Kai kurie žmonės teigė, kad žmonių klonai galėtų padėti išnaikinti genetines ligas, o kiti manė, kad klonavimo procesas ilgainiui galėtų panaikinti apsigimimus (nepaisant to, kad 1999 m. prancūzų mokslininkų grupė atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad klonavimas iš tikrųjų gali padidinti apsigimimų riziką).
Po Dolly sėkmės buvo įvairių teiginių (svarbu pridurti, kad visi jie buvo nepagrįsti) apie sėkmingas žmonių klonavimo programas. 2002 m. prancūzų chemikė Brigitte Boisselier, atsidavusi raelizmo – NSO religijos, pagrįstos idėja, kad žmoniją sukūrė ateiviai, – šalininkė, teigė, kad jos mokslininkų komandai pavyko sėkmingai pristatyti pirmąjį klonuotą žmogų, kurį ji pavadino Ieva.
Tačiau Boisselier nepateikė jokių įrodymų, todėl buvo nuspręsta, kad tai tėra apgaulė.
Taigi kodėl praėjus beveik 30 metų po sėkmingai klonuotos avies Dolly, žmonės vis dar nėra klonuojami? Ar taip yra pirmiausia dėl etinių priežasčių, ar yra technologinių kliūčių, o gal tiesiog neverta to daryti?
Klonavimas yra plati sąvoka, vartojama įvairiems procesams ir metodams apibūdinti. Pasak Nacionalinio žmogaus genomo tyrimų instituto (NHGRI), mokslininkai visada siekia sukurti „genetiškai identiškas biologinio vieneto kopijas“.
Bet koks bandymas klonuoti žmogų greičiausiai būtų vykdomas naudojant „reprodukcinio klonavimo“ metodus, t. y. metodą, kai naudojama „subrendusi somatinė ląstelė“, greičiausiai odos ląstelė, teigia NHGRI. Iš šios ląstelės išskirta DNR būtų patalpinta į donorės kiaušialąstę, iš kurios būtų „pašalintas jos pačios DNR turintis branduolys“.
Tada kiaušinėlis pradėtų vystytis mėgintuvėlyje, o po to būtų „implantuotas į suaugusios moters gimdą“, teigia NHGRI.
Tačiau, nors mokslininkai klonavo daug žinduolių, įskaitant galvijus, ožkas, triušius ir kates, žmonės į šį sąrašą nepateko.
„Manau, kad nėra jokios rimtos priežasties kurti žmogaus klonus“, – portalui „Live Science“ sakė Stenfordo universiteto teisės ir genetikos profesorius Hankas Greely, kuris specializuojasi etinių, teisinių ir socialinių klausimų, kylančių dėl biologijos mokslų pažangos, srityje.
„Žmogaus klonavimas yra itin dramatiška idėja ir buvo viena iš temų, padėjusių pradėti Amerikos bioetiką“, – pridūrė H. Greely.
Žmogaus klonavimas kelia daug įvairių etinių problemų. Enciklopedijoje „Britannica“ rašoma, kad galimos problemos apima „psichologinę, socialinę ir fiziologinę riziką“. Tarp jų – mintis, kad klonavimas gali sukelti „labai didelę tikimybę“ prarasti gyvybę, taip pat susirūpinimas dėl to, kad klonavimu gali pasinaudoti eugenikos šalininkai. Be to, klonavimas gali pažeisti „žmogaus orumo, laisvės ir lygybės principus“.
Istoriškai žinduolių klonavimas lėmė itin didelį klonų mirtingumo ir vystymosi sutrikimų skaičių, anksčiau rašė „Live Science“.
Kita esminė žmogaus klonavimo problema yra ta, kad, užuot sukūrus originalaus žmogaus kopiją, būtų sukurtas atskiras individas su savo mintimis ir nuomone.
„Visi pažįstame „klonų“ – identiškų dvynių, tačiau visi suprantame, kad jie nėra tas pats žmogus“, – aiškino Greely.
Žmogaus klonas turėtų tik tą pačią genetinę struktūrą kaip ir kitas žmogus – jie neturėtų kitų bendrų dalykų, pavyzdžiui, asmenybės, moralės ar humoro jausmo.
Žmonės, kaip gerai žinome, yra kur kas daugiau nei tik jų DNR. Nors genetinę medžiagą įmanoma atkurti, neįmanoma tiksliai atkartoti gyvenamosios aplinkos, sukurti identiško auklėjimo ar pasiekti, kad du žmonės susidurtų su ta pačia gyvenimo patirtimi.
Ar žmonių klonavimas turėtų privalumų?
Taigi, jei mokslininkai klonuotų žmogų, ar būtų kokia nors to nauda?
„Nėra nė vieno naudingo dalyko, kurį turėtume apsvarstyti“, – sakė Greely, pabrėždamas, kad etinių problemų būtų neįmanoma nepastebėti.
Vis dėlto, jei moraliniai sumetimai būtų visiškai išbraukti iš lygties, tada „teorinė nauda būtų sukurti genetiškai identišką žmogų mokslinių tyrimų tikslais“, – sakė Greely.
Jis taip pat teigė, kad, nepaisant jo asmeninės nuomonės, kai kurie galimi privalumai, susiję su žmonių klonavimu, tam tikru mastu tapo nereikalingi dėl kitų mokslo pasiekimų.
2000–ųjų pradžioje buvo plačiai aptarinėjama idėja klonuotus embrionus naudoti ne tik kūdikiams vystyti, bet ir kitais tikslais, pavyzdžiui, žmogaus embrioninėms kamieninėms ląstelėms, identiškoms donoro ląstelėms, gaminti, tačiau po 2006 m., kai buvo atrastos vadinamosios indukuotos pluripotentinės kamieninės ląstelės (iPSC), ši mokslinių tyrimų kryptis tapo nebereikalinga ir vėliau nebuvo plėtojama. Tai „suaugusiųjų“ ląstelės, kurios buvo perprogramuotos taip, kad būtų panašios į ankstyvosios raidos ląsteles.
Šinja Jamanaka, japonų kamieninių ląstelių tyrėjas ir 2012 m. Nobelio premijos laureatas, padarė šį atradimą, kai „išsiaiškino, kaip suaugusių pelių ląsteles grąžinti į embrioninę būseną naudojant tik keturis genetinius veiksnius“, rašoma straipsnyje žurnale „Nature“. Kitais metais Jamanakai, kartu su garsiu amerikiečių biologu Džeimsu Tompsonu, pavyko padaryti tą patį su žmogaus ląstelėmis.
Kai iPSC yra „perprogramuojamos atgal į embrioninę pluripotentinę būseną“, jos leidžia „sukurti neribotą bet kokio tipo žmogaus ląstelių, reikalingų gydymo tikslams, šaltinį“, teigia Kalifornijos universiteto Los Andžele Regeneracinės medicinos ir kamieninių ląstelių tyrimų centras.
Todėl, užuot naudoję embrionus, „tą patį galime veiksmingai padaryti su odos ląstelėmis“, – sakė Greely.
Dėl šios iPSC technologijos plėtros klonuotų embrionų naudojimo koncepcija iš esmės tapo nereikalinga. Šiandien iPSC gali būti naudojamos ligų modeliavimo, vaistinių preparatų paieškos ir regeneracinės medicinos tyrimams.
Be to, Greely taip pat išsakė mintį, kad žmogaus klonavimas galbūt tiesiog nebėra aktuali mokslinių tyrimų sritis, o tai taip pat galėtų paaiškinti, kodėl pastaraisiais metais ji buvo labai mažai plėtojama.
Jis pažymėjo, kad dabar visuomenėje žmogaus lytinės linijos genomo redagavimas yra įdomesnė tema, nes daugeliui įdomi, pavyzdžiui, „super kūdikių“ kūrimo koncepcija. Giminės linijos redagavimas, arba giminės linijos inžinerija, – tai procesas arba procesų seka, kuria sukuriami nuolatiniai individo genomo pokyčiai. Efektyviai įdiegti šie pokyčiai tampa paveldimi, t. y. perduodami iš tėvų vaikams.
Toks metodas yra prieštaringai vertinamas ir dar nėra iki galo išaiškintas. 2018 m. Europos Tarybos Bioetikos komitetas, atstovaujantis 47 Europos valstybėms, paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad „etika ir žmogaus teisės turi lemti bet kokį žmogaus genomo redagavimo technologijų naudojimą“, ir pridūrė, kad „genomo redagavimo technologijų taikymas žmogaus embrionams kelia daug etinių, socialinių ir saugumo klausimų, ypač dėl bet kokios žmogaus genomo modifikacijos, kuri gali būti perduota ateities kartoms“.
Tačiau taryba taip pat pažymėjo, kad „stipriai remiamas“ tokių inžinerijos ir redagavimo technologijų naudojimas siekiant geriau suprasti „ligų priežastis ir būsimą jų gydymą“, pažymėdama, kad jos suteikia „didelį potencialą šios srities moksliniams tyrimams ir žmonių sveikatos gerinimui“.
Harvardo universiteto genetikas Džordžas Čerčas pritaria teiginiui, kad lytinės linijos redagavimas ateityje gali sulaukti didesnio mokslininkų susidomėjimo, ypač lyginant su „įprastu“ klonavimu.
„Klonavimu pagrįstas lytinės linijos redagavimas paprastai yra tikslesnis, gali apimti daugiau genų ir efektyviau pasiekia visas ląsteles nei somatinis genomo redagavimas“, – sakė jis „Live Science“.
Vis dėlto genetikas norėjo paraginti būti atsargiais ir pripažino, kad toks metodas dar nėra pakankamai įvaldytas.
„Yra trūkumų, kuriuos reikia pašalinti, kad tai būtų saugu ir veiksminga“, – apibendrino jis.
