Šį kartą pasitelkiant žymaus lenkų mokslinės fantastikos rašytojo Stanislavo Lemo kūrybą. Nors šiuo teiginiu lyginsiu nepalyginamus dalykus, bet sakau – kaip ir su garsiąja „The Witcher“ serija, taip ir čia – kūrėjai moderniai ir patraukliai atskleidžia originalių kūrinių esmę ir prasmę plačiajai auditorijai.
Romane „Nenugalimasis“, S. Lemas vienas pirmųjų pasaulyje kvestionavo ir analizavo dalykus, apie kuriuos šiandien kalbame nuolat. Spiečiaus intelektas, dirbtinės gyvybės įsigalėjimas ir evoliucija, mikrobotai ir žmonijos santykis su šiais fenomenais. S. Lemas apie tai kalbėjo per kitų civilizacijų perspektyvą ir nekroevoliuciją kaip jų palikimą visatai, o mes šiandien labiau sukame galvas kaip pasielgti, kad nekroevoliucija nebūtų viskas, kas liks po mūsų.
Kaip ten bebūtų, fenomenalios, futurologinės, filosofinės S. Lemo įžvalgos ir mokslinis rašymo stilius, mane, kaip paauglį, atgrasė nuo jo kūrybos. Bet štai, nuo originalaus kūrinio prabėgo 60 metų ir S. Lemo vizijos atrodo susiliejusios su realybe. Dėl įvykusio technologinio progreso, kiekviename mūsų jau slypi mažas filosofas, keliantis egzistencinius klausimus apie dirbtinį intelektą ir mūsų pačių vietą visatoje.
Kalbu apie tai grynai todėl, kad, mano galva, žaidimo kūrėjai savo pasakojime užčiuopia ir eksploatuoja būtent faktą, kad kaip visuomenė esame pasirengę S. Lemui. Tuo pačiu, pakeliui dar ir kilsteldami „vaikščiojimo simuliatorių“ žanrą į naują lygį. Į tą naują modernią būseną, kai kūrinys geba būti ir labai lengvai įkandamas, ir filosofiškai gilus, ir futuristinis bei nostalgiškas vienu metu.
NenuGalimai tiksli interpretacija
„The Invincible“ yra paremtas to paties pavadinimo S. Lemo knyga, tačiau tai yra ir laisva jos interpretacija. Veiksmo vieta ta pati – Regis III planeta. Joje aptikta mechaninė gyvybės forma ta pati, veiksmo laikas, galima sakyti, tas pats, bet įvykis kitas.
Kadangi to įvykio kitoniškumas ir yra didžiausia žaidimo misterija, paliksiu ją neatskleistą. Bet tai nereiškia, kad šios interpretacijos tikslumas negali būti aptartas kitais būdais, o būtent per prasmių prizmę. Žaidimas artimas knygai ne tik dėl temos, bet ir gausybe kitų aspektų. Visatos nežinomybės pojūtis, arba ateitis, kokią ją galimai įsivaizdavo ir pats S. Lemas.
Kalbu apie nenugalimai patrauklių retro futurizmą, kosmoso kelionių ir technologijų viziją, tokią, kokią šeštajame dešimtmetyje turėjo dauguma fantastų. Čia įdomu tai, kad vertindami žaidime matomą įrangą, prietaisus ar erdvėlaivius, vyresni žaidėjai iš viso pasaulio jus panašią nostalgiją. Kosmoso tyrinėjimo aušroje skirtumų tarp rytų ir vakarų kosminių programų estetikos nebuvo tiek jau daug. Ir ten, ir ten įranga buvo funkcinė ir asketiška, kuriama kosmoso užkariavimui ir niekam daugiau.
Žaidimo estetika yra įstrigusi tame laike, tačiau tuo pat metu, neužmiršta šen bei ten iš jo pasišaipyti. Pavyzdžiui, rasite mokslininko pasipiktinimą, dėl to, kad buvo atmestas jo projektas sukurti įrenginį, kurį šiandien suvokiame kaip e-knygą, o pati situacija norom nenorom siunčia žaidėją į apmąstymus... Kur ir kokia civilizacija būtume be socialinių tinklų ir spicy latės? Kiek žvaigždžių jau būtume užkariavę, jei ne tas amžinas resursų švaistymas verčiant savo gyvenimus patogesniais?
Žaidimas ypač žavus atompunk'iniu vizualiu stiliumi, didelėmis, tarpžvaigždinėmis raketomis ir ištisus jų denius užimančiomis skaičiavimo mašinomis su magnetinėmis juostomis. Tačiau tuo interpretavimo magija nesibaigia. Dailininkai puikiai perteikė nepažintos planetos peizažus, kurie tuo pat metu sukelia gilų vienatvės pojūtį ir neišpasakytą atradimo džiaugsmą.
Rašytojai dialoguose užkodavo ne tik S. Lemo žinutes žmonijai, bet ir rado būdų, kaip į tą retrospektyvą įterpti nūdienos temas ir filosofines diskusijas. Galėčiau apie tai rašyti ir rašyti, bet gal tiesiog apsiribosiu teiginiu, kad „The Invincible“ žaidimas yra puiki interpretacija ir pagarbus fan fiction kūrinys viename. Pagarbus tiek S. Lemui, tiek nūdienos „skaitytojui“.
NenuGalimai prasmingas pasivaikščiojimas
„The Invincible“ vaikščiojimo simuliatoriumi vadinamas todėl, kad žaidime beveik nėra kitos veiklos. Vertinant per prisiekusio žaidėjo perspektyvą, toks žaidimo apibūdinimas galbūt atrodo tinkamas, tačiau kaip kritikas, kuriam žaidimas patiko, nenorėčiau jo taip supaprastinti.
Visų pirma, dėl to, kad žaidime rasite roverį ir gan nemažai juo važinėsitės, bet ir tai dar ne viskas. „The Invincible“ galima būtų vadinti pokalbių simuliatoriumi, nes kalbėtis čia galima daug. Jei norite ir turite ryšį su astrogatoriumi Noviku. Tie pokalbiai yra įtraukiantys, su filosofiniu ar emociniu užtaisu. Puikiai parašyti dialogai padeda įsijausti į personažą, tačiau kažkokiu magišku būdu neatskiria mūsų nuo savojo aš.
Kūrėjai meistriškai manipuliuoja įvairiausiomis priemonėmis, tame tarpe ir veikėjos kvėpavimo ritmu ar polinkiu niūniuoti, kuris leidžia įsijausti į įvairias jos būsenas, tuo pat metu, lygiagrečiai analizuojant, o kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš?
Sustingusi kadre planeta atrodo nepriekaištingai it iš prabangaus AAA kategorijos žaidimo, tačiau žaidime, ji, be abejo, gan statiška. Įrėminta biudžeto ir kuklaus komandos dydžio. Nepaisant to, kūrėjai paruošė apsčiai gudrybių. Beveik visą laiką planetoje dėvėsime skafandrą, o mūsų valdomą veikėją Jasną ir išorės pasaulį skirs stiklas. Antveidis – lyg būsenų indikatorius. Planetos – per smėlio dulkes, purvą ir vandens lašus užnešančius stiklą iš išorės ir herojės, kai paniškas jos kvėpavimas aprasoja stiklą iš vidaus.
Mes, žaidėjai, girdime dalį veikėjos minčių per jos pokalbius su laive likusiu Noviku, dalį per jos pokalbius su savimi. Dalis tų pokalbių paniški, dalis drąsinantys, bet visi jie dėlioja jos charakterio dėlionę. Dar yra slaptos mintys. Nepaklusnios ir nepažabotos mintys. Jų Jasna neišsako, bet mes jas perskaitome ekrane.
Be vaikščiojimo ir kopinėjimo, bei sprendimų kada kalbėti, o kada sugerti peizažus tyloje, žaidime yra ir kitų veiklų. Smalsiausi žaidėjai atras net tai, kad visų pasaulio patogumų atsisakiusi civilizacija, žaidimų neatsisakė – tą byloja ir vienišas kažkotaiskopas, bei jame įrašytas „Ping“. Kai kuri žaidime randama įranga yra siužetinė ir proginė, bet signalų daviklį ar žiūroną galėsite naudoti kada panorėję. Taip pat galėsite naudotis ir žemėlapiu. Jis popierinis, be abejo, tad kažkaip orientuotis jame teks savarankiškai. Tai vienas žaidimo galvosūkių. Yra ir kitokių. Jie visi įvairūs ir visi kaip vienas – gudriai paprasti.
NenuGalimai švelnus nuobodulys
Bene maloniausias ir netikėčiausias žaidimo aspektas yra jo tempas, o greičiau jau to tempo sąveika su žaidėju. „The Invincible“ yra išties lėtas. Lėtas ir pozityviai nuobodus. Tokį apibūdinimą pelniusių žaidimų yra ne vienas, tačiau šiuo atveju tai yra privalumas. Nenugalimasis geba švelniai pagauti, apgauti ir supančioti dinamiško veiksmo trokštančią sielą, įrėminti žaidėją savame tempe. Tai dovana. Ypač jei žaidžiate vakarais, nes pramoga tampa ir prasmingu poilsiu.
Be abejo, dėl šių priežasčių žaidimą rekomenduočiau žaisti su ausinėmis. Kūrėjai šauniai padirbėjo su garsu, ir, sakyčiau, trūko visiškai nedaug iki vertinimo „tobula“. „Starwards Industries“ garso komanda akivaizdžiai ieškojo balanso perteikiant garsus per veikėjo esančio skafandre perspektyvą. Kai kuriais aspektais šis darbas atliktas nepriekaištingai, kai kur pasitaiko klaidelių, o kai kur akivaizdžiai padarytos išlygos žaidėjo patogumui. Ir būtent dėl šios priežasties žaidimas yra geresnis žaidžiant su ausinėmis, tokiu būdu nuo jūsų nepaspruks maži mieli niuansai, kurie šiaip ištirpsta kambario erdvėj. Visa tai lydima nuostabios kosminio synthwave stiliaus muzikos, kuri tarsi suvokdama savęs absurdiškumą negyvenamoje planetoje skamba it mintys ir nuotaikos. Jos negirdi, ją jauti ir ji yra puiki.
O kas nenuGalimai blogo?
Nors ne. Muzika nėra paklusni ir pagarbi visais atvejais. Dialogų metu ji tampa vienu tų aspektų, kurie griauna imersiją. Ne visada, bet to tikrai pasitaiko. Muzika nutaria, kad nori dalyvauti pokalbyje ir braunasi, pertraukinėja, groja „ant viršaus“.
Manau, tai klaida ir galimai ji bus ištaisyta, o gal tai buvo neapsižiūrėjimas nuo pat pradžių, bet tai praktiškai vienintelis priekaištas, kurį turiu žaidimui. Galėčiau prigalvoti ir daugiau. Antai, viena iš galimų žaidimo pabaigų buvo pagriuvusi, bet ta klaida irgi komiškai patraukli. Scenoje, kurią turėjau pamatyti, turėjau kažko sulaukti. Kažko, kas turi atvykti po kelių dienų. Galbūt ir tik galbūt tai net nėra klaida, o toks sumanymas.
Sėdėti ir parą spoksoti į nebūtį. Juokauju, žinoma. Šią klaidą, esu tikras, kūrėjai ištaisys (jei dar neištaisė). Žaidime taip pat yra viena, kita nematoma siena, nors tarsi buvo galima išsisukti ir be jų, ypač turint galvoje kitus mechaninius apribojimus, kurie pastato galimus žaidėjo veiksmus „ant bėgių“. Yra fizikos „kliurkų“, ypač, kai kalbame apie transportą. Ir yra žaidėjo prievolė visada atsiminti, kad žaidimas yra sukurtas ir veikia tam tikrame taisyklių rinkinyje, kurį turime priimti, kad galėtume juo mėgautis.
NenuGalimai atsargi rekomendacija
Akylesni žaidėjai ras ir daugiau klaidelių, nelogiškumų ar nesutapimų, bei tai potyris diktuojamas kanono. Visa mokslinė fantastika yra tokia – kiek logikos yra kūrinyje ir kiek jos reikia, paprastai yra kūrinio ir žiūrovo (žaidėjo, skaitytojo) bendro sutarimo reikalas. Viliuosi jums pavyks sutarti, o jei taip, jūsų laikas Regis III planetoje tikrai nebus beprasmis. Galbūt, po visko, kaip ir aš, iškuisite savo spintą ir rasite joje Drąsiųjų Kelių knygą, kitą.
Šis žaidimas yra atgaiva kiekvienam fantastikos gerbėjui, o ypač tiems, kurie vienaip ar kitaip jaučiasi pavargę nuo dinamiškų nuotykių. Lėtas tempas yra dovana savaime, o puikiai parašytas žaidimas leidžia tik pasvajoti apie ateitį, kai rekomenduoti žaidimą, kaip prasmingą turinį greta knygos – taps norma. Dėl potyrių kitame matmenyje. Dėl tvirtesnio savojo aš istorijoje. Dėl pasirinkimų, kuriuos atliekame, kad nuspręstume jos baigtį.
Žaidimą sukūrė Lenkijoje, Krokuvoje įsikūrusi kompanija „Starwards Industries“, o išleido 11bit. „The Invincible“ prekyboje pasirodė lapkričio 6 dieną ir buvo išleistas „PlayStation 5“, „Xbox Series X“ ir „Series S“ konsolėms, bei asmeniniam kompiuteriui. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė leidėjas, apžvalga rašyta ir nuotraukos darytos naudojant „PlayStation 5“ žaidimo versiją.