Laidos „Delfi diena“ vedėja Julija Leimonė įžvalgomis apie patyčias, kurios bėgant laikui įgauna vis naujų formų, kviečia dalintis maltiečių jaunimo palydėjimo į savarankišką gyvenimą koordinatorę Akvilę Antanaitytę ir psichologę Ingą Rusinaitę-Vaitkuvienę.
– Inga, pradėkime nuo jūsų. Kokio masto patyčios yra šiais laikais ir kokių formų jos būna? Kaip jos pasireiškia?
– Esame įpratę manyti, kad patyčios – tai ignoravimas, apkalbėjimas, galbūt kažkoks įspyrimas, sumušimas. Šiais laikais, didėjant technologijų galimybėms, patyčios persikėlė į internetinę erdvę, ir čia mes turime patyčias ne tik žodines, tai yra komentarus, nuotraukas iškraipytais vaizdais, bet ir patyčias, peraugančias į nusikaltimus. Pavyzdžiui, dvylikamečiai, dešimtmečiai sugalvoja siųsti savo nuogo kūno nuotraukas, atsiranda suaugusių žmonių, kurie naudojasi šituo, atsiranda sąmoninga tam tikra informacija, o tada tie patys aplinkoje esantys vaikai kelia savo nuotraukas ir taip pat siunčia tam tikras žinutes, nepagalvodami apie pasekmes. Dažniausiai jie to mokosi iš suaugusiųjų, iš draugų, dėl to labai svarbus yra suaugusiųjų vaidmuo jų gyvenime.
– Taigi galėtų padėti suaugusieji? Koks jų vaidmuo? Kaip tą patyčių kelią užkirsti?
– Vaikai ir paaugliai į internetines ar gyvas patyčias dažniausiai įsisuka nesusimąstydami apie pasekmes. Šių laikų tempas yra labai intensyvus ir nebūtinai tėvai randa laiko, nebūtinai mokytojai per didžiules programas turi galimybę sustoti ir sudėti tam tikrų dalykų akcentus. Tarkime, mes savo pavyzdžiu galime parodyti, kaip pagarbiai elgtis su kitu žmogumi, apkalbėti mokytoją ir kaimyną ar ne. Ir vaikai viso šito mokosi. Mes komentuojame kitus žmones internete ir vaikai mokosi iš tėvų, mokosi iš suaugusių, mokosi iš jaunimo darbuotojų, mokosi iš mokytojų, kas turi labai didelę įtaką vaikų elgesiui ateityje.
– Akvile, kokia situacija kalbant apie maltiečių globojamus jaunuolius? Kokios patyčios, galbūt kokios formos tarp jų yra dažnesnės? Ar vaikai pasipasakoja apie tai, ką patiria?
Darbe su jaunimu tikrai patyčios yra aktuali ir labai jautri tema. Jaunuoliai savo aplinkoje susiduria su jomis – tai gali vykti mokymosi įstaigose, bendraujant su bendraamžiais, su bendradarbiais, netinkamų draugų rate. Patyčias mūsų globojamas jaunimas kartais patiria ir artimoje aplinkoje, šeimoje. Ir tik su jaunuoliais užmezgus ryšį, tai išaiškėja, vis drąsiau pradedama apie tai kalbėti.
– Praėjusią savaitę laidoje dalyvavę maltiečiai pasakojo, kad pernai surengtame hakatone viena pagrindinių temų buvo patyčios. Na, tai renginys, o kaip kasdienybėje ta tema prakalbinti jaunuolius? Kaip jūs atveriate tas mažas vaikų širdis?
– Pastebime, kad geriausių rezultatų pasiekiame, kai jaunam žmogui teikiame tęstinę pagalbą, bendraujame su juo ilgą laiko tarpą. Pradedame nuo ankstyvosios paauglystės iki tuomet, kai jaunuolis išlydimas į savarankišką gyvenimą. Ta pagalba prasideda vaikų dienos centruose, paauglių dienos namuose, atviroje jaunimo erdvėje, kai jaunimas nori burtis į grupes. Čia vykdomos įvairios grupinės veiklos patyčių prevencine tema. Vėliau jau dirbama su jaunuoliais individualiai – teikiame palydėjimo paslaugą, kai tenka gilintis į kiekvieną situaciją, kai atliepiami kiekvieno asmeniniai poreikiai. Tačiau visais atvejais svarbiausia yra ryšys ir pasitikėjimas.
– Inga, užsiminėte, kad šiame greitai besivystančiame pasaulyje yra ne tik gyvo bendravimo patyčios, bet ir virtualios. Ar galima išskirti, kuri patyčių rūšis yra žalingesnė jaunam žmogui, paliekanti daugiau įspaudo širdyje?
– Visos patyčios yra paliekančios įspaudą. Ir ne tik įspaudą, kartais ir labai gilias traumas. Nes patyčias patyrę vaikai užsidaro, yra linkę nuvertinti save. Jų savivertė tampa žema, kartais jie susiduria su psichiatriniais sunkumais, įvairiausiais nerimais, baimėmis, bendravimo įgūdžių stoka. Esu pastebėjusi, kad jaunuoliai, kurie patiria patyčias, dažniausiai naudoja du veikimo būdus: arba atsitraukia bendravime, arba reaguoja labai agresyviai. Tai yra tampa tuo, kuris pats šaiposi iš kitų. Dėl to yra labai svarbu suteikti pagalbą ne tik aukai, bet ir tam, kuris šaiposi, nes iš esmės jis nemoka kitų bendravimo būdų, nemoka kitaip išreikšti save. Dažniausiai po tuo slepiasi nuoskaudos, nes namie ant jo rėkia, visaip išvadina ar net muša. Patyčiomis išsilieja jo skausmas. Tačiau būna ir taip, kad jaunuolis tiesiog nori draugauti, bet nežino būdo, kaip kitaip tai parodyti. Dažniausiai sustabdžius bei pasikalbėjus ir su vienu, ir su kitu, atsiveria abiejų pusių teigiamos ir neigiamos emocijos. Ką tu darai? Koks elgesys yra priimtinas, o koks ne? Būna, kad tie konfliktavę jaunuoliai tampa labai gerais draugais.
– Pagal tai, ką pasakojate, kartais sunku pasakyti, kas širdyje labiau nuskriaustas? Tas, iš kurio šaipomasi, ar tas, kuris šaiposi?
– Iš esmės abu, ir reiktų dėmesį kreipti į abu, dirbti su abiem. Nuskriaustajam reikia padėti išlipti, išmokyti atsikratyti aukos vaidmens, o agresorių reikia mokyti nebūti juo, atpratinti šaipytis iš kitų.
– Taigi vaikai išmoksta dviejų veikimo modelių – arba atsitraukti, arba eiti į agresyvų kontaktą. O kaip rekomenduotumėte elgtis vaikui ar paaugliui, kuris patiria patyčias? Kaip reikėtų išbūti tame jausme, su tuo susidoroti?
– Pirmiausia rekomenduočiau vaikui nelikti vienam. Tikrai aplinkoje yra žmogus ar žmonės, kuriais pasitikima. Tai gali būti vienas iš tėvų, dėdė, teta, socialinės įtraukties koordinatorius, jaunimo darbuotojas, jaunimo erdvėse, jaunimo centruose mokykloje tikrai mokytojas, kuris artimas. Labai svarbu nelikti vienam su tuo jausmu, nes svarbiausia, ką reikia padaryti, tai išlieti širdį. O jei patyčios vyksta elektroninėje erdvėje arba telefone, jokiu būdu netrinti žinučių, tačiau ir stengtis neatsakinėti, nes agresija didina agresiją. Kuo labiau teisinsiesi, kuo labiau būsi puolamas. Tai lyg sniego gniužulas, kuris rieda ir didėja. Ir dar – jei patyčios yra stiprios, reikia kreiptis į specialistus ir kalbėtis su psichologais, su socialiniais pedagogais mokykloje, suaugusieji turėtų padėti užkirsti kelią patyčioms.
–Akvile, o kaip patyčių problemą sprendžiate su globojamais jaunuoliais? Galbūt kalbate apie patyčių prevenciją? Kokius praktinius patarimus siūlote vaikams, jaunuoliams, kurie patiria patyčias ar patys yra mėgėjai pasišaipyti?
– Kiekvienam jaunuoliui patyčios yra tikrai sunki ir labai jautri tema. Daug kas priklauso nuo jo patyrimo, nuo jo bendravimo modelio, kaip jaunuolis atpažįsta emocijas, geba jas valdyti. Mūsų jaunimui dažnai būna sudėtinga tas patyčių situacijas suvaldyti, nes jiems trūksta patikimo žmogaus šalia, tinkamo pavyzdžio, artimos aplinkos, šeimos palaikymo. Neretai bendraujant jauni žmonės patys pasako, kad jiems pirmą kartą pavyko atsiverti, pirmą kartą jį išklausė ir patikėjo. Jaunuolis pasijaučia saugus, pradeda girdėti, kad galima ieškoti pagalbos, galima atvirai kalbėtis. Svarbiausia jis pajaučia esąs ne vienas, patiki, kad įmanoma viską išspręsti.
– Akvile, pabaigai noriu jūsų paklausti apie maltiečių vykdomą jaunimo paramos akciją „Drąsiau į gyvenimą“. Ar gali prie jos prisidėti visuomenė? Kaip tą galima padaryti?
– Maltiečių paramos akcija yra skirta vaikams, paaugliams ir jaunuoliams paremti, kurie patiria vienokias ar kitokias rizikas, turi globos patirčių. Jos tikslas – padėti kurti geresnę ateitį, skatinti juos siekti svajonių, mokslo. Viena iš finansinės paramos krypčių – psichologų pagalba patyčias, atskirtį ar net šeimos išdavystę patiriančiam jaunimui. Tikslas – išgirsti ir nepalikti vieno jauno žmogaus, kad jis galėtų atsitiesti ir atsikratytų jį lydinčių „nieko iš tavęs nebus“ ar „tu iš blogos šeimos“ etikečių.
Visą informaciją apie akciją „Drąsiau į gyvenimą“ ir aukojimo galimybes rasite puslapyje https://maltieciai.lt/drasiau-i-gyvenima/ Kviečiame paskaityti maltiečių globojamų jaunuolių istorijas ir prisidėti pasirinkto dydžio auka. Aukoti galima ir tiesiai į jaunimui skirtą sąskaitą: Maltos ordino pagalbos tarnyba LT294010051003992200 (Luminor bankas).