Naujasis įrankis, esą, skiriasi nuo anksčiau buvusių nusikaltimų numatymo modelių, kuriuose vaizduojamas nusikalstamumas, kylantis iš „karštųjų taškų“. Mokslininkų pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad tokia prieiga prie problemos neįvertina, kad miestų socialinė sandara yra labai sudėtinga, o įvairios vietos labai skirtingos. Šitaip paliekama vietos šališkumui.
„Sunku ginčytis, kad šališkumo nėra, kai žmonės susėda ir nustato, į kokius modelius kreips dėmesį prognozuojant nusikaltimą. Patys savaime šie modeliai nieko nereiškia <...> Tačiau dabar galite algoritmui galite užduotis ir sudėtingesnius klausimus, pavyzdžiui: „Kas atsitiks su smurtinių nusikaltimų skaičiumi, jei padaugės vagysčių?“, – sako medicinos profesoriaus asistentas Ishanu Chattopadhyay.
Nustatyta, kad ankstesni JAV teisėsaugininkų naudoti modeliai pagal keletą faktorių išskirdavo tam tikras žmonių grupes. Pavyzdžiui, 2012 m. Čikagos policijos departamentas kartu su mokslininkais išbandė „Nusikalstamumo ir aukos rizikos modelį“, kuris sudarė potencialių šaudymų incidentų aukų ir kaltininkų sąrašą, sudarytą pagal tokius faktorius kaip amžius ir teistumo istorija.
Tada modelis priskyrė balą, kuris parodydavo, kaip skubiai reikia stebėt sąraše esančiu žmones. Didenis balas reiškė, kad jie buvo suvokiami kaip potenciali nusikaltimo auka arba kaltininkas.
Bet po ilgos teisės kovos, kaip rašo „Bloomberg“, paaiškėjo, kad pusė žmonių, kuriuos modelis įvardijo kaip potencialius nusikaltėlius, niekada nebuvo apkaltinti rimtu nusikaltimu.
Priešingai nei šis variantas, I. Chattopadhyay ir jo kolegų plėtojama priemonė naudoja šimtus tūkstančių socialinių modelių, kurie padeda išsiaiškinti nusikalstamumo riziką tam tikru laiku ir tam tikroje erdvėje. Algoritmas išbandytas septyniuose didžiuosiuose JAV miestuose.
Mokslininkai tikisi, kad ši priemonė bus naudojama ne tik paskirstyti, kuriose miesto vietose policijos pareigūnai turėtų būti akylesni, bet ir būtų paskata politikams imtis svarbių reformų.