Harmoningas auto pasaulis
„Gran Turismo 7“ naujausias auto simuliatorius „PlayStation 4“ ir „PlayStation 5“ konsolėms. Žaidimo kūrėjams „Polyphony Digital“ yra dvigubai simboliškas. Tai pirmasis jų žaidimas naujos kartos konsolei, o taip pat žaidimas išleidžiamas serijos 25-mečio proga. Ir tai visapusiškai atsispindi žaidime. Dar prieš išleisdami žaidimą kūrėjai deklaravo, kad juo sieks pakeisti žaidėjų nuomonę apie auto pasaulį, nudžiuginti senus gerbėjus, bei prisijaukinti naujų fanų būrį. Ir šių tikslų jie siekia, tačiau kažkaip labai jau snobiškai ir koncervatyviai.
Jei kažkas tikėjosi, kad pačioje žaidimo dvasioje rasis ryškių pokyčių, tai tepasakysiu, kad nerasite. Ką rasite, tai visapusišką harmoniją ir susitelkimą į vairavimo kultūrą, kuri seriją lydėjo visus tuos metus. Vairuoti, lenktyniauti, kolekcionuoti automobilius, krapštytis po kapotu ar užsiimti bolidų fotografavimu yra be proto malonu. Ir tiek.
Šis žaidimo aspektas, kartu su fotorealistiška grafika ir efektais, bei solidžiu garso takeliu ir sukūrė tą atmosferą kurią miniu įžangoje. Štai jau savaitė kaip rankos nekyla įsijungti ir tiesiog žaisti žaidimus, bet su Gran Turismo 7 viskas gerai. Kodėl? Nes jame daugiau meditacijos nei žaismo, daugiau susikaupimo siekiant tikslo, nei varžymosi, bet svarbiausia visame kame tvyranti ramybė, šen bei ten persimaišanti su nostalgiška romantika.
Tuos romantiškus nostalgijos jausmus iššaukia tiek žaidimo panašumai su senesnėmis dalimis, tiek legendiniai automobiliai kurių pasiilgom, tiek kūrėjų sprendimas tampriai susieti automobilizmo ir pasaulio istorija. Įveiki trasą, padedi pultelį ir telefone skaitai naujausius pranešimus, o tuo tarpu žaidimas supratęs, kad žaidėjas ilsisi, ekrane paleidžia skaidres pažyminčias ypatingus pasaulio įvykius, tiek automobilizme, tiek pramogų, tiek politikos pasauliuose. Tai brėžia įdomias paraleles apie žmonijos evoliucija ir kaip automobiliai vystėsi koja kojon su kultūriniais ir technologiniais procesais. Nežinia ar čia akimirkos emocijos, ar iš tiesu žaidimas pulsuoja neįveikiamu optimizmu, iliustruodamas kelią kurį visi kartu jau nuėjome. Pėsčiomis, ar vairuodami vieną iš kultinių automobilių.
Siekiai geri, bet išpildymo kokybė – Tra-ge-di-ja!
Parašęs šias eilutes tuoj pat stveriu rankinio stabdžio svertą ir apsisukame 180-čia laipsnių. Vienas iš žaidimų vertinimo kriterijų yra vadinamoji prezentacija t.y. kaip žaidimas pateikia save žaidėjui. Pirmosios žaidimo valandos, neslėpsiu, mane lengvai šokiravo. Dirbdami su „Gran Turismo 7“ kūrėjai nusprendė pasitelkti žaismą su gidu, tam, kad žaidėjai nė vieną akimirką nedvejotų dėl to, ką veikti toliau. Mes apie tai žinojome dar iki žaidimui pasirodant ir žinant kokius kokybės kriterijus sau kelia „Polyphony“ aš tikėjausi kažkokio perversmo šioje srityje. Tačiau tai ką gavome galėčiau pavadinti tik labai nevykusiu nusirašinėjimu. Kai nusirašoma nuo silpniausio klasės mokinio, o ir užduotys yra iš užpernai metų.
Žaidėją pasitinka gidė Sara, kuri mus supažindina su kitais veikėjais. Ten yra dėdelis kuris mielai apžvelgs ir įvertins kiekvieną jūsų automobilį, būrys dėdelių, kurie padės išsilaikyti teises ar įsigyti naujų dalių. Dar yra snobiški dėdės, kurie turi legendinių automobilių kolekcijas ir t.t. Visi šie veikėjai, o taip pat ir žaidime sutinkami lenktynininkai, automobilių dizaineriai ir inžinieriai čia perteikti teksto ir portreto pagalba.
Visa tai pateikta stiliuje it žaistume 2000-ųjų pradžios žaidimą išmaniesiems ar „Facebook“ platformai. Tiesą sakant vizualiai tai atrodo taip blogai, kad kurį laiką aš buvau įsitikinęs, kad visi tie žmonės yra tiesiog išgalvoti ir sukurti nusipirkus pačių pigiausių „stock“ portretų. Ir čia tas senienos dvelksmas nesibaigia – kas kartą pasiekę kažkokį tikslą, užuot tiesiog gavę prizinių pinigų, dalių ar automobilių, gausite loterijos bilietą ir suksite tragiškiausiai automobilizmo istorijoje išpildytą ruletę.
Keisčiausia, kad likę vartotojų sąsajos elementai išpildyti beveik be priekaištų. Meniu langai verste užversti informacija ir nors kai kur jos galėtų būti net daugiau, iš esmės klajoti po žaidimo pasaulį, tiuninguoti automobilius ir siurbti kūrėjų surinktą informaciją yra jauku ir malonu. Akivaizdu, kad kūrėjai labiausiai žaidime susimovė būtent toje sferoje, kurios iki šiol įgyvendinti nė nebandė t.y. atgalinis ryšis su pradedančiuoju žaidėju, bei siužeto perteikimas.
Gal kavos?
Tai kelia apmaudą, nes dauguma senų žaidėjų šiuos trūkumus tiesiog ignoruos. Senam serijos fanui rūpi tik viena – važiuoti. Na, o naujokams nežinantiems visų GT serijos tradicijų, pirmosios valandos gali pasirodyti keistai įtartinos. Prastas „pasitikimas“ kels įtarimų ir trasoje, kurioje sutiksime kaip visada kiek kvailokus oponentus ir lėtai įsibėgėjantį žaismą. Vis tik, šioje vietoje aš raginčiau nepasiduoti keistam pirmam įspūdžiui ir tiesiog važiuoti. Po kelių valandų žaidimas tarsi sustoja į savas vietas. Specifinės kūrėjų patirties stoka ir trūkumai nueina į antrą planą, nes pirmame plane dominuos automobiliai ir varžybos, o vidutinis greitis trasoje bus nebe 80, o 280 km/h.
Nepasimesti ir siekti tikslo padės naujasis kavinės režimas, kuriame reguliariai gausime užduotis. Jos sugrupuotos ir yra pateikiamos atsižvelgiant į istorinį kontekstą, bei poreikį apmokyti žaidėją. Tad pradžioje mes vairuosime jaukius ir dailius, jau antikvaru vadintinus automobilius, o laimėdami varžybas atrakinsime ne tik naujų užduočių, bet ir naujų automobilių.
Iš esmės tokia žaidimo progresija serijoje buvo visada. Kiek prisimenu save – „Gran Turismo“ visuomet buvo žaidžiamas taip – gauni nemokamą automobilį, laimi varžybas, laimi naują automobilį, susirandi kurias varžybas galėtum juo laimėti, laimi, gauni naują automobilį, ieškai naujų varžybų. Ir taip pirmas kelias dešimtis valandų, kol žaidime laimimų kreditų prisikaupia tiek, kad jau gali pirkinėti ir vairuoti tik tai ką nori ir kur nori.
Šioje žaidimo dalyje viskas taip pat, išskyrus faktą, kad žaidėjas yra motyvuojamas trumpų pasakojimų apie automobilius ar gamintojus ir jam nereikia galvoti kur ir ką daryti toliau. Jei gavote užduotį laimėti hečbekų varžybas, jas laimėję gausite ir tokį hečbeką kuris puikiai tiks kitoms varžyboms, nelygu ar tai Japonijos mėgėjų čempionatas, ar turbinų mėgėjų sąskrydis. Skirtumas nuo to kas buvo seniau tik tie dėdžiai, kurie lys į ekraną ir pasakos dalykus. Čia svarbu tik pridurti, kad nepaisant tragiško pateikimo, vartoti tą informaciją įdomu.
Vairavimo kultūra
Žaidimas kaip ir galima tikėtis, smarkiai akcentuoja vairavimo kultūrą ir etišką elgesį trasoje. Velniai žino, gal dėl šios priežasties „Gran Turismo“ dirbtinis intelektas visuomet atliko kažkokią keistą statisto rolę.
„Išsirink savo važiavimo trajektoriją!“ – skelbia vienas iš žaidimo šūkių, o dirbtinis intelektas būtent tą ir daro.
Kokias varžybas bevažiuotumėt, dirbtinis intelektas trasoje laikosi įsikibęs savo trajektorijos ir menkai reaguoja į aplinką. Aš pravažinėjau, sumoje, gal 30-40 valandų ir iki šiol negaliu pasakyti, ar man vaidenosi, ar dirbtinis intelektas pasidarė kiek dėmesingesnis žaidėjo atakoms. Turiu galvoje, kad kartais tikrai susidarė įspūdis, kad į agresyvesnį žaidėjo elgesį, užkišimus posūkiuose ar tyčinius bandymus užkirsti idealią trajektoriją oponentui, šie vis tik pradėjo reaguoti. Dažniausiai stabdydami. Tačiau tai nėra yda.
Jei ieškotės žaidimo kuriame varžybos labiau primena bulių kautynes ar lenktyniavimą už būvį, tai jų yra. Tiesiog tai nėra „Gran Turismo“. „Gran Turismo“ oponentai nebando apsimesti lenktynininkais, greičiau jau tai ta pačia kryptimi judančios kliūtis, o žaidėjas ieškantis malonumo turėtų siekti ne tik jas aplenkti, bet aplenkti jas klasiškai, taip, kaip parašyta vadovėliuose. Aišku, dėl varžybų gausos tokį malonumą garantuos toli gražu ne kiekvienas važiavimas.
Kai kuriose trasose žaidėjo automobilis bus akivaizdžiai greitesnis, arba akivaizdžiai lėtesnis ir tai provokuos atitinkamą elgesį, tačiau netrūks ir čempionatų, ar varžybų, kuriose dėl įvairių ribojimų, visi važiuos panašiomis sąlygomis ir nugalėtojo titulą pelnys ne kas kita, o asmeninis meistriškumas. Tas pats numatyta ir važiavimui tinkle, kur žaidimas dar įdėmiau stebės žaidėjų elgesį trasoje. Mėgstate pasistumdyti, kirsti kampus, neleistinai blokuoti oponentus ar išsidirbinėti posūkiuose? Puiku, po kelių taip pravažiuotų varžybų startuosite su žmonėmis turinčiais panašių pomėgių ir galėsit ten stumdytis, kol kiti metodiškai suks kultūringus ratus ir fiksuos geriausius laikus globalioje lentelėje.
Vis tik nėra visiškai taip, kad žaidime nebūtų kur papramogauti. Greta viso kito, rasite muzikinį ralį, kuriame iš esmės turėsite lenktyniauti su laiku, kad važiuoti pagal muziką. Tą daryti smagu, bet išankstinėje versijoje nelabai daug ten tos muzikos tėra. Kitas režimas atsipalaidavimui – misijos. Beveik visos kažkuo savaip trenktos, o jas įvykdę gausite žaidimo kreditų ir naujų automobilių, kurių kavinės meniu nenumato.
Vaizdas ir garsas
Šioje sferoje vyliausi išsakyti didžiausią kiekį komplimentų žaidimui, tačiau irgi nepavyks apsieiti be šiokios tokios kritikos. Vėlgi, pirma apie tai kas gerai. O gerai yra daugiau ar mažiau viskas, jei į žaidimą žvelgsime eilinio fano akimis. Trasos nuostabios, ypač kol esi susitelkęs į kelią.
Važiavimų kartojimai puikūs, jie visi gali būti peržiūrėti varžybų, ar muzikos klipo režime ir atrodo puikiai, net nepaisant to, kad muzikos klipo režime laisvai klajojanti kamera kartais kažkur nugrybauja kadrui kitam.
Patys automobiliai turbūt nereikia nė sakyti — saldainiukai! Jų žaidime per 300, kiekvienas jų atkurtas iki varžtelio įskaitant ir salonų vaizdus. Nepaisant to, kad žaidime taip ir neatsirado žalos modelis, susidūrimų metu kūrėjai juos iliustruoja kažkokiomis šalin lekiančiomis atplaišomis ir lengvais įbrėžimais, turbūt grynai tam, kad perteikti emociją.
Orų ir paros meto kaitos efektai tiesiog pribloškiantys, ypač veža tokie gan sunkiai, ar praeityje įkyriai perteikti dalykai kaip dulksna ar žvyrkelyje pakelti dulkių kamuoliai. Dabar šie dalykai atrodo tiek realistiškai, kiek gali atrodyti. Važiuojant per lietų, ypač jei jis netolygus ir šen bei ten yra didesni jo šuorai, prie vaizdo prisijungia ir garsas, perteikdamas ypač įtikinimą jausmą, kad kėbulas nuolat grumiasi su tonomis iš dangaus krintančio vandens. Tiesiog labai smagu.
Kaip ir gyvenime, taip ir žaidime, staiga tapo žiauriai nuobodu važiuoti esant debesuotiems orams. Pasaulis tampa pilkas ir gan statinis, tas pats vyksta ir realybėje, bet žaidime, po pasilakstymų žvyrkeliais naktį, ar ką tik baigus lenktynes žiede kur kepino ryški saulė, varžybos kurias užtraukia debesys ima atrodyti lyg iš senesnių žaidimų. Vis tik ko gero tai nėra trūkumas. Kai dangus užtrauktas, per tikrą langą irgi nėra į ką labai žiūrėti.
Kritika vaizdui yra ne varžybų trasoje, o kažkur už jos ribų. Nepaisant didžiulio dėmesio detalėms, pasaulis už trasos konstruojamas pasitelkiant klasikinę lenktynių žaidimų metodiką. Šių dienų žaidimai jau gali atkurti visiškai realistiškus medžius, su tikru tūriu, šakomis ir lapais. Vis tik kai žaidimo kamera nuklysta kur toliau, galima nesunkiai pastebėti ir gan mėgėjiškai sukurtas žiūrovų tribūnas, pernelyg sterilius pastatus ar medžius, kurie yra grubiai sudurti iš dviejų lapų masyvų ir beveik visada atrodo kaip tikri. Beveik. Tą akimirką kai pamatome, kad vienas jų netikras, kiti irgi ima atrodyti keistai. Vėlgi... Šie dalykai pastebimi ne varžybų, o važiavimo peržiūros, ar lenktynių įžangos metu. Vienintelis dalykas kuris jau senai serijoje atrodo įspūdingai ir šioje dalyje tai nepakito, tai tolėliau esantys kalnų masyvai. Šie atrodo tiesiog kvapą gniaužiančiai.
Baigiant apie vaizdą ir garsą pridursiu, kad kūrėjai įdarbino naująjį konsolės pultelį pilnu etatu. Anonsai nemelavo, jis išties dirba už kelis, kad tik sutvirtinti važiavimo įspūdžius. Puikiai perteikiamos vibracijos papildo platų garsų arsenalą, kuris leidžia tiesiog justi, kaip ant kelio laikosi ir kaip jaučiasi automobilis. Ypatingų pagyrų sulaukia tokie elementai, kaip važiavimas betoniniais keliais, kai kone visu kūnu jauti blokų sandūras.
Šie pojūčiai taip svarbūs ir dėl to, kad žaidime gan dažnai tenka keisti automobilius ir kiekvienas jų kelyje, priklausomai nuo papildomų sąlygų, elgsis kiek kitaip. Važiuojant nauju automobiliu būtent garsas ir vibracijos, o ne vaizdas, padės apsiprasti ir suvokti ko vertas ir ką galima išspausti iš naujojo automobilio. Kitaip tariant, jei staiga praradote automobilio kontrolę, ar jus sumėtė paprastai pirmiau tą pajusite, nei pamatysite. Taip pat čia turbina užsikuria iš švilpia kaip niekur kitur. Klausyčiau ir klausyčiau.
Be abejo, jei turite žaidimų vairą, šių vibracijų ir papildomų garsų negausite, bet veikiausiai to ir nereikės. Žaidimas suderinamas su populiariausiais vairais rinkoje ir siūlo visiškai kitokius važiavimo potyrius nei pultelis. Taip pat, kadangi tai yra simuliatorius, vairo naudojimas ne tik paverčia žaidimą aiškesniu, bet ir lengvesniu, bei labiau nuspėjamu. Tai, kad dėl to prarasite vieną kitą virpesį turbūt nesukels problemų.
Tai ar pirkti?
Žaidimas yra milžiniškas, o taip pat jame yra puikus karjeros gidas leisiantis įsijausti į lenktynininko, fotografo ar automobilių meistro rolę. Jis neturi visų arkadiniams žaidimams skirtų blizgučių ir atrodo snobiškai ir rimtai, supraskite, nuobodžiai. Tai senos kartos žaidimas, senos kartos žmonėms, kurie turi pakankamai vidinės motyvacijos tęsti nuotykį, net jei kurį laiką jame nieko nevyksta. Aišku, naujosios sistemos sukuria puikią trumpų atkarpų ir greitų apdovanojimų iliuziją, bet veiksmo ieškantiems žaidėjams to nepakaks.
Matote, modernūs žaidimai, net jei juose yra nuobodžios veiklos, visuomet pirmiausia į akis mes tai kas važiuoja greičiausiai ir atrodo agresyviausiai. „Gran Turismo“ gi šią detalę praignoravo ir kamuoja mus versdama vairuot visokius kibirus. Kaip senas serijos gerbėjas aš tai vertinu, nes šiame žaidime labai svarbu apsiprasti ar kitaip tariant, „įvažiuoti į temą“.
Skirtumai tarp skirtingų automobilių, kuriuos lemia jų galingumas, varančiųjų ratų ar variklio padėtis, bendras svoris, bei jo balansas ir gausybė kitų faktorių, taip pat kelio dangos ypatumai... Su tais dalykais reikia apsiprasti, kad vėlesnėse, sunkesnėse varžybos viskas pavyktų iš karto, vos užmetus akį į automobilio parametrus, orus ir trasą. Tad aš žaidžiu ir žinau, kad čia tik mokslo šaknys karčios, tačiau dalis naujokų priversti sukti ratus vairuodami hipių gėlytėmis išmargintą vonią, gali į visus ateities nuotykius tiesiog numoti ranka.
Na o jei lėtas startas ir menkas dėmesys pramogų elementui jūsų netrikdo, drįsčiau teigti, kad tai geriausias automobilių sporto žaidimas „PlayStation“ konsolėms šiandien. Jei esat seni serijos fanai, tikrai pateksit į aplinką kurioje jausitės gerai. Viskas kas mums patiko žaidime, jame liko. Niekas iš to apie ką atsargiai svajojome, neatsirado ir nenustebino, bet ir turėto įspūdžio nesugadino. Jei esate serijos naujokai, tai yra tikrų tikriausias faktas, kad jums geresnio serijos žaidimo nėra išvis ir tai lemia būtent kavinės režimas, bei ten kavą geriantys dėdės. Jie ne tik nuves jus už rankutės ten, kur geriausia varžytis, bet ir paaiškins žaidimo subtilybes.
Kaip pasiimti pamėgtą automobilį į žemesnės kategorijos varžybas, jame įtaisant ribotuvą ir prikraunant balasto. Kur ir kokias pirkti padangas, kada jas naudoti ir kodėl. Panašu, kad ilgainiui, žaidimas pasiūlys ir atskirą kolekciją patarimų, kai paprastoji automobilio tobulinimo dalis jau įveikta. Matote, savo automobilį galite tobulinti išimdami gamyklines dalis ir vietoj jų sudėdami mėgėjiško sporto, sportines ar ekstremaliam važiavimui skirtas detales.
Visa tai aišku kainuoja, bet realiai pinigų žaidime nelabai ir trūksta. Vis tik, netrukus pastebėsite, kad net ir prigrūdę savo automobilį naujų dalių, nušlifavę galvas ir užsidėję teisingas padangas, kai kurių varžybų vis tiek nelaimite. Taip greičiausiai nutiks todėl, kad jūsų automobilio techniniai parametrai popieriuje geresni nei oponentų, bet ne visai tinkami specifinėms varžyboms.
Na banalus pavyzdys – jei trasoje gausu posūkių ir mažai greičio ruožų, turbūt būtų protinga „sutrumpinti“ bėgius, ženkliai paaukojant maksimalų automobilio greitį, bet išlošiant akceleracijoje. Tokių nustatymų žaidime begalės, dauguma jų atsiveria sudėjus profesionalias, pilnai derinamas detales. Šiuo metu žaidimas nesidrabsto patarimais ir išmintimi šios sferos naujokams, bet yra nemažai ženklų, kad jų bus daugiau ateityje, naudojantis papildomais, žaidime integruotais vedliais.
Tačiau stipriausią argumentą įsigyti žaidimą vis tik išsakiau pradžioje. Nepaisant įtemptų varžybų, nepaisant didžiulio azarto, jis tuo pat metu sugeba išlikt ramus ir susitvardęs. Jei ko kūrėjams ir pavyko pasiekti, tai būtent to, kad žaisdami šį žaidimą mes didžiausią malonumą patiriame ne iš žaismo, kaip jis perteikiamas labiau dinamiškuose žaidimuose, bet iš paties važiavimo. Ir visiškai nesvarbu, ar vairuoji savo senelio amžiaus mini, ar savo svajonių „bemsą“. Net jei trasoje užverda kraujas ir trašką pultelį spaudžiančių rankų kaulai, kirtus finišo liniją žaidėjas visuomet grąžinamas į zen būsena ir atvėsta, kartu su ką tik vairuoto bolido varikliu.
„Gran Turismo 7“ išleistas „PlayStation 4“ ir „PlayStation 5“ konsolėms kovo 4-ąją dieną. Išankstinę žaidimo versiją apžvalgai suteikė kūrėjai, apžvalgos rašymui ir ekrano paveikslėlių gamybai buvo naudota PS5 žaidimo versija „Ray Tracing“ režime.
Autoriaus pirmąjį žvilgsnį į „Gran Turismo 7“ galite skaityti čia.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (2)