Kaip parduodamas maistas?

Žiūrėdami į seilę tįsti verčiančias maisto fotografijas ar skaitydami vaizdingus patiekalų aprašymus retai susimąstome, kas už jų slypi. Vis populiarėjant maisto pramonei ir pačiai gastronominei kultūrai, auga maisto tinklaraštininkų, fotografų, stilistų, kritikų bei nuomonės formuotojų vaidmuo šioje srityje.

Pranešime žiniasklaidai rašoma, kad tiek didieji prekių ženklai, tiek smulkusis verslas į pagalbą telkiasi šių specialybių atstovus tam, kad jų siūlomi produktai būtų matomi ir perkami.

Žengia tik pirmuosius žingsnius

Kol Vakarų Europoje ir Amerikoje maisto kultūra jau skaičiuoja ilgus metus, Lietuvoje šis reiškinys dar tik formuojasi. Maisto kritikas Andrius Užkalnis pastebi, kad nors šioje srityje jau padarytas nemažas progresas, norint pasivyti lyderiaujančias šalis laukia dar ilgas kelias.

„Pasikeitimas yra ir labai spartus, ir kartu vis dar nepakankamas, nes pakilimas vyko nuo labai, labai žemos bazės“, – tikina A. Užkalnis.

Jam antrina fotografas Robertas Daskevičius, 52 savaites iš eilės fiksavęs Lietuvos virtuvės šefų lėkštėse kuriamą meną ir suguldęs jį į autorinę knygą „52 kartai“. Pasak fotografo, maisto įamžinimo mastą itin išplėtė socialinių tinklų bumas, kuris paskatino veikti tiek žymiuosius prekės ženklus, tiek smulkųjį verslą.

„Staiga ir mažesni rinkos žaidėjai suprato, kad nebeužtenka aprašyti savo dienos pietų meniu ir tas kelias eilutes paskelbti „Facebook“ – niekas neperka. Socialinėje erdvėje tekstą nukonkuravo vaizdas. Juk žiūrint į geras maisto nuotraukas seilė tįsta beveik tiesiogine prasme“, – pasakoja R. Daskevičius.

Visgi, fotografo teigimu, maisto fotografijos ir jai gretimos sritys Lietuvoje dar tikrai turi kur augti. Pavyzdžiui, kokybiškoms nuotraukoms sukurti reikalingus maisto fotografijos stilistus, kurie gali parinkti tinkamą pagrindą, lėkštes, aksesuarus, Lietuvoje vis dar galima skaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Kuriamas ryšys su vartotoju

Be išaugusios vizualumo reikšmės, pastebimas ir komunikavimas pasitelkiant veidus, pasitikėjimo figūras, nuomonės lyderius bei gastronomijos profesionalus. A. Užkalnio teigimu, vartotojai nori pažinti aludarį, kepėją, šefą ir padavėją – ką nors, kas juos įtikintų, jog siūloma produkcija yra išskirtinė, nemasinė.

„Vartotojas masiškai nori nemasinės produkcijos. Nori individualaus skonio, išskirtinumo, retumo. Ir nėra jokios problemos, jei tai daro didieji prekių ženklai, jei jie įtikinamai pasakoja apie savo gaminių istoriją, parodo dirbtuves ar virtuves, gaminamo maisto sudėtines dalis“, – teigia maisto kritikas.

Vis dažniau išryškėja ir prekės ženklų bandymas surasti bendrą kalbą, sąlyčio tašką su vartotoju. Įvairios socialinės iniciatyvos, ekologiškumo bei aplinkosaugos skatinimas ar darbuotojų įtraukimas į komunikaciją leidžia maisto pramonės atstovams priartėti prie savo tikslinės auditorijos.

Didžiausio Baltijos šalyse pagardų gamintojo „Daumantai“ rinkodaros vadovė Karolina Grušauskaitė pastebi, kad norėdami išlikti konkurencinėje kovoje, turi nesnausti ir didieji maisto pramonės atstovai. Žaidžiant pagal naujas rinkos taisykles, į komunikacijos procesą įtraukiama vis daugiau nišinių šios srities dalyvių.

„Reklamos taisyklės keičiasi. Prie įprastinių komunikacijos kanalų, pristatydami naujus produktus, įtraukiame ir maisto tinklaraštininkus, nuomonės formuotojus. Bendradarbiaujame su maisto entuziastais, kuriame receptus, produktų fotosesijas. Skirtingas to paties produkto savybes galime pristatyti skirtingoms auditorijoms, kalbėdami apie tai, kas joms yra aktualiausia.

Pavyzdžiui, pristatydami naujus produktus, kurių sudėtyje naudojami tik laisvai laikomų vištų kiaušiniai, bendradarbiavome su gyvūnų teises ginančia organizacija „Tušti narvai“. Tai buvo viena sėkmingiausių kampanijų, nes apie mūsų iniciatyvą kalbėjo šios temos ekspertai“, – pasakoja K. Grušauskaitė.

Hobį paverčia darbu

Besikeičiančius maisto pramonės atstovų lūkesčius pastebi ir tinklaraštininkė, „Duonos ir žaidimų“ kūrėja Jurgita Vaskel, šia veikla užsiimanti jau dešimtmetį. Moters teigimu, prie pokyčių ženkliai prisidėjo socialinių tinklų išpopuliarėjimas, o tinklaraštininkai, gebantys įvaldyti visas šias sklaidos priemones, yra graibstomi verslo atstovų.

„Maisto tinklaraštininkai neretai kuria kokybišką turinį ir yra, kaip juokauju, „trys viename“. Jie yra ir receptų bei tekstų kūrėjai, ir fotografai. Patogūs žmonės maisto pramonės verslui“, – teigia J. Vaskel.

Iš meilės maistui veiklą pradėjusi moteris pastebi, kad seniau bendradarbiavimas su maisto tinklaraštininkais dažniausiai vykdavo barterinių mainų principu, o dabar situacija ženkliai pakitusi – dėl išaugusio poreikio šia veikla užsiimantys žmonės gali paversti maisto tinklaraščio rašymą pragyvenimo šaltiniu.

Maisto pramonės ir nišinių specialybių atstovų abipusio bendradarbiavimo naudą pabrėžiantys pašnekovai tikina, kad Lietuvai tampant gastronomiškai patraukliu kraštu, erdvės tobulėjimui yra tikrai daug. Maisto entuziastų teigimu, svarbu neužmigti ant laurų ir nuolat judėti pirmyn.