesunku net plika akimi. Plokščiapėdystė yra progresuojanti deformacija, t.y. su laiku pėdos padėtis tik blogėja. O štai pradinėse būklės stadijose diagnostika nėra tokia paprasta, mat didžioji problema yra ne pade, o kiek aukščiau – sąnaryje virš kulno. Tokiu atveju plokščiapėdystės plika akimi galite ir nematyti, tad čia reikia specialisto pagalbos.
„Be klinikinio tyrimo ir apžiūros, deformacijos sunkumui nustatyti reikia atlikti ir rentgenogramas, kartais ir kompiuterinį pėdos kaulų skenavimą. Pastaruoju metu mūsų šalyje dar neprieinamas, bet jau taikomas kompiuterinis pėdų skenavimas su krūviu (Weight Bearing CT), kuris parodo pėdos kaulų ir sąnarių vaizdą atramos, t.y. pėdos funkcijos, metu“, – būklės diagnozavimo galimybes vardija medikas.
Problema kojoje, o skauda petį – tai tikrai įmanoma
Plokščiapėdystė atsiranda dėl įgimtos pėdos kaulų formos ir jų tarpusavio padėties pėdai judant. Žmogus pasižymi unikalia savybe judėti dviem kojomis, išlaikydamas vertikalią kūno padėtį. Anot mediko, einant ir bėgant, pėdoms tenka krūvis, kelis kartus viršijantis kūno svorį. Pėda turi būti pakankamai minkšta ir elastinga, kad suteiktų šiam judesiui grakštumo, ir pakankamai kieta, kad užtikrintų stiprų atsispyrimą nuo žemės paviršiaus. Šią pėdos funkciją, sako ortopedas-traumatologas, vykdo kietas 26 kaulų skeletas, tarpusavyje sujungtas raiščiais ir sąnariais į sudėtingą erdvinę struktūrą. Jai judesio suteikia trumpieji pėdos raumenys ir prie pėdos kaulų prisitvirtinusios ilgųjų blauzdos raumenų sausgyslės.
„Labai dažnai mano pacientai sako, kad stovint jų pėdos atrodo lyg ir labai plokščios, tačiau pakėlus koją vidinis skliautas išsigaubia, tad kokia tai plokščiapėdystė? Tiesa, tik pakėlus kulną nuo žemės, aplink čiurną praeinančių raumenų sausgyslės grąžina pėdos kaulų konstrukciją iš „minkštos“ būsenos į „kietą“, užrakintą būseną, reikalingą atsispyrimui.
Kiekvienas mes turime savitą įgimtą ir paveldimą kaulų bei sąnarių formą. Galvojama, kad apie trečdalis žmonių turi pėdos kaulų struktūrą, kuri reikalauja daugiau raumenų jėgos, kad judesio metu pėda sugrįžtų iš vienos funkcinės būklės į kitą. Laikui bėgant raumenų ir raiščių struktūra keičiasi, jie pavargsta atlikti savo funkciją. Tuomet pėda juda tam anatomiškai nepasiruošusi. Laipsniškai progresuoja jos deformacija su visomis to pasekmėmis“.
Kuomet dėl pėdos plokščios formos atsiranda nuospaudos ar pirštų deformacija – tai jau akivaizdi ir pažengusi plokščiapėdystė. Tačiau kur kas subtilesnius signalus plokščiapėdystė gali siųsti kol pėdos vaizdas dar apie tai nepraneša: gali atsirasti vidinės kelio sąnario pusės skausmai, vidinio menisko degeneraciniai pakitimai, o procesui užsitęsus, reali tokios eigos pabaiga – būtinybė protezuoti kelio sąnarį. Kuomet daroma pvz. menisko operacija, bet neužčiuopiama, jog tai – plokščiapėdystės pasekmė, pacientas taip ir lieka neišsprendęs esminės problemos.
Medikas aiškina paprastai: mūsų kaulai, raiščiai sąnariai ir raumenys sudaro vieningą judėjimo atramos sistemą, kurios atskiros dalys tampriai susietos viena su kita. Pėda – lyg šios sistemos pamatas. Esant nestabiliam pamatui, kitos judėjimo atramos sistemos dalys perima jo funkciją, stengiasi jam padėti: įsitempia blauzdos ir šlaunies raumenys, pasisuka kelio sąnarys, perkeldamas didžiąją krūvio dalį į vidinę sąnario pusę ir pan. Susiformuoja priverstinė klubo sąnarių ir dubens padėtis. Stuburas pasisuka aplink savo ašį, stengdamasis amortizuoti ir išbalansuoti kūno padėtį judėjimo metu. Pasikeičia net sąnarių padėtis.
„Visa tai – mūsų kūno prisitaikymas, kuris vyksta be mūsų sąmoningo įsikišimo, kol kažkuri grandis pradeda streikuoti ir siųsti mums pavojaus signalus, dažniausiai skausmo pavidalu“, – pasakoja medikas ir priduria, kad būtent dėl tokios priežasties į žmogaus skausmus dera žvelgti kompleksiškai, mat plokščiapėdystė gali būti priežastis to, kad žmogui atsirado kelių, nugaros ar net peties skausmas.
Vaiko pėda: kada sunerimti ir kokį sportą pasirinkti
„Pėdos forma, būdinga daugiau ar mažiau išreikštai plokščiapėdystei, pasitaiko taip dažnai, kad tiksliau tai būtų galima vadinti vienu iš normos variantų. Dar nevaikštantys ar tik pradėję vaikščioti kūdikiai turi išreikštą riebalinę pagalvėlę pėdoje. Dėl to atrodo, kad mes visi gimstame plokščiapėdžiais. Pradėjus vaikščioti, kojų raumenų ir raiščių balansas dar nėra nusistovėjęs, todėl pėda dažnai yra nestabili. Gal todėl yra įprasta galvoti, kad vaikai tą deformaciją „išaugs“. Visgi, 5-7 metų vaikas jau turėtų nebeturėti tokios akivaizdžios pėdos deformacijos.
Kada yra ta riba, kai galima pasakyti, kad tai jau plokščiapėdystė? Tai priklauso nuo gydytojo ortopedo patirties. Jei vaiko mama ar tėtis turi išreikštą pėdų deformaciją – kulno skausmai, hallux valgus arba liaudyje vadinamas „kauliukas“, jei močiutei ar seneliui yra kelio sąnario artrozė ir atliktos kelio sąnario protezavimo operacijos, galbūt šeimos nariai kenčia nuo stuburo skausmų, tuo atveju reikėtų labiau sunerimti ir ankščiau kreiptis į specialistą“, – įsitikinęs medikas.
Pasak ilgametę patirtį turinčio V. Žegunio, dauguma turinčių šią pėdos formą, prisitaiko ir gyvena įprastai, be ypatingų skundų. Vienok, svarbu įsisąmoninti, kad tai – progresuojanti deformacija. Kuo didesnis krūvis kojoms – tuo didesnė tikimybė, kad gali išryškėti neigiamos plokščiapėdystės pasekmės. Todėl turint plokščiapėdystę, būtina iš anksto pagalvoti, pasirenkant ir fizinio aktyvumo laipsnį, ir sporto šaką, vengiant tų, kuriose didysis krūvis tenka pėdoms.
„Plokščiapėdžiai arba hyperpronators, kaip tokią pėdą paveldėję žmonės vadinami JAV, nėra bėgikai, krepšininkai ar tenisininkai, nors jie gali tapti pasaulio plaukimo čempionais“, – pasakoja pašnekovas.
Tinkamų batų pasirinkimas – labai svarbus
Itin svarbus tinkamos avalynės pasirinkimas. Dėvimi batai nei privesti prie plokščiapėdystės, nei pagydyti nuo jos negali, tačiau jie gali stabilizuoti deformacijos progresavimą ir pagerinti savijautą.
„Renkant batus vaikui, jie turėtų būti tvirtu padu, patogiai ir tvirtai fiksuojantys kulną bei čiurnos sritį, saikingai suteikiantys atramą vidiniam pėdos skliautui. Tas pats galioja ir avalynei suaugusiems.
Dažnai pacientams yra skiriami specialūs įklotai, dedami į batus. Jie gali būti standartiniai ar pagaminti individualiai pagal paciento pėdą. Jų efektas labai individualus, todėl reikėtų pabandyti ir prisitaikyti vieną ar kitą modelį. Gero meistro pagamintas ir pritaikytas individualus įklotas kartais duoda labai gerus rezultatus. Reikia tik žinoti, kad batai taip pat turi būti pritaikyti įdėklams, t.y. į bet kokius batelius įdėti jie netinka, tiesiog neatliks savo funkcijos“.
Anot mediko, į sveikatą būtina atsižvelgti ir nutarus sau ar vaikui pirkti padėvėtus batus – jų padas greičiausiai bus „išnešiotas“ ne pagal jūsų pėdos linkį, tad sveikai pėdai tokie batai bus tiesiog nepatogūs, o plokščiapėdystę turinčiam vaikui ar suaugusiam netinkamas padas ne tik nepridės komforto, bet ir nepadės stabilizuoti plokščiapėdystės progreso.
Bendri ir specialūs mankštos pratimai taip pat yra svarbi priemonė bet kuriame amžiuje, ypač vaikams. Tvirti pėdos raumenys, geras blauzdos raumenų tonusas padeda pėdai normaliai funkcionuoti. „Gera raumenų funkcija kartu su tinkamai parinkta avalyne ir pritaikytu fizinio krūvio režimu gali ženkliai sulėtinti deformacijos progresavimą. Svarbu atkreipti dėmesį į blauzdos trigalvio raumens, kuris prie kulno prisitvirtina Achilo sausgysle, būklę. Dažna bėda yra šio raumens kontraktūra – įgytas sutrumpėjimas, kuris ženkliai blogina pėdos funkciją. Trigalvio raumens izometrinio tempimo pratimai turi būti privaloma kasdieninės mankštos dalis“, – sako V. Žegunis.
Operacinis gydymas trunka 10 minučių
Visgi, jei mankšta ir speciali avalynė negelbsti, plokščiapėdystė efektyviai gydoma chirurginiu, mažai invazyviu būdu.
„Pastaraisiais dešimtmečiais tobulėjo medicinos diagnostikos galimybės, keitėsi mūsų požiūris į ligų kilmę ir jų gydymą. Tai palietė ir pėdos chirurgijos sritį. Atsiranda vis daugiau įrodymais grįstų mokslinių medicinos straipsnių apie pėdos įgimto nestabilumo ir kitų judėjimo atramos sistemos sutrikimų priežastinį ryšį. Tai atvėrė galimybę taikyti ankstyvesnę ir tikslingesnę chirurginę plokščiapėdystės korekciją.
Mažai invazyvi čiurnos srities stabilizavimo operacija skirta riboti pertekliniam judesiui tarp dviejų pėdos kaulų – šokikaulio ir kulnakaulio. Operacijos metu tarp šių dviejų kaulų įstatomas specialus titaninis stentas. Jis užpildo natūralų tarpą tarp šių kaulų. Svetimkūnis nėra nei sąnaryje, nei tvirtinasi prie kaulų. Stentas laisvai juda judant pėdai ir kompensuoja įgimtus kaulų formos trūkumus. Pėdai grąžinama normali biomechanika. Raiščiai bei sausgyslės nėra papildomai apkrautos“, – procedūros rezultatus komentuoja V. Žegunis.
Šios operacijos trukmė – apie 10 minučių, pritaikius vietinę nejautrą ir atlikus 1 cm. pjūvį pėdoje. Po operacijos pacientas iškart žengia savomis kojomis ir yra išleidžiamas į namus. Speciali avalynė nereikalinga, krūvis ribojamas 1 savaitę, po mėnesio leidžiama grįžti prie įprasto krūvio ir sporto.
„Kad ir kokia mažai invazyvi ši operacija, ji niekada nesiūloma, neišbandžius visų konservatyvių profilaktikos ir gydymo priemonių. Pati plokščia pėdos forma nėra priežastis operaciniam gydymui. Būtina įsitikinti, kad pacientui pasireiškia pakitusios pėdos funkcijos sukelti sveikatos sutrikimai, taikomos konservatyvios priemonės nėra pakankamos norimai gyvenimo kokybei užtikrinti. Tuomet, kai teisingai pasirinktam pacientui buvo kokybiškai atlikta operacija, galime tikėtis puikių rezultatų“, – sako ortopedas-traumatologas.
Atliko operuotų pacientų apklausą – dauguma atsakiusiųjų rekomenduotų draugui
Siekdamas ne tik teoriškai žinoti šios operacijos privalumus, bet ir suprasti, kaip jo paties pacientai jaučiasi praėjus kuriam laikui po operacijos, medikas atliko bandymą: apklausė pacientus, kuriems pats atliko šią operaciją.
Per pasirinktą laikotarpį nuo operacijos taikymo pradžios 2009 gruodžio 4 dienos iki 2015 metų vasario 28 dienos buvo atliktos 260 pašokikaulinio sąnario artroerezės operacijos, implantuojant sinus tarsi stentą 178 pacientams. Iš jų 82 pacientams (46,1 proc.) operuotos abi kojos ir 96 (53,9 proc.) viena koja. 81,5 proc. pacientų buvo moterys, o 18,5 proc. vyrai. Vidutinis pacientų amžius – 38,4 metai (jauniausiam pacientui operacijos metu buvo 5, vyriausiam 77 metai).
Laiškai su testo klausimu buvo išsiųsti 146 pacientams iš 178 operuotų (82 proc.). 32 pacientai iš apklausos ekskliuduoti dėl šių priežasčių: 21-am stentas dėl tam tikrų priežasčių buvo pašalintas ir 11-os pacientų nebuvo duomenų apie gyvenamą vietą.
Klausimas, paštu išsiųstas operuotiems pacientams, buvo toks: Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ar jūs rekomenduotumėte šią procedūrą (subtalarinę pėdos stabilizaciją HyProCure stentu) savo geram giminaičiui ar draugui?
Reikėjo pasirinkti vieną iš 5 atsakymų:
1. Tikrai taip
2. Galbūt taip
3. Nesu tikras
4. Galbūt ne
5. Tikrai ne
Į laišką atsakė 84 pacientai, absoliuti dauguma – 68 iš jų – pasirinko pirmąjį atsakymo variantą, kad tikrai rekomenduotų šią operaciją savo giminaičiui ar geram draugui. 10 pacientų atsakė, kad galbūt rekomenduotų, 6 respondentai rinkosi atsakymą „nesu tikras“. Atsakiusiųjų, kad šios operacijos galbūt nerekomenduotų ar tikrai nerekomenduotų – nebuvo.
Pasak V. Žegunio, čiurnos stabilizavimo operacija gali būti atliekama bet kuriame amžiuje tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Nuo kokio amžiaus verta mąstyti apie tokią invaziją? Mediko teigimu, tai priklauso nuo deformacijos ir skundų:
„Vaikams ši operacija turi dar ir papildomų privalumų – atstatyta sąnario forma skatina neišsivysčiusių kaulų dalių ataugimą. Čia pasireiškia tas pats mechanizmas, kaip ir gydant įgimtą klubo sąnario išnirimą ar šleivapėdystę Ponsetti metodu. Tuo tarpu suaugusiam žmogui operacija gali ženkliai gerinti gyvenimo kokybę, tačiau neišsivysčiusios kaulų dalys jau nebeataugs. Apibendrinant, anksčiau kaulų chirurginės korekcinės operacijos buvo agresyvios ir sudėtingos tiek chirurgui, tiek pacientui. Dabar jos lieka rezervuotos tik vėlyvoms ir itin užleistoms ligos stadijoms.“