Propaganda, klaidinga informacija, dezinformacija – tai vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirstantys terminai. Tačiau, ar visi jie reiškia tą patį?
Pirmiausiai iš šios grupės turėtų būti išskirta „misinformacija“, arba klaidinga informacija. Mat, Europos Taryba šį terminą apibrėžia, kaip klaidinančią informacija, kuri paskleista be tikslo sukelti žalą.
Tuo tarpu dezinformacija ir propaganda patenka į šiek tiek kitą kategoriją ir labai dažnai jos būna persipynusios.
Tad vienu iš propagandos įrankių dažnai tampa ir dezinformacija – klaidinančios informacijos skleidimas, su tikslu padaryti žalą / įtaką (Europos Taryba).
Neabejotina, kad tiek dezinformacijos, tiek ir propagandos gausu ir šiandieninio karinio konflikto kontekste. Mus pasiekia vis daugiau žinių apie tai, kad Rusijos gyventojai iš tiesų nežino, kad Ukrainoje vyksta karas būtent dėl šalyje įsivyravusios propagandos bei laisvo žodžio ribojimų.
Kaip propaganda veikia?
Kuo paprasčiau ir kuo dažniau
Turbūt vienas žymiausių iki šiol žinomų propagandistų Hitleris savo knygoje „Mein Kampf“ teigia, kad efektyvi propaganda turi būti nukreipta į žmonių jausmus, o ne mąstymo sugebėjimus; ji remiasi stereotipinėmis formulėmis, kartojamomis iš naujo ir iš naujo, siekiant įtvirtinti tam tikras idėjas masių galvose.
Ir iš tiesų, vargu, ar kuris dabartinis diktatorius su jo žodžiais nesutiktų. Be to, šiomis technikomis šiandien puikiai naudojasi ir reklamos industrija – visa informacija apie reklamuojamą produktą tarsi „supakuojama“ į trumpą emocijas sukeliantį šūkį. Jis kartojamas daug kartų, kol „įstringa“ žmonių galvose. Ir tuomet jau parduotuvėje net patys to nenujausdami perkame tas prekes, kurių šūkius prisimename arba kurie mums labiau patinka. Tai viena iš dažniausių technikų ir propagandoje.
Pagrindinis propagandos įrankis – verbaliniai ir vizualiai stimulai
Propaganda veikia stimulų pagalba. Tai gali būti pavieniai garsai, muzika, žodžiai ir pasisakymai. Geras propagandistas žino, kad tam tikri žodžiai (pvz.: teisybė, konstitucija, lietuvybė) žmonėms sukelia didesnes emocijas ir tuomet jie palankiau vertina ir visa pranešimą.
Visa tai gali lemti, kad žmonės priims tam tikrą tiesą, nors ji iš tiesų neturi jokio logiško paaiškinimo. Taip pat vizualių stimulų naudojimas gali būti susietas ir su tam tikro požiūrio, kieno nors atžvilgiu, skatinimu. Pavyzdžiui, matydami nacių atributiką, sovietai, iš karto nusiteikdavo priešiškai, ir atvirkščiai.
Kaip naudojami šie stimulai? Pristatant juos iš pozityviosios pusės, paprastais, daugeliui suprantamais žodžiais, gimtąja kalba. Taip pat svarbu ir tai, kad stimulai naudojami vienai tiesai apibrėžti, atsisakant tikėjimo, kad galėtų būti ir kita tiesa. Vienas iš tokios propagandos pavyzdžių – Hitlerio pareiškimas, kad žydai pardavinėjo Vokietijos žmones pirmojo pasaulinio karo metais.
Perkeltinės prasmės ir apeliavimas į tai, kas žmonėms svarbu
Visgi propagandoje naudojami stimulai gali būti ir ne tokie tiesioginiai. Kartais yra naudojamasi subtilesne stimulų forma – užuominomis, netiesioginiais pareiškimais, turinčiais perkeltinę prasmę.
Dar vienu propagandos ginklu neretai tampa apeliavimas į tai, kas auditorijai rūpi / ko ji siekia. Psichologų teigimu, tai vienas lengviausių būdų palenkti žmonių tikėjimą ten, kur norima. Pavyzdžiui, vieni žmonės gali palaikyti tam tikrą nelabai patikimą ekonominį planą, jei jiems siūlomos geros pajamos vyresniame amžiuje, kiti – paremti neaiškų asmeninio tobulėjimo kursą, siekdami pagerinti savo asmenybę.
Autoriteto įtaka
Psichologai sutinka, kad autoritetas ir galia yra taip pat svarbūs veiksniai, padedantys propagandai išplisti. Tai ypatingai veikia politikoje. Dažniausiai įsimename ir aptariame kalbas tų visuomenės veikėjų, kurie turi tam tikrą istoriją savo užnugaryje. Jais labiau pasitikime, žinome, kad jie mums nemeluotų ir negalėtų apgauti.
Tad, kuo tada pasitikėti? Kaip atskirti, kur tiesa, o kur į tiesos skraistę įvilktas melas?
Siekiant atskirti dezinformaciją, svarbu užduoti 5 klausimus
Išgirdus ar perskaičius tam tikrą naujieną svarbu sau užduoti 5 klausimus: Kas? Ką? Kada? Kur? Kodėl?
Kas? Kas tai parašė ar pasakė? Svarbu patikrinti, ar kažkur parašytas / paminėtas autoriaus vardas. Daugelis autorių, kurie praleidžia daug laiko prie savo straipsnių, dažniausiai identifikuoja save darbe.
Taip pat svarbu išsiaiškinti ir apie puslapį, kuriame patalpintas straipsnis. Daugelyje internetinių svetainių, skiltyje „Apie“ galima rasti informaciją apie internetinę svetainę valdančios organizacijos tikslus bei darbuotojus. Svarbu nepamiršti, kad dabar straipsnius gali rašyti kiekvienas.
Ką? Ar straipsnis pateikia skirtingas nuomones, žvelgia į situaciją iš skirtingų pusių? Jei žinios pateikiamos tik iš vienos pusės, tai gali būti indikatorius, kad straipsnyje vyrauja šališkumas.
Taip pat svarbu akylai nepasitikėti net ir iš pirmo žvilgsnio labai gerai parašytu straipsniu. Vienas iš svarbiausių patarimų, kuris tikrai gali padėti apsisaugoti nuo dezinformacijos – šaltinių tikrinimas. Išsiaiškinkite, ar šaltiniai, kuriais remiamasi argumentuojant, tikrai patikimi ir tinkami naudojimui tame kontekste?
Be to, nereikėtų pasitikėti ir antraštėmis. Kai kurios jų gali būti labai stipriai nutolusios nuo to, ką rasite atsidarę straipsnį.
Kada? Ar žinote, kada vienas, ar kitas jūsų skaitomas straipsnis buvo publikuotas? Svarbu nepamiršti, kad senesniuose straipsniuose gali būti pateikiama pasenusi informacija, kuri šiandien gali būti nebeaktuali, klaidinanti arba paneigta naujais faktais.
Tai galima patikrinti, pasidomėjus, ar dabar panašaus turinio straipsniai buvo publikuoti kituose leidiniuose ir internetiniuose portaluose. Labai dažnai tą pačią informaciją ar straipsnį, jei jis tikrai remiasi patikimais įrodymais, galima rasti ne viename portale ar moksliniame elektroniniame žurnale.
Kur? Dar vienas dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, norint tapti dezinformacijos identifikavimo asu, kur buvo rasta informacija. Visų pirma, pravartu patikrinti URL (svetainės adresą): ar jis tikrai be klaidų ir nukreipė mus ten, kur ir norėjome?
Jei informacija buvo pateikta socialiniuose tinkluose reikėtų būti ypatingai atsargiems. Nepamirškite, kad socialiniai tinklai nėra žinių agentūros, o tik dalinimosi platformos. Ten galima labai lengvai sukurti ir pateikti bet kokią melagingą informaciją, šalia kaip įrodymą pridėjus nuotraukų ar video. „Google reverse image search“ suteikia galimybę patikrinti, kur dar ta pati nuotrauka buvo panaudota.
Kodėl? Koks yra tikslas jūsų rastos informacijos? Ar ji tikrai informuoja? Būkite skeptiški. Įsitikinkite, kad tikrai pateikiami faktai ir, kad jie teisingi. Galbūt visgi siekiama ne informuoti, o įtikinti ar sukelti emocijas, nepateikiant jokių rimtų situacijos įrodymų?
Kaip nuo propagandos apsaugoti save ir kitus?
Kovai su propaganda skirtas edukacinis projektas „Disinformation nation“, siekiantiems praplėsti savo pasaulėžiūrą ir apsisaugoti nuo propagandos poveikio, siūlo susidaryti penkių reguliariai tikrinamų naujienų šaltinių sąrašą.
Jame turėtų būti du naujienų šaltiniai, kuriuos nuolat sekate ir, kurių nuomonei pritariate, du naujienų šaltiniai, kuriems nepritariate ir vienas šaltinis, kuris apima naujienas iš konkrečios perspektyvos, pvz., konkrečios demografinės, religinės grupės ar profesijos požiūrį.
Propaganda skatina greitą emocinį atsaką ir siekia išblaškyti
Taip pat svarbu stebėti kaip reaguojame į vieną ar kitą stimulą. Propaganda skatina greitą emocinę reakciją. Tad svarbu savęs paklausti: ar tai pilna to, kas vyksta istorija? Ar yra faktų pagrindžiančių teiginį? Kodėl turinio kūrėjas savo mintims išreikšti nusprendė pasirinkti tokį provakatyvų kelią?
Svarbu nepamiršti ir to, kad propaganda nėra vien tik apie melavimą, ji taip pat gali siekti mus išblaškyti, nukreipti mūsų mintis nuo pagrindinės problemos link mažiau svarbių temų.
Tai vis dažniau stebime iš šiandien vykstančio karo metu. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje vis dažniau keliami tokie klausimai / svarstymai: „O kaip jaustis Rusijos gyventojams, kai įvestos sankcijos?“ arba „O ar rusakalbiai dabar jausis saugūs kalbėdami rusiškai?“.
Propaganda žino, kaip mus rasti
Propaganda žino, kaip mus surasti. „Online“ platformos ir naršyklės renka informaciją apie mus ir vėliau pagal tai priderinami pasiūlymai bei reklama. Visgi ši informacija lengvai gali būti panaudojama ir propagandos tikslais.
Tad, siekiant to išvengti, svarbu limituoti savo įsitraukimą į neaiškaus turinio puslapius. Kuo daugiau ten lankysitės, tuo dažniau gausite pasiūlymus su panašiu turiniu. To išvengti galėtų padėti ir naudojimas tokių naršyklių, kurios žmogaus neseka / renka mažiau informacijos, atsijungimas nuo savo paskyrų soc. tinkluose, pabaigus veiklą bei periodinis ieškojimų istorijos (angl. search history) valymas.
Apsaugokime kitus
Dar vienas iš būdų kovai su propaganda šiandieninėse medijose: propagandą skleidžiančių puslapių viešinimas, kad kiti žmonės ten nesilankytų ir, kad galiausiai, šie puslapiai būtų užblokuoti.
Tai ypatingai skatinama daryti Ukrainos karo metu. Internetinėje svetainėje breakthefakenews.com tam tikslui netgi pateikiamas dezinformaciją apie karą Ukrainoje skleidžiančių internetinių puslapių, socialinių medijų grupių ir paskyrų sąrašas.
Grąžinkime propagandos paveiktus žmones į realybę
Diskusijos su propagandos ar dezinformacijos paveiktais žmonėmis dažnai gali atrodyti lyg „kova su vėjo malūnais“. Visgi, nors kitu atveju norėtųsi nuleisti rankas, karo akivaizdoje kaip tik atsiranda noras imtis veiksmų ir padėti propagandos paveiktiesiems pamatyti realybę tikrosiomis spalvomis.
Vienas būdų tai padaryti – kuo daugiau dalintis patikima informacija, pateikiant realius įrodymus ir argumentus. Šioje vietoje reikia suvokti, kad pasirinktas kelias nebus lengvas, tad svarbu nesustoti po pirmos nesėkmės. Tai lengviau būtų įgyvendinti pilnai ar bent dalinai izoliuojant žmogų nuo propaganda skleidžiančio jo informacinio lauko.
Kalbant apie autoritetus, svarbu pamėginti išsiaiškinti, kodėl asmuo vieną ar kitą žmogu laiko autoritetu ir tiki jo žodžiais. Galbūt pasirodys, kad tai tiesiog „bandos jausmas“ ir iš tiesų daug apie „autoritetą“ nėra žinoma. Tuomet vienas iš kelių galėtų būti nuodugnios analizės apie propagandą skleidžiantį asmenį atlikimas ir įrodymų, kad jo toliau sekti neverta, pateikimas.
Šaltiniai: