Padavė į teismą „ChatGPT“ kūrėjus
Dienraštis „The New York Times“ (NYT) praėjusių metų pabaigoje padavė „ChatGPT“ kūrėjus „OpenAI“ ir bendradarbiaujančius „Copilot“ kūrėjus „Microsoft“ į teismą dėl autorių teisių pažeidimo. NYT teigia, kad šios dvi bendrovės sukūrė savo dirbtinio intelekto modelius „kopijuodamos ir naudodamos milijonus“ leidinio straipsnių.
Sekantys technologijų naujienas nebūtinai nustebo. Dėl autorių teisių pažeidimo „OpenAI“ į teismą yra padavusi ir grupė JAV autorių. Tarp jų – „Sostų karų“ kūrėjas George'as R. R. Martinas, o komikė Sarah Silverman kaltina „OpenAI“ neteisėtai pelnantis iš tekstinių kūrinių, kurie į DI apmokymui skirtus duomenis patenka per nelegaliai internete patalpintas el. knygas.
Bylų yra ir daugiau, jų kaltinimai panašūs – negalite imti mūsų sukurtų (ir autorinėmis teisėmis apsaugotų) darbų ir jais apmokyti savo DI sistemas, kurios vėliau sugebės kopijuoti mūsų, sunkiai dirbančių autorių, stilių. Panašus bylinėjimasis vyksta ne tik tekstų, bet ir paveikslėlių pasaulyje – juos generuojančių įrankių kūrėjai „Stability AI“ ir „Midjourney“ grafikos menininkų spaudžiami į kampą atsisakyti savo praktikos plačiu mostu internete rinkti paveikslėlius DI apmokymui.
Iki šiol nuo klausimo iš kur gavo duomenis savo „GPT“ modelių apmokymui „OpenAI“ stengėsi išsisukti – tai jų komercinė paslaptis, o duomenys gauti „legaliais būdais“. Kiek ironiška pozicija įmonės pavadinimui (liet. „atviras dirbtinis intelektas“), ar ne?
Ir visgi – sulaukę NYT ieškinio, „OpenAI“ užsiėmė tvirtą gynybinę poziciją, o sausio pradžioje paskelbtame tinklaraščio įraše pateikti kontrargumentai atrodė tarsi perėjimas į ataką. Šie įmonės teiginiai man pasirodė įdomesni nei pats dienraščio ir DI kūrėjų konfliktas.
Pasikonsultavęs su „Tele2“ teisininkais iš jų išgirdau, kad Lietuvoje apie panašias bylas dar nėra kalbama. Europos lygiu ruošiamame įvesti Dirbtinio intelekto akte autorinių teisių klausimai taip pat minimi labai mažai. Tad kol kas – visos akys į JAV.
Argumentai kelia abejonių
„OpenAI“ sako, kad prisideda prie žurnalistikos palaikymo ir bendradarbiauja su įvairiais leidiniais. Ir tuo pačiu pripažįsta, kad atvejų, kai DI įrankis nukopijuoja tekstą bemaž žodis į žodį, tikrai pasitaiko. Neva daroma viskas, kad to būtų kuo mažiau (išvertus pažodžiui, tokie atvejai kūrybingai vadinami „DI atsiraugėjimais“). Pasak „OpenAI“, NYT teismui tiesiog parinko šališkai atrinktus pavyzdžius.
Tolesni argumentai dar ryžtingesni – juk NYT straipsniai sudaro tik labai mažą apmokymui skirtų duomenų dalį, yra itin maža dalis „OpenAI“ DI modelio, tad suprask – nėra ko kabinėtis. Bet juk ir miškas susidaro iš pavienių medžių. Be to, taip argumentuojant užsimerkiama, kad NYT (ir kiti) praranda galimybę turėti konkurencinį pranašumą patys susikurti jų pačių stiliumi tekstus rašantį DI.
„OpenAI“ sako, kad tokio magiško įrankio kaip „ChatGPT“ apskritai neįmanoma sukurti jo mokyme nenaudojant autorinėmis teisėmis saugomo turinio. Tarsi tame „meme“ komikse, kur įmonės susitikime pateikęs tiesmuką atsakymą direktoriui darbuotojas kitą akimirką jau skrieja pro biuro langą, nedrąsiai norisi paklausti – jeigu neįmanoma (pavyzdžiui, nenusižengiant įstatymui), gal… nereikia? Kažin ar tokia mintis būtų mažiau šventvagiška, jei fone nešlamėtų nekantrūs investuotojų doleriai?
Pasak „OpenAI“, autorinius tekstus DI apmokymo tikslais galima naudoti remiantis ilgalaikiais precedentais, ir sąžiningo naudojimo (angl. „fair use“) principais. Šioje vietoje abiejų pusių teisininkai galės ilgai ginčytis, kadangi minėtieji principai internete yra pilkoji zona ir užtikrintai suprantančių, kaip jie veikia ir kada pasikeičia, yra labai mažai. Įkeldamas video į „YouTube“ galiu naudoti kitų platformos vaizdo įrašų ištraukas, bet tik edukaciniais, kritikavimo tikslais, žodžiu, sąžiningai. Kitaip sakant – daryk tyliai ir neprisidirbk, kam nors užkliūsi – pats kaltas.
Skeptiškumą palengva kėlęs tinklaraščio įrašas mano abejones iškristalizuoja viename įmonės poziciją apibendriname sakinyje – „teisė mums yra mažiau svarbi nei būti gerais piliečiais“.
Kaip amerikietiškai dramatiška – esu maištininkas, taisyklės man negalioja! Bet Robinas Hudas žavi ne tik maištingumu, tačiau ir kovojimu su nelygybe gobšų turčių pinigus dalinant vargšams. „OpenAI“ vertė artėja link 100 mlrd. dolerių ir įmonė vis dar neturi jokio rimtesnio modelio, pagal kurį duomenų turinį kūrę autoriai gautų honorarus. „OpenAI“ neadresuoja šio kūrėjams svarbaus klausimo ir skamba taip, lyg norėtų legitimizuoti tokią padėtį, kurioje laimėtojai vieninteliai – jie patys.
Įsivaizduokime to paties G. R. R. Martino knygos veikėją, sakantį: „iš tavęs va šitą paimsiu, bet tik dėl bendro gėrio“. Ką lengviau įsivaizduoti – kad taip sako gerietis ar blogiukas?