Visai realu, kad netrukus nebeliks daugumos darbų, ir lieka labai nedaug laiko mūsų tautai sukaupti kapitalo, tam pasiruošti, kuomet tas kapitalas mokės universalias bazines išmokas, po pokalbio LOGIN.LT laidoje atsiduso M. Mikuckas.
„Čia yra iššūkis visiems, nes daugumos darbų tiesiog nebeliks, tai yra realybė. Ir šitoje realybėje mes turėsime gyventi. Tai iki to laiko mes kaip tauta galime sukaupti kapitalo, pasiruošti tam“, – valydamasis grimą kalbėjo verslo angelas.
Mantas Mikuckas šiuo metu pats investuoja į pradedančius startuolius, jis yra asociacijos „Unicorns Lithuania“ valdybos pirmininkas. Jis pasigenda apsisprendimo, į kokį rezultatą orientuojasi Lietuva – ar pasiryšime kurti intelekto visuomenę.
„Dabar rengiame kažkokius egzaminus, kur reikia kažką paskaičiuoti, padaryti. Bet ar tie egzaminai atspindi, kad mes užauginome talentą, kad paruošėme jį ateiti ir konkuruoti šiuolaikiniame pasaulyje? Ar apie tai yra visa mūsų sistema sukurta, ir ar egzaminavimas tą parodo? Aš manau, kad absoliučiai ne“, – vertino M. Mikuckas.
– Mantai, jūs gal pirmiausia galėtumėte pristatyti savo darbotvarkę – kas šiuo metu yra svarbiausia jums pačiam? Į ką esate susitelkęs?
– Aš jau kelis metus iš eilės labai stipriai dirbu su investicijomis į technologijų bendroves. Šalia „Vinted“ tai buvo natūrali seka, nes per dešimtmetį „Vinted“ susikaupė ypatingai daug patirties kapitalo, kaip nuo nulio auginti bendrovę, kaip plėsti ją į dideles globalias rinkas, kaip pritraukti kapitalo, kaip auginti komandą nuo keliasdešimties iki 1000 ar daugiau žmonių. Tokia patirtis yra itin vertinga mūsų regione – nėra daug įmonių, užaugintų iki tokio dydžio.
Yra du elementai. Vienas, aš matau, kad tos patirties labai reikia nemažai ankstyvesnės stadijos technologijų įmonių Lietuvoje ir Baltijos šalyse – aš mielai pagelbėju, atsinešdamas tas žinias ir pagelbėdamas labai praktiškai. O kitas dalykas, atsirado ir papildomo kapitalo – norisi jį įdarbinti kartu su tomis žiniomis.
Grįžtant prie dienotvarkės – iš tiesų labai daug laiko praleidžiu analizuodamas įvairius investicinius pasiūlymus atsirinkdamas, kas mane domina, ir spręsdamas, į ką aš noriu investuoti. Kita dalis yra esamas įmonių portfelis, jų yra dabar jau keliolika, aš dalyvauju ir valdyboje, ir kažkokiuose operaciniuose susitikimuose, ir esu gana aktyviai įsitraukęs į tolimesnį įmonių vystymąsi ir pagalbą tam, kad mūsų regione vienaragių būtų daugiau. Matau dar daug potencialo – tai noriu išnaudoti.
– Kai renkatės, kur investuoti, į kokius sektorius žvalgotės? Kur matote daugiausia perspektyvų, kokius startuolius pastebite pirmiausia?
– Čia reikia išgryninti kelis dalykus. Viena yra perspektyvos. Aš žiūriu į globalius „mega trendus“, arba lietuviškai didžiausias tendencijas. Esu susitelkęs į jas ir iš tų tendencijų matau kelias labai ryškias.
Viena yra dirbtinio intelekto (DI) atsiradimas – jo dar nėra, bet jis gimsta iš labai protingų algoritmų ir rezultatų, kuriuos pademonstruoja sistemos. Ir čia progresas vyksta greičiau, negu tos pačios industrijos ekspertai prognozavo ir tikėjosi.
Tas mane dar labiau įkvepia ir aš matau didelį atotrūkį, kaip supranta įprasta visuomenė, kas vyksta, ir kaip supranta pasaulio technologijų sritis. Matau, kad ten atsiranda didelės galimybės ir tuo pačiu ateina labai dideli pokyčiai į mūsų visų gyvenimus. Į tai labai stipriai telkiasi ir dalis įmonių, į kurias esu investavęs.
Bet ką aš noriu pasakyti, – kad tai nėra kažkokia futuristinė ateitis, kad dirbtinis intelektas kažkada atsitiks ten po 100 metų ir neverta apie tai galvoti. Ne. Nueikit į parduotuvę, pamatysite, kad tai veikia ir supraskite, kad tai yra čia, visiškai ant slenksčio, šalia mūsų. Ir tai ateina didesniu tempu negu dauguma mūsų įsivaizduoja.
Kita įmonė, kuri buvo pripažinta pasauliniu mastu, jie atlieka radiologinių tyrimų analizes, daro plaučių nuotraukas ir gali iš to labai tiksliai ir greitai nustatyti, ar yra kažkokių patologinių pakitimų. Diagnozės greitį padidina kartais, lyginant su įprastu radiologu. Tai irgi lietuvių produktas ir pasauliniu mastu demonstruoja ypatingai gerą produkto kokybę, neseniai buvo paminėti viename iš dirbtinio intelekto leidinių kaip didelis technologinis proveržis.
– Kokia kita tendencija?
– Kita tendencija, kurią aš matau, norim to ar nenorim, asmeniškai aš noriu, tai yra neišvengiamas perėjimas prie visiškai atsinaujinančios energijos ir vadinamasis „greentech“ (liet., žaliosios technologijos). Tai daug didesnis pokytis, vėlgi, negu dauguma įsivaizduoja. Nes tai ateina ne tik su taršos problemos sprendimu, bet ir su faktu, kad energija tampa ypatingai pigi. Jos kiekis bus praktiškai neribotas.
Jeigu paskaičiuosime, kiek saulės energijos pasiekia Žemę kiekvieną dieną – užtektų absorbuoti kelių valandų to kiekio, kad jo pakaktų visiškai patenkinti Žemės poreikį metams laiko. Mums tai yra stipriai perteklinis kiekis, kurį mes tik turime išmokti įsisavinti. Ir čia vyksta labai dideli lūžiai. Viena iš įmonių, į kurią aš investavęs šioje srityje, irgi yra labai stiprūs inovatoriai.
Tai nenuginčijama tendencija kuri, kuri įsivyraus per 10 metų ar greičiau, ir čia yra dar daug galimybių.
Tai dvi tendencijos, kuriose esu įsigilinęs asmeniškai, o trečia, kur turiu labai didelį žinių bagažą, angliškai tai vadinama „marketplace“, arba prekyvietės verslo modeliai. Čia matau dar daug galimybių, kaip galima sujungti du naudos gavėjus be didelės papildomų tarpininkų grandinės ir išplėtoti produktus ir paslaugas. Viena iš paskutinių mano investicijų buvo į automobilių detalių prekyvietę, irgi lietuviai, vieni iš lyderiaujančių Europoje, ir jie sujungia pirkėjus ir pardavėjus prekiauti automobilių detalėmis.
– Prieš šokant mūsų žiūrovams pirkti šių trijų sričių įmonių akcijas, norėjau paklausti, o jūs, kai investuojate, kokius pirmiausia tikslus sau keliate? Ar tai investicinė grąža, ar galbūt kažkas daugiau?
– Yra keletas kriterijų. Visų pirma, aišku, investicine prasme turi būti didžiulis ateities potencialas. Vienas iš mano kriterijų – kad ta įmonė turi turėti bent teorinį potencialą tapti taip vadinamu vienaragiu, arba milijardo vertės įmone. Bent jau tokio dydžio turi būti rinka, tokio dydžio turi būti galimybė, kad, jeigu viskas pavyks sėkmingai, ta įmonė galėtų tapti tokio dydžio.
Į mažesnes aš nelabai žiūriu, nes vis tiek, ne visada viskas pavyksta pagal idealų planą. Jei tu investuoji į kažkokią mažą galimybę ir tada ji dar „apsikarpo“, pamačius, kad realybėje galbūt ir tas neveikia, ir tas nėra taip gerai, ir t.t., tai tada gaunasi, kad verslas yra ne tik kad ne didelis, ne vidutinio dydžio, o tiesiog labai mažas. Tada investicinės grąžos turbūt jau ten labai sunku tikėtis.
Tad aš pradedu nuo to, kur yra dideli šūviai ir didelės galimybės, ir kažkokios rinkos, kuriose dar nėra susikūrusi labai aiški lyderystė ir didelė konkurencija. Tai čia vienas kriterijus.
Kitas kriterijus yra komanda, nes aš labai taip atsargiai žiūriu į genialias idėjas. Manau, kad labai daug yra genialių idėjų popieriuje, bet be komandos, kuri sugebėtų genialiai gerai idėją įgyvendinti, ta idėja yra tiktai užrašas popieriuje. Komandos kokybė, patirtis, pasiryžimas tą padaryti yra bene svarbiausias mano kriterijus.
Aš prieš investuodamas labai daug laiko praleidžiu su komanda, suprasdamas jų vertybes, jų atsidavimą, pasiryžimą, užsidegimą, supratimą, žinias... Visą tai įvertini kaip kombinaciją – ar tu statai ant tų žmonių kaip galimų čempionų, ar visgi turi abejonių, ar jie sugebės atlaikyti visus iššūkius, kurie jų laukia. Tai antras svarbus kriterijus.
– Kalbant apie transformuojančias tendencijas, žvelgiant į istoriją, visuomet tokiais laikais susikuria galybės naujų kompanijų, atsiranda naujų galimybių verslui. Ar Lietuva pakankamai išnaudoja savo turimą potencialą šioje srityje? Ar startuoliai iš valdžios ir visuomenės gauna pakankamai dėmesio?
– Atsakysiu: ir taip, ir ne. Žiūrint į dabartinę trumpalaikę perspektyvą, tai Lietuva yra tobula šalis. Mes turime tikrai gerą ir įstatyminę bazę, ir bendrą darbo kultūrą, ir talento kiekį, ir apskritai, palaikymą ir supratimą, kad tai svarbu. O jeigu yra kažkokių problemų – tai tikrai yra atviras dialogas spręsti. Žodžiu, galybė komplimentų, kad žiūrint čia ir dabar viskas atrodo puikiai. Ir tikrai – eik ir daryk, nuo tavęs labai daug priklauso.
Bet jeigu žiūrėsime į ilgėlesnę perspektyvą, dešimtmečiais į priekį, mane neramina viena sritis, kurioje, manau, kad mes visi per mažai darome ir per mažai investuojame. Tai yra švietimas. Tai yra, kokius ateities kartos talentus ir kiek mes jų sugebėsime šioje šalyje užsiauginti. Jie ir bus tos mūsų ateities gerovės pagrindas.
Ir čia man atrodo, kad Lietuva nėra pilnai yra apsisprendusi, apie ką šita šalis yra. Į kur yra orientacija, ir kaip mes tą orientaciją išnaudojame.
Esame maža šalis, tai ir privalumas, ir trūkumas. Privalumas, kad mes galime susikoncentruoti ir padaryti kažkokią reformą į kažkokius pokyčius daug greičiau negu kiti, ir aplenkti. Trūkumas, kad mūsų yra mažai.
Jeigu mes išsibarstysime ir Lietuva bus „visko po truputį“, tai niekur nebūsime pakankamai stiprūs, kad būtume konkurencingi globalia prasme. Man atrodo, „visko po truputį“ mažai šaliai nelabai gera strategija. Bet kol kas mes esame labiau „visko po truputį“, negu aiškiai sufokusuota ir koncentruota tauta, kuri apsisprendė – va čia yra mūsų ateitis.
Ateitį formuojame ne sprendimais dešimtmečiams į priekį, kurie atneš dividendų po dešimtmečių, kad kantriai ir protingai investuotume suprasdami, kad rezultatų nebus rytoj, bet rezultatas bus tada, kai jo jau labai reikės. Nes jei to rezultato nebus – mums bus labai blogai.
Nes aplinkui pasaulis irgi nestovi vietoje, turime labai didelį Kinijos, Azijos proveržį, Amerika nesustoja su tyrimais ir plėtra, ir rizikos kapitalo investicijomis. Kaip mes šioje kompozicijoje matome – reikėtų aiškumo ir apsisprendimo.
– O kaip jūs matytumėte, kokius pasirinkimus Lietuva turi, iš kokių sričių galėtų rinktis, į ką verta susitelkti?
– Čia bus labai subjektyvi nuomonė, bet aš manau, kad Lietuva neturi pasirinkimo, yra tiktai vienas pasirinkimas. Ir kuo greičiau mes tai suprasime, tuo geriau. Tas vienas pasirinkimas yra – mes kaip turtą turime tik intelektą, praktiškai nieko daugiau.
Tai dabar klausimas – ar mes nusitaikome į tai, kad Lietuva būtų ypatingai aukštos pridėtinės vertės, intelekto sukurtų produktų šalis, kuri kuria globaliai konkurencingus produktus? Tai reiškia, kad visos investicijos turi eiti į mūsų šalies intelekto didinimą. Už tai ir paminiu švietimą. Pirma sritis, kur galime turėti intelekto dividendus – tai labai moderni gera švietimo sistema, kuri reaguoja į šiuolaikinį pasaulį ir yra pasiruošusi priimti tą ateitį, kuri yra visai čia, ant slenksčio, ateina pas mus.
Tai taip – tai yra informacinės technologijos, tai yra gamyba, kuri, va „Teltonika“ būtų geras pavyzdys – taip, gamyba, taip, pramonė, bet kokia pramonė! Ne kėdes tveriam.
Bet kur turime pranašumą prieš tokias šalis, kurios, deja, sprendžia kito lygio egzistencines problemas, tai mes galime intelekto prasme tobulėti gerokai greičiau negu visi aplinkui. Dėl to, kad esame maži ir dėl to, kad galime labai operatyviai apsisprendę tą daryti, labai operatyviai tobulėti, integruoti, keistis.
Bet kokioje didesnėje kad ir Europos Sąjungoje šalyje yra tiek daug biurokratijos, kad būtų galima atlikti kažkokią reformą ir ją vis atnaujinti. Jų tempas bus kartais lėtesnis negu mūsų, jeigu tik mes to panorėtume iš savo pusės ir darytume gerai.
Man atrodo, apsisprendimas yra aiškus, tik klausimas, kiek mes delsime, kol susidursime su faktu, kad galbūt apsisprendimas jau bus padarytas per vėlai. Dabar dar manau, kad dar nėra per vėlai, bet mes neturime dešimtmečių galvoti, apie ką mes čia esame, ir bandyti plaukioti ant įvairių ledo lyčių ir žiūrėti, kuri čia geriau laiko.
– Vienas iš būdų stiprinti šalies intelektinį potencialą, plačiai taikomas ir Vakaruose, yra imigracija. Tačiau Lietuvoje kyla didelis ažiotažas pasiūlius liberalizuoti imigracijos sąlygas. Kokia jūsų paties nuomonė būtų šiuo klausimu?
– Jeigu sąžiningai pasižiūrėtume, manau, kad pas mus ir dabar yra tikrai liberali imigracija – aš neturėjau jokių problemų atsivežti talentingus žmones ne lietuvius, čia įdarbinti, jie čia puikiai įsikūrė, puikiai gyvena ir viskas yra gerai. Taip, galima būtų tikrai pagerinti šitą sritį ir patrauklumą, kad būtų daugiau paskatų, mokestinių ar kažkokių kitų, kad pagelbėtume intelektualiam talentui čia atvažiuoti. Kažkada turėjome susitikimą su valstybės atstovais, aš tai akcentavau ir matau, kad ta kryptimi vyksta gerų pokyčių.
Ar mes norime masinės imigracijos iš šalių, kuriose nėra daug intelektualios darbo jėgos, iš kurios galėtume kažko išmokti? Aš advokatauju atsivežti talentą, iš kurio mes galime labai daug išmokti. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti ta pati JAV, didžiųjų technologijų bendrovių vadovai, jei jie atsikeltų čia, galėtume sėdėti kartu su jais ir mokytis, kaip valdomi dideli verslai, vykdoma globali plėtra. Toks talentas būtų labai vertinas, gautųsi lyg vidinis universitetas šalies viduje.
Bet jei atsiverti tiesiog visiems – nežinau, ar tai yra srendimas. Nesu aš nei prieš, nei už, tiesiog dvejoju. Grįžtu prie klausimo – o apie ką mes esame? Kokio tikslo mes siekiame? Nuo to atsispiriant reikėtų dėlioti, kokios priemonės yra efektyviausios.
Kol to nesusidėlioji, jeigu mes nenusprendėme, kad esame super intelekto šalis, kurianti aukštos pridėtinės vertės produktus ir t.t., o sakome, kad trūksta talento, reikia imigracijos... Tada identifikuokime, kokio talento mums trūksta, kaip jį pritraukti ir pagerinti sąlygas. Bet tai greičiausiai nebus tai, kad reikia atverti sienas ir kažkokią biurokratiją pamažinti. Greičiausiai ten reikės visiškai kitų paskatų, galbūt ir finansinių, kad būtų patrauklu čia su šeima atsikelti ir gyventi.
– Technologijų sektorius šiuo metu patiria nemažai įtampos dėl ekonominės situacijos, palūkanų, taip pat gal ir geopolitinės situacijos. Ar tai kažką keičia – ar gali šis ekonominis neapibrėžtumas virsti kažkokia didesne drama?
– Ne.
Tai, kas vyksta, yra skausminga, bet labai sveika. Jei trumpai suprasti, kas vyksta, tai rizikos kapitalo investicijos globaliai Europoje ir JAV paskutinį pusmetį buvo rekordiškai žemos. Rekordiškai – tai kalbu apie beveik dvidešimties metų žemumas. Tai ypatingai rekordiškai žemos investicijos.
Kodėl taip atsitiko? Kai pinigų kaina nulinė, daug pinigų liejasi į rizikos kapitalo investicijas, ieškant patrauklios grąžos. O dabar, kai pinigų kaina pasikeitė, labai daug kapitalo atsitraukia į konservatyvias investicijas. Valstybinės obligacijos – 4–6 procentai praktiškai be jokios rizikos. Tai ta kapitalo upė pasuko kita vaga ir natūraliai liko mažiau rizikos kapitale.
Jei turėsime tokią ilgalaikę pinigų politiką, tai tam tikra prasme bus iššūkis rizikos kapitalui, nes arba jis turės atrasti žymiai geresnių grąžų, nei ta, kuri be rizikos, arba tiesiog tų sandorių labai sumažės.
Bet kodėl aš į tai žiūriu pozityviai, ypač Lietuvos kontekste – mes niekada nebuvome lepinami rizikos kapitalo rinkų. Tikrai niekada. Lietuva dar nebuvo toks karštas taškas, kad čia visi labai norėtų investuoti ir veržtųsi. Tai mums kažkaip dramatiškai niekas ir nepasikeitė. Kaip buvo sunku pritraukti kapitalo, taip ir liko sunku pritraukti kapitalą, lyginant su kitais, kuriems natūraliai tai yra lengviau.
Tai mus išmokė tokiomis sąlygomis pasiekti labai gerų rezultatų, o tai yra labai sveika. Kai tu neturi lengviau prieinamo rizikos kapitalo, tu turi galvoti, kaip verslą daryti su mažiau kapitalo. Turi galvoti, kaip jį vykdyti efektyviau, protingiau, racionaliau. Tą dauguma Lietuvos technologijų įmonių ir darė. Ir rezultatai yra nuostabūs – įmonės yra „superkonkurencingos“, nes jos užaugo sąlygomis, kurios yra sudėtingos.
– Ar žvelgiant į investicijas, jums nenusimato kažkokių skausmingesnių sprendimų, ar nereikės mažinti kokių komandų, ar panašiai?
– Nežinau, ar tai vadinti skausmingesniais sprendimais – aš tai vadinu sveikesniais sprendimais, ir aš juos labai sveikinu. Praktiškai didžiojoje daugumoje įmonių mes peržiūrėjome biudžetus, persidėliojome plėtros planus ir man jie daug labiau patinka. Nes jie yra daug racionalesni, paremti tvaresniu verslo modeliu, paremti tvaresnėmis išlaidomis. Tai, mano nuomone, ilgalaikėje perspektyvoje tas įmones padarys tik stipresnėmis.
Taip, galbūt mes turėsime mažesnį bendrą augimą, bet mes turėsime didesnį efektyvumą. Man atrodo, efektyvumas ir jo aktualumas neišnyks kokius artimiausius 5 metus ir daugiau. Jis buvo stipriai išnaikintas, kai perėjome į neigiamų palūkanų zoną, kai kapitalas tiesiog konkuruodavo, kaip išleisti daugiau kapitalo, kaip greičiau augti „versus“ kažką turėti, kas būtų efektyvu. Efektyvumas buvo senamadiškas dalykas, o dabar jis tapo labai madingas – mes šioje madoje gerai gaudomės, istoriškai taip susidėliojo. Tai aš labai optimistiškai žiūriu.
– Gal tai geras metas apsipirkti toms įmonėm, kurios sukaupė daugiau kapitalo, pvz., nupirkti savo konkurentus?
– Tas iš tiesų ir vyksta, ir manau, kad dar vyks padidėjusiu tempu. Mes „Vinted’e“ tą galimybę labai išnaudojome ir turime įsigijimų, kuriais džiaugiamės. Kitos įmonės lygiai taip pat, dairosi arba tai daro, tad čia yra didžiulė galimybė.
– Ar sulaukiate daugiau skambučių iš interesantų, startuolių kūrėjų, kurie šiuo metu dairosi investicijų, kapitalo?
– Užklausų kiekis yra gerokai didesnis, bet tai koreliuoja su tuo, kad kapitalo prieinamumas sumažėjo ir tada natūraliai tos įmonės tiesiog ieško visais įmanomais kanalais, iš kur pritraukti kapitalo. Tai tas yra.
Bet tuo pačiu – na ir atrankos kriterijai sugriežtėjo. Ir pas mane patį, kaip ir pas daugumą kitų investuotojų. Natūralu, kad tam tikroms įmonėms bus skausmingiau ir teks greičiausiai susitaikyti su tuo, kad apskritai papildomo kapitalo pritraukti nepavyks. Ir mano patarimas būtų iš tiesų vis labiau galvoti apie tai, kaip turėti savalaikį ir nepriklausomą nuo išorinio kapitalo finansavimo verslą.
Aš vis dar sutinku tokių optimistų, kurie, tarkime, turi gana stipriai nuostolingą veiklos rezultatą ir tas nuostolis yra kiekvieną mėnesį didėjantis, pinigų likutis yra mažėjantis, ir jie gana optimistiškai tikisi, kad pritrauks papildomą investiciją ir tęs toliau. Bet mes dabar šiek tiek pasikeitusioje aplinkoje esame ir reikėtų atsargiau dėlioti tokius planus.
– Atsižvelgiant į esamą aplinką ir mūsų turimus startuolius, ką Lietuva galėtų pademonstruoti per 5 metus? Ar galėtų atsirasti vienaragis, ar nauja technologija, kuri pagerintų gyvenimą?
– Taip, mane ypač žavi mūsų proveržis dirbtinio intelekto srityje ir matau Lietuvoje daug koncentruoto talento. Tas talentas natūraliai augina dar daugiau talento aplink save. Mes čia galime turėti didelį proveržį, potencialiai ir įmones su įverčiu, kuris yra arti milijardo, globalius stiprius žadėjus su globaliais produktais.
Apskritai džiaugiuosi mūsų startuolių ekosistemos stiprumu, matydamas, kaip dalinamasi patirtimi, bendradarbiaujama, draugaujama, tarpusavyje padedama vieni kitiems. Matau, kad formiuojasi labai stiprus darinys, kad galime tapti tokiu koncentruotu, čia klišė, Silicio slėniu regione ir tikrai pademonstruoti didžiulį proveržį ne tik pritrauktomis investicijomis, bet darbo vietomis, mokesčiais, bendrai sukurta ekonomine verte, kuri per kitus 5 metus, mano nuomone, pasikeis gana dramatiškai į tą pusę, kad visuomenė neišvengiamai pradės matyti – tai nėra kažkoks nišinis sektorius. Čia stipriai prie valstybės gerovės prisidedanti sritis, į kurią galbū reikia pažiūrėti dar rimčiau.
Toks rezultatas ateis nepriklausomai, kur bus atsibudimo momentas, tik norėtųsi, kad jis greičiau ateitų. Manau, rezultatai natūraliai tai sukurs. Esu labai optimistiškas – mums ši aplinka palanki. Ji nėra lengva, bet mes nepratę prie lengvos aplinkos. Mūsų rinka maža ir čia nėra prasmės kažką kurti vien tik mažai rinkai – iš karto kuriame globalius produktus.
Tokia teisinga kombinacija lems, kad globalių lyderių pamatysime daugiau ir šis sektorius Lietuvoje taps tikrai reikšmingas ir nebeignoruotinas.