Tokį kelią pasirinko ir Kotryna Juodytė, IT įmonės „Devbridge“ (priklausančios „Cognizant“ kompanijai) inžinierių grupės vadovė (angl. Engineering Team Manager), kuri tam, kad susidėliotų gyvenimo prioritetus, buvo peržengusi savo galimybių ribas.
Kiek įdėsi – tiek turėsi
K. Juodytė dalinasi, kad tėvai nuo mažumės mokė, kad – kiek įdėsi, tiek ir turėsi, kas skatino kuo anksčiau tapti savarankiškai.
Pasirinkta studijų kryptis – Vilniaus universitete (VU) Komunikacijos fakultete baigė Verslo informacijos vadybą, pirmiausiai nuvedė į darbą viešųjų ryšių agentūroje.
„Studijoms einant į pabaigą, buvo metas rasti praktikos vietą. Tuomet į elektroninį paštą visiems studentams įkrito laiškas, kad viena viešųjų ryšių agentūra ieško asistento. Pagalvojau – gal tai ženklas? Mano reakcija buvo greita, o jų dar greitesnė, nes jau kitą dieną vykau į pokalbį, kurį praėjus, gavau užduotį. Viskas pavyko gerai ir mano pažintis tiek su agentūra, tiek su viešaisiais ryšiais prasidėjo. Buvau mergina degančiomis akimis, pasiruošus dirbti 24/7, o neturint patirties, ir pasitikėjimo nebuvo tiek daug“, – kalba pašnekovė.
Po praktikos ji gavo pasiūlymą likti dirbti – padėjo organizuoti renginius, rašė pranešimus žiniasklaidai, tvarkė klientų elektronines svetaines ir pan.
„Supratau vieną – rašymas yra ne man, o šioje sferoje jo tikrai daug. Daugiau nei metus bandžiusi šiuos batus pajutau, kad nesu laiminga, taip pat supratau, ko noriu ir, ko nenoriu iš darbo vietos, tad ši stotelė buvo be galo naudinga. Čia pamoka buvo aiški – nebijoti keisti, jei jauti, kad tai ne tau bei pasiimti viską, ką gali – visgi laikas yra brangiausia valiuta, kurią mes turime“, – apie sprendimą pradėti ieškoti kitos krypties pasakoja Kotryna.
Nėrė į darbą skaitmeninėje agentūroje
Užbaigus šį etapą, K. Juodytė pradėjo Rinkodaros ir integruotos komunikacijos magistro studijas VU Ekonomikos fakultete, kurių metu ėmėsi ieškoti naujos profesinės krypties.
„Pradėjau ieškoti darbo, žinojau, kad verta pasidalinti savo gyvenimo aprašymu su agentūromis, kurios užsiima „galvų medžioklėmis“. Tokiu būdu mane ir atrado skaitmeninės agentūros vadovas. Tuo metu apie skaitmeninį pasaulį nieko nežinojau – kiekviena, net mažiausiai užduotis, atrodė labai sudėtinga ir didelė, o pirmi trys mėnesiai buvo vieni sunkiausių mano gyvenime. Bet užsispyrimas ir atsidavimas pasitarnavo su kaupu. Labai greitai išmokau visų subtilybių – teko ne tik koja kojon dirbti su programuotojais, testuoti jų darbą, bet ir eksperimentuoti su socialinių tinklų reklama, prisidėti prie žinomų prekinių ženklų komunikacijos strategijų, už kurias kaip agentūra gavome apdovanojimų“, – teigia ji.
Pasak jos, varomoji jėga buvo klientai, jų grįžtamasis ryšys, pasiektas rezultatas – to pakako, kad šioje vietoje išdirbtų beveik 3 metus.
„Visgi visi keičiamės ir augame – tuo gyvenimo etapu pradėjau tikėti, kad visi santykiai – tiek asmeniniai, tiek darbiniai geriausiai funkcionuoja, kai jie yra 50/50, kai imi tiek pat, kiek ir duodi. Atėjo suvokimas, jog darbą iškėlus kaip didžiausią prioritetą, pamiršau save, artimus žmones ir 24/7 darbas nėra tai, ko aš noriu. Nemeluosiu, išeiti nebuvo lengva, buvo baisu, kas laukia už jau žinomų durų, bet pasiryžau ir dėkoju sau dabar, kad nepabijojau“, – priimti sunkius sprendimus skatina pašnekovė.
Pasiūlymas surado pats
K. Juodytė pripažįsta, jog išeiti iš antrojo darbo buvo sunkiau, nes ieškant naujos darbovietės teko atsidėti ir savęs paieškoms.
„Ėjau į kursus, paskaitas, savęs atradimo testai manęs irgi neaplenkė. Kol galiausiai darbo pasiūlymas susirado pats. Lietuva maža – žmonės kalba ir, jei tikrai stengiesi – tave pastebi, o tada jau sniego gniūžtės efektas nutinka pačiu laiku. Mano trečioji stotelė buvo bankas – pradėjau nuo produkto vadovės rolės, bet per beveik 6 metus keičiau projektus ir komandas, kol galiausiai banką palikau būdama komandos vadovės pozicijoje“, – pasakoja ji.
Anot pašnekovės, pirma darbinė stotelė privertė suabejoti sritimi, kurią pasirinko; antroji daug išmokė, bet kartu ji prarado save; o trečioji prikėlė gyvenimui.
„Čia vadovai buvo lyg sodininkai, kurie mane pakankami priliejo, kad savimi pasitikėčiau ir užaugčiau. Išmokau tikrojo IT pasaulio ir turėjau laisvę keisti dalykus – galėjau save realizuoti darbe, tačiau ir susikurti teisingą gyvenimo bei darbo balansą. Nors ir turėjau iššūkių, kai visa komanda kartu su manimi subėga jų išspręsti, bet kartu savaitgaliais nebesisukdavo mintys apie darbą, sekmadieniais tiesiog norėdavau į jį. Skamba gana idiliškai ir kyla natūralus klausimas, kodėl išėjau? Trumpai – keičiantis struktūromis, būtų kitusios mano rolės atsakomybės – tai nei gerai, nei blogai, tačiau ne tai, ko aš norėjau. Vienas sunkiausių sprendimų buvo išeiti iš vietos, kur tikrai gerai, bet visi ženklai rodė, kad jis teisingas. Gyvenimo aprašymą išsiunčiau tik į dvi vietas, o su „Devbridge“ sukirtome rankomis jau po poros savaičių“, – kalba ji.
Laisvės komandoje svarba
Pasak „Devbridge“ inžinierių grupės vadovės, 9 metai IT srityje suteikė solidžius pamatus, tad jau po kelių mėnesių naujoje organizacijoje ji jautėsi gerai.
„Mano dabartinė rolė turi dvi dedamąsias – 25% savo laiko skiriu komandai, su kiekvienu žmogumi kuriame ir palaikome individualų ryšį, dėliojame jam ateities planus, renkame ir aptariame grįžtamąjį ryšį, o du kartus per mėnesį su komanda ir į krepšinio kamuolį pamėtome. Renkame taškus, kas pralaimės – tas pirks pietus visiems. Tokie maži – dideli dalykai stiprina ryšį, leidžia iš formalios aplinkos išeiti ir atsipalaiduoti, ne veltui organizacijoje turime ne tik krepšinio aikštelę ant stogo, bet ir stalo tenisą bei futbolą, ir dar daug kitų naudų“, – teigia K. Juodytė.
Ji dalijasi, jog likę 75% darbo laiko dedikuoti projektui – dažnai žmonės nustemba, kaip žmogus, negalintis programuoti, valdo projektą. Atsakyti į tai, jos teigimu, galima keliais aspektais: visų pirma, nesikišimas į kodą sustabdo nuo mikrovadybos, suteikia komandai laisvės ir pasitikėjimo; visų antra – kaip patys programuotojai sako, ši rolė juos įgalina ramiai programuoti ir ieškoti geriausių sprendimų, vietoj to, kad komunikuotų su klientais ir sujunginėtų taškus į bendrą paveikslą; trečia – komanda geriausiai veikia tada, kai joje yra visokio tipo žmonių – tiek kompetencijų prasme, tiek charakterio – tik taip įmanomas augimas bei gebėjimas vertinti dalykus iš įvairių perspektyvų.
„IT srityje viskas vyksta komandiškai – vienas programuotojas parašęs kodą, pasaulio neužkariaus – jam reikia kliento poreikio bei prioriteto; kitų programuotojų, kad tą kodą peržiūrėtų bei pakomentuotų; reikia testuotojo, kuris savo žvitria akimi patikrins, ne tik naujai parašytas eilutes, bet ir jų sinergiją su šalimais esančiu kodu. Tad šioje sferoje – vienas lauke – ne karys“, – pabrėžia K. Juodytė.
Nebijoti keisti
Pašnekovė įsitikinusi, kad niekada nereikia bijoti keisti dalykų, kurie tavęs netenkina. O tam tikriems sprendimams įtakos gali padaryti ir vadovo kryptingi veiksmai.
Anot jos, vadovas yra žmogus, kurio tau reikia visada, tik tam tikrais karjeros etapais vis kitokio – kartais, kuris parodo, kaip daryti dalykus; kartais tokio, kuris išklauso; kartais tokio, kuris paklausia, kad suprastum kaip; o kartais tokio, kuris leidžia suklysti ir išmokti.
Kotrynos manymu, būti geru vadovu yra menas, nes nėra žmogaus žinančio visus atsakymus ir nedarančio klaidų – kiekvieną dieną turi išlaviruoti tarp žmogaus bei organizacijos poreikių, emocijų, augimo, netikėtų situacijų, neretai sunkių pokalbių ir visame tame nepamesti santykio, kuris tuo pačiu metu neturėtų peržengti darbinių ribų.
„Iš pradžių prisijungiau prie vidinio projekto, tai buvo geriausias startas, suprasti, kaip viskas veikia, susipažinti su žmonėmis, na, ir žinoma, patikrinti, ar tos akys pradės degti. Taip ir nutiko – tiek aš, tiek komanda užaugome, daug išmokome ir dabar turime veikiančią aplikaciją, kurią naudoja mūsų kolegos, iki šiol ją pamačius ekrane per didesnius renginius, labai glosto širdį. Kuo mane žavi mūsų organizacija – čia pokytis yra tiek pat numatomas, kiek ir kavos puodelis ryte – taip nutiko, kad iš vidinio projekto perėjau į kitą, vieną iš didžiausių įmonės projektų, kurį vystome su dideliu klientu iš Amerikos. Esu atsakinga už vieną iš aštuonių komandų. Kuriame išties išskirtinį produktą, kuriuo naudojasi visiems pasaulyje garsiai žinomi klientai. Be to, dirbame „Agile“ principu, kas padeda komandai dirbti glaudžiau“, – įvardija ji.
Tiesa, vadovės nuomone, tai, kaip jaučiasi darbe, nulemia aspektų visuma.
„Galiu pasakyti tik vieną – kur esu dabar, turi visas geriausias dalis iš jau išvardintų stotelių. Man dega akys, aš mokausi, man įdomu, mane supa be galo talentingi žmonės, jaučiuosi priimta, kartu su komanda darome didelį pokytį bei kuriame vertę, taip pat galiu save realizavus darbe gyventi ir savo gyvenimą. Kitaip tariant – šiame etape vyrauja harmonija ir jaučiu, kad galiu kartais sustoti, jei visko tampa per daug. Gal skamba, kaip paprastas dalykas, bet anksčiau to neturėjus, vertinu tai kaip didelę prabangą“, – apibendrina K. Juodytė.
