„Bayonetta 3“ apžvalga: žaidimas, už kurį mokėsite paskutiniojo teismo dieną

„Bayonetta“ serija savo kelionę į žaidimų pasaulį pradėjo 2009-aisiais, o vienas žaidimo anonsų skelbė apie tai, kiek poligonų buvo panaudota modeliuojant pagrindinės žaidimo veikėjos užpakaliuką. To pakako, kad prikaustytų visuomenės dėmesį it kokiais naujo neįprasto skonio traškučiais, tačiau visi laukę pigaus ir perdėtai seksualizuoto kičo gavo nusivilti. Kad ir ko tikėjosi žaidėjai, vietoj lūkesčių gavo nesąmonių nesąmonę, bet su viena įspūdingiausių kovos sistemų.

Sakydamas nesąmonių nesąmonė aš, žinoma, kalbu ne apie bendrą žaidimo įspūdį, o apie pagrindinį žaidimo variklį — absurdą. Tai vienas absurdiškiausių žaidimų iš tų, kurie pasiekia Vakarus, o Vakaruose kuriami absurdai apie varžymąsi su „Bayonetta“ net svajoti negali. Netikite? Gerai, tuomet leiskite papasakoti kaip prasideda trečioji žaidimo dalis.

Nesąmonių nesąmonė, bet... veža

Aš dorai nė neprisimenu pirmų žaidimo minučių, gal tik išskyrus tai, kad ragana, vardu Bayonetta, mėgavosi nuobodžia kasdienybe, o žaidimo kamera vis taikėsi įlyst jai tai tarp krūtų, tai į tarpukojį.

Tačiau jau po minutės, šiame žaidime įprasto, seiles varvinančių vyrų žeminimo, Bayonetta atsiduria kruiziniame laive, kurį užpuola mistinės jėgos. Milžiniška cunamio banga čiumpa transatlantinį lainerį ir bloškia jį į Manheteno dangoraižius, kai tuo tarpu jo denyje esanti ragana ima valdytį milžinišką laivą it banglentę.

Prasideda slalomas tarp dangoraižių, kurio metu minėti dangoraižiai griūva it kortų nameliai, o mes susiprantame, kad mokomųjų misijų čia nebus. Ir tai tik pradžia, kuri visai nėra ypatinga, jei lyginsime ją su tuo, kas nutinka vėliau. Aš gal nesivarginsiu pasakodamas visų tų absurdų, bet jei paklaustumėte manęs, ar Bayonetta gali žiebti kam nors iš kojos taip, kad smūgio galia matytųsi iš kosmoso, aš žiovaudamas atsakysiu jums: taip, gali.

Pirmojo susidūrimo su antgamtine jėga metu, Bayonetta (ir mes) supranta du dalykus. Pirma, šis priešas nėra angelas, kurių medžiokle ankstesniuose žaidimuose vertėsi ragana. O pats žaidimo siužetas, akivaizdžiai suka jau gerokai išvažinėtu multivisatų plentu. Sužinome, kad Bayonettos pasaulis ne išimtis ir jis irgi egzistuoja begaliniuose matmenyse, kuriuose visuose yra ir unikali Bayonetta.

Kosminis protas dėl kažkokių priežasčių nori sunaikinti visas visatas ir raganas, o mes neleisime jam to daryti. Taip prasideda kelionė, kurios metu mes ne tik mėginsime vaduoti visatas, bet ir išmoksime virsti viena iš daugelio Bayonettų. Kiekviena jų turi unikalius ginklus, unikalius kombo judesius, unikalius rūbus, unikalius plaukų dažus ir unikalų vergą demoną iš pragaro gelmių.

Kažkuria prasme žaidimas išties atrodo įkvėptas puikaus kompiuterinės grafikos filmo „Spider Man: Into the Spider Verse“. Tiek tuo požiūriu, kad žaidime irgi neapsiribota vienu žanru ar meniniu stiliumi, tiek ir dėl to, kad bent keli nauji ginklai suteiks Bayonetta‘i panašių galių į tas, kurias turi Žmogus Voras. Tiesa, jei Žmogų Vorą galite žiūrėti su visa šeima, tai šį žaidimą pradėkite toliau nuo nepilnamečių akių.

Kai vienos raganos namie negana...

Taigi, Bayonetta nusprendė, kad mums mirtingiesiems nereikia jokio įvado ir stebint absurdų teatrą (pasakojimą) tai ne erzina, bet kovoje norėtųsi, kad kažkas palaikytų už rankos. Turiu nemažą ankstesnių žaidimų patirtį, bet čia vis neapleido jausmas, kad viskas pasimiršę.

Matote, viena išskirtinių šios serijos savybių yra ta, kad visas žaidimo pasakojimas sudėliotais skyriais ir posmais. Na kaip Biblija. Vieni tų posmų gali būti labiau siužetiniai, kupini svaiginančių vaizdų ir įvykių į kuriuos reikia reaguoti žaibiškai spaudžiant mygtukus, kiti yra paprasčiausios kovų arenos kuriose turime įveikti priešus ar bosus.

Kas kartą įveikus visą posmą, žaidimas trumpam sustingsta ir pateikia vertinimą. Jis gali būti akmeninis, auksinis, platininis ir pan. Įvertinimas teikiamas atsižvelgiant į kovos grožį, naudotų kombinacijų įvairovę, patirtą žalą ir taip toliau. Taigi, nors pirmuosius žaidimo priešus dažnas įveiks nesunkiai, džiaugtis tuo, matant, kad gavai net bronzos nevertą vertinimą sunku. Nes šis akcentas visuomet buvo svarbiu žaismo elementu. Žaidimo kovos mechanika buvo sukalta taip kietai, kad dauguma žaidimo fanų mielai pereidavo žaidimą ar atskirus jo skyrius po keliolika kartų, kad tik gauti geresnį vertinimą ir pamatyti daugiau turinio.

Visa tai išliko ir dabar, bet progresuojant žaidime atrakinamos naujos Bayonettos versijos, kurios tiesiog perkrauna galvą naujai atrakintomis savybėmis. Finale tai nulėmė pačių kovų paprastėjimą, žaidimo balansas tapo nuolankesnis žaidėjui, kuris nenori mokytis. Iš esmės pojūčiai tie patys, bet man asmeniškai naujasis sprendimas nepatiko. Daug Bayonettų yra gerai, bet man labiau patiko stengtis išspausti viską iš jos vienos, užuot kas kartą spėliojus kuri Bayonetta, tam ar kitam iššūkiui tinka geriausiai.

Greta būrio Bayonettų, valdysime dar porą raganų. Viena jų vardu Jeanne, čia turės nuosavą žaidimą ir tai bus klasikinis, dvimatis, sėlinimo žaidimas, kuriame turėsim infiltruotis į priešų bazes slapstydamiesi už durų (tame tarpe ir duše, kurio stiklas nors ir drumstas, bet permatomas). Tai smagus priedas bendram įspūdžiui. Kitos raganaitės vardas Viola ir ji kovai pasitelkia ne prie aukštakulnių pritvirtintus pistoletus, o kataną. Iš čia išplaukia dar viena problema ir iššūkis.

Bayonetta kovos mechanikos istoriškai buvo paremtos raganos gebėjimu stabdyti laiką. Kas kartą sėkmingai išvengusi smūgio, Bayonetta sulėtina laiką ir suteikia progą žaidėjui atlikti saldų, saldų kaulus triuškinančių smūgių kombo. Viola taip nemoka ir laiką lėtina atremdama priešo smūgius kardu, ką padaryti nėra paprasta. Smūgiui atremti teturime sekundės dalį, o turint galvoje priešų kiekius ir mąstus, gan dažnai sunku tuos smūgius pamatyti. Ypač jei žaidžiame ne televizoriaus, o mažame konsolės ekrane. Esu tikras, kad dažnas žaidėjas nekęs akimirkų su Viola, tačiau ji yra svarbi pasakojimo dalis, tad teks pakentėti.

Vien tik šokis valdo mus

Bayonetta, greta savo ginklų ir formų, dar valdo savo vergus, pragaro demonus. Pamatę vieną pirmųjų (Madamma Buterfly) gal net nudžiugsite, nes tai tokia labai didelė moteris, su labai kukliai kūną dengiančia suknele, kurios pliaukštelėjimas delnu turi įspūdingą, 2400 kilotonų smogiamąją galią.

Tačiau ilgainiui tų demonų vis daugiau ir jūsų arsenalą papildys viskas pradedant vorais ir arijas traukiančiomis rupūžėmis, baigiant laikrodžių bokštais, kur vietoj ginklų naudosite varpą ir kulkosvaidžius. Nuo ankstesnių žaidimų šis skiriasi tuo, kad vergai demonai dabar yra kur kas labiau išnaudojami. Jie gali būti iškviesti tiek vienam smūgiui, užbaigiant ir taip galingą smūgių kombinaciją, tiek ilgiau trunkančiai kovai, kai palikę savo raganą saugioje vietoje valdome patį demoną.

Demonų iškvietimui paaukojus savo širdį iškviečiama galingiausia jų versija, bet tai galioja tik režisuotoms bosų kovoms, kurios, vėlgi, labai išplečia žaismo įvairovę. „Kas tai per magija?“ – paklausite jūs. Atsakau, tai plaukų ir šokio magija, mat kas kartą iškviesdama demonus, ragana juos suformuoja iš savo plaukų (kurie šiaip jau yra jos rūbai), o pats burtas yra palaikomas šokiu. Kartais ir apie stulpą, o ko ne? Taip pat tai bus vienas tų retų žaidimų, kurio kūrimo procese dalyvavo ir patyrę choreografai. Dabar suprantate kodėl.

Verdiktas arba sena ragana

Ir tai būtų viskas ką norėjau papasakoti apie „Bayonetta 3“. Galiausiai įveikęs žaidimą, žvelgiant iš šalies atrodžiau kaip žmogus po magiškų grybų vakarienės, o veide buvo matomas vienintelis klausimas – kas čia buvo? Tai normalus poveikis, įrodantis, kad žaidimas nenutolo nuo savo šaknų, net nepaisant to, kad pirmasis įspūdis su žaidimu buvo gan nuviliantis.

Vis tik aš būčiau linkęs pritarti kūrėjams ir teigti, kad trečioji dalis buvo sukurta tiems, kas žaidė pirmas dvi. Na ir dar vienam kitam žaidimų gurmanui t.y. žaidėjams kurie yra linkę bandyti viską, kas nėra įprasta. Plačiosioms masėms žaidimas gali pasirodyti ir pernelyg šokiruojantis, ir pernelyg sudėtingas, kad juo mėgautųsi. Taip pat verta pabrėžti, kad nepaisant daugybės gražių scenų, meninis žaidimo stilius jį sendina.

„Bayonetta 3“ išties atrodo kaip visai padorus žaidimas, jei už lango būtų kokie 2012-ieji. Kūrėjai galėjo kompensuoti konsolės trūkumus, pasirinkdami, pavyzdžiui, anime stilistiką, bet nutarė likti ištikimi savo braižui ir šį sykį tai nuvilia. Žinoma, mažame konsolės (o ne televizoriaus) ekrane jis atrodo dailiau ir „traškiau“, tačiau tokiu atveju galite pamiršti sėkmę sudėtingesnėse kovose, ar spręsdami reakcija paremtus galvosūkius. Žaidimo elementai tampa tiesiog per smulkūs.

„Bayonetta 3“ sukurtas ir išleistas išskirtinai „Nintendo Switch“ konsolei. Prekyba žaidimu prasidėjo šių metų spalio 28 dieną. Žaidimo kodą apžvalgai suteikė „Nintendo“.