„Resident Evil“ – sena serija, tad greičiausiai būsite kažką apie ją girdėję. Pagal šios serijos žaidimus kuriami filmai ir serialai, o žaidime virusus kurianti „Umbrella“ korporacija tapo savotišku memu pandemijos metu.
Šioje serijoje, be abejo, prikurta aibės žaidimų, tačiau ir perdirbiniai jai nėra svetimi. Serijos žaidimai, gan dažnai tiesiog perleidžiami naujai ir šiame procese atnaujinami ar patobulinami. Keli serijos žaidimai buvo perdirbti iš esmės ir šioje vietoje tiek kritikai, tiek žaidėjai sutarė, „Resident Evil 2: Remake“ buvo puikus, santūrus, klasikai ištikimas, bet kažkuo šviežias žaidimas, o štai „Resident Evil 3: Remake“ – tiesiog mėšlo krūva.
„Resident Evil 4“ pristatytos mechanikos, lygių dizainas ir kovos ypatybės vėliau buvo pasiskolintos ir tobulintos daugelyje kitų žaidimų. Vėliau sekę „rezidentai“ buvo įvairiuose ieškojimuose ir žvelgiant žaidėjo akimis, „Resident Evil“ penktoji ir šeštoji dalys vis dar buvo kamuojamos kūrėjo apsisprendimo stokos. Tai buvo vidutiniški žaidimai, kurie atrodė vienodai vidutiniški tiek serijos gerbėjams, tiek naujokams.
Viskas ko buvo išmokta
Na štai ir prasitariau. Nepaisant to, kad „Resident Evil 4: Remake“ gan nuosekliai ir sąžiningai mėgina atkartoti tai, ką matėme originaliame žaidime, atsikratyti minties, kad tai tėra patobulintas „The Village“ nepavyks nė vienam jį žaidusiam.
„Resident Evil 4“ yra tiesiog nesulyginamai geresnis. Kas tai lemia? Ko gero visos tos pamokos, kurias išmoko tiek žaidimų industrija, tiek patys šio žaidimo kūrėjai.
Naujas varikliukas ir iš RE7 paveldėtas meninis stilius tobulai tinka perteikti RE4 idėją, ypač ankstyvąją žaidimo dalį, apleistame Ispanijos kalnų kaime, bei ten esančioje pilyje. Žaidimo pasaulis yra pakankamai šiurpus atmosferos prasme, tačiau greta to gauname ir dozę šleikštulio. Šis žaidimas nesitaško mėsom ir nevimdo aliuzijomis į kanibalizmą, kaip tai buvo RE7, bet savo dozę pašvinkusios ir atgrasios dvėselienos turi.
Nepaisant to, kad žaidimo lygiai yra labai dideli, o progresija juose ima labiau priminti „soulslike“ ar „God Of War“ žaidimus, kūrėjams pavyko juose išsaugoti ir serijai būdingą klaustrofobijos jausmą. Šį kartą tai leidžia padaryti moderni žaidimų grafika, leidžianti kūrėjui panardinti savo pasaulį į lipnų ir tirštą tamsos rūbą. Žaismas su šviesomis ir šešėliais privers pasijusti įkalintais nežinioje ir apsuptais pavojų, net ir tada kai stovėsite atvirose ir ištaigingose viduramžių pilies menėse.
Galiausiai, bendrą žaidimo efektą sustiprina ir išskirtinis dėmesys žaidimo garsui. Ko vertos vien apsėstų valstiečių mantros, kurių praktiškai negirdėjome originale. Garso efektai šiame žaidime sukuria unikalią priešo rūšį – nei žmonės, nei zombiai – greičiau psichiniai ligoniai ar religiniai fanatikai, valdomi savo pačių instinktų ir nematomo blogio.
Žaidimui progresuojant keičiasi vietovės, o su jomis ir priešai, tad būkite pasiruošę viskam, pradedant kone nemirtingais mutantais ar viruso valdomais riterių šarvais, baigiant dinamitu ir kirviais ginkluotais techno zombiais, kurių jei susirenka kokie penki, galvoje kažkodėl ima skambėt Rammstein'ai.
Žodžiu, pirmos kelios valandos leido suvokti šį žaidimą kaip tyrą perdirbinį, kurio esmė – atskleisti seną turinį, tuo pat metu demonstruojant visas per metus žanrą ištikusias naujoves, mechanikas ir madas. Kūrėjai buvo įkvėpti ne tik savų patirčių, bet ir to kaip „Resident Evil“ pasėtas sėklas daigino kitos studijos.
Prezidento dukra ir kaimiečiai
Siužeto prasme, žaidimą nėra lengva perprasti, ypač jei nesate žaidę originalaus RE4. Iš dalies ir todėl, kad ši dalis yra didesnio pasakojimo vidurys, tad kuo didesni serijos fanai esate, tuo greičiau įsijausite. Tiems, kam šis žaidimas bus pirmasis serijoje, teks šiek tiek pakentėti ir pabūt nežinioje, kol įsibėgės konkrečiai šio žaidimo pasakojimas. Ir bandysiu spėti, kad tai irgi bus smagu, nes nežinomybė, bei siekis ją pakeisti žiniomis yra tai, kas varo kiekvieną dėmesio vertą trilerį.
Puikus mišinys, kuris pats savaime kompensuoja rimties ir personažų gylio stoką. Turiu galvoje – jei jau susidūrėme su bepročiu religiniu fanatiku, kurio pašaukimas luošinti save ir tarnauti iš gintaro išluptam inkliuzui, negi jums tikrai dar reikia kažką žinoti apie jo kilmę ar motyvacijas?
Žmonės kalba...
Žmonės kalba, kad „Resident Evil 4: Remake“ taip pat yra vienas sudėtingiausių žaidimų serijoje. Man su tokiu teiginiu sutikti sunku, nes žaisdamas tikrai nepajutau kaip šis serijos žaidimas skiriasi nuo kitų. Na taip, šiame žaidime esame skatinami dažniau veltis į artimą kovą, traiškyti zombių marmūzes firminiu „suktuku“ ir aktyviai naudoti peilį, tiek puolant, tiek ir ginantis. Ši strategija ne tik perteikia dalį originalaus žaidimo dvasios, bet ir padeda taupyti amuniciją, kurios šiame žaidime nėra gausiai, bet gausiau nei kituose žanro žaidimuose.
Į rankas šaudome tada, kai rankose sušmėžuoja dinamitas ar molotovo kokteilis. Abu šiuos ginklus galima pašauti ir taip pasirūpinti, kad zombiniu barbekiu mėgausis patys zombiai. Jei zombiai ginkluoti šaltais ginklais ar beginkliai, taikome į kojas, tam, kad tolėliau einantys kliūtų už prieš juos susmunkančių kūnų ir taip suteiktų pakankamai laiko taikymuisi, šaudymui, ginklo pertaisymui ir aplinkos apžiūrai, jei planuojate kažkur bėgti.
Jei adrenalino ar sudėtingumo atrodys per daug, „RE4: Remake“ neatsiliks nuo kitų modernių, didelio biudžeto žaidimų ir pasiūlys daugiau režimų, bei nustatymų, kad kiekvienas siaubo gerbėjas atrastų sau komfortišką aplinką tam siaubui patirti.
Nors jei klaustumėte manęs – iššūkiai ir sunkiau įveikiamos vietos, visada ir buvo tas, pagarbią baimę keliantis serijos akcentas.
Verdiktas
„Rezident Evil 4: Remake“ yra puikus perdirbinys, ištikimas originaliam žaidimui, bet pakankamai pakeistas, kad būtų suvoktas kaip naujas nuotykis. Personažų, aplinkų ir siužeto atnaujinimai neįkyrūs, neperšantys kažkokių serijai nebūdingų idėjų, bet tuo pat metu ir nedvelkia naftalinu.
Kūrėjų sprendimas pasitelkti RE7 vizualinį stilių, tiek aplinkų, tiek monstrų dizainui čia tinka puikiai ir nepaisant visų siužetinių nelogiškumų, pats žaidimo pasaulis atrodo įtikinantis ir turintys ką pasakyti apie savo šiurpią praeitį. Kovos žaidime dinamiškos, bet kur kas svarbiau, kad jas galime įveikti savo pamėgtu stiliumi.
Kas mėgsta šaudyti ir sprogdinti, gan anksti gaus galimybę tą daryti, jei vietoj ginklų patobulinimų, tiesiog pirks šaudmenis. Klasikinių žaidimų gerbėjai, jei nori, gali visas lėšas investuoti į pistoleto tobulinimą ir žaidime naudoti tik jį vieną. Negana to, tie, kas mėgsta sėlinti, nustebs suvokę, kad šiame žaidime tai irgi veikia.
„Resident Evil 4: Remake“ sukurtas ir išleistas Capcom. Jį galite išmėginti „PlayStation 5“, „PlayStation 4“, „Xbox Series X“ ir „Series S“ konsolėse arba asmeniniu kompiuteriu.