Masine komunikacija besidomintys mokslininkai jau seniai diskutuoja apie tai, kas skirtingoms naujienoms padeda prasibrauti į laikraščių antraštes ar internetinių portalų „karštų žinių“ skiltis.
Viršūnėje – negatyvas
Dar 1922 m. amerikiečių rašytojas ir politikos apžvalgininkas Walter Lippmann pradėjo kalbėti apie naujienų savybes, veikiančias jų atrankos procesą. Vėliau prie šios pažinimo krypties plėtojimo reikšmingai prisidėjo norvegų tyrėjai Johan Galtung bei Mari Holmboe Ruge (1965), pakloję pamatus šių laikų naujienų vertės teorijai.
Pagrindinis mokslininkus kamavęs klausimas – kaip tam tikri įvykiai tampa naujienomis?
Pavyzdžiui, kodėl žiniasklaida dažnai ignoruoja arba menką dėmesį skiria kultūros naujienoms, kai tuo tarpu publikuoja visą eilę straipsnių apie neeilinį nusikaltimą ar eilinio nūdienos „influencerio“ asmeninių santykių dramas?
Mokslininkų atlikti tyrimai leido suformuluoti išvadą, pagal kurią, įvykio tapimą naujiena, greta organizacinių ar ekonominių faktorių, veikia ir naujienų vertybės bei jų kombinacijų sukurta naujienos vertė (angl. newsworthiness). Naujienų vertybės – ne kas kita, kaip tam tikra kriterijų sistema, lengvinanti žurnalistų sprendimus atsirenkant žinių statuso vertas temas, kurios galimai padės užtikrinti didesnį skaitytojų ar klausytojų auditorijos dėmesį.
Įvairių tyrimų metu atlikta žiniasklaidos turinio analizė leido išgryninti naujienų vertybių sąrašus, kurie gausėjant šios krypties tyrimų laukui buvo ne kartą atnaujinti, siekiant atspindėti laikmečio aktualijas. Tačiau nepaisant pasiūlytų kriterijų klasifikavimo sistemų skirtumų, dėl dalies iš jų sutaria didžioji dalis mokslininkų.
Pavyzdžiui, yra manoma, kad daugiau galimybių patekti į viešą darbotvarkę turės dabartyje vykstantys, negatyvūs, geografiškai artimi, suasmeninti, didesnės apimties įvykiai, susiję su konfliktais, neigiamais padariniais, emocijomis, elito atstovais ir pan.
Taigi, Lietuvos viešosios institucijos korupcijos skandalas, lydimas iššvaistytų mokesčių mokėtojų pinigų šleifo, turbūt be konkurencijos nugalėtų žinią, apie Naujosios Zelandijos gyventojų bendruomenės gerąją praktiką, kovojant su klimato kaita.
KTU tyrime – politinių reformų komunikacija
Kitų pavyzdžių taip pat toli ieškoti nereikia. Trumpai apie vieną iš jų. Kauno technologijos universiteto (KTU) jaunųjų mokslininkų grupės vykdomo projekto „Politikos problemų gyvavimo ciklai Lietuvos žiniasklaidoje“ metu tyrėjai analizuoja, kaip populiariausioje Lietuvos naujienų žiniasklaidoje yra komunikuojamos skirtingos politinės reformos.
Viena tokių politinių reformų – 2018 m. įvesti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos pokyčiai. Šio atvejo analizei tyrimo duomenys buvo gauti peržiūrint naujienų straipsnius, publikuotus populiariausių Lietuvos internetinių naujienų portaluose: DELFI ir 15min.lt. Straipsnių atrankai buvo naudojama įmonės „Mediaskopas“ žiniasklaidos monitoringo paslauga. Tyrimo duomenų laikotarpis apėmė 2016 m. gruodžio 13 d. – 2020 rugsėjo 1 d. periodą.
Vykdomo tyrimo duomenys rodo, kad 2017 – 2020 m. laikotarpiu žiniasklaidai buvo būdingas santykinai žemas susidomėjimas tema, išskyrus 2018 m. III ir IV ketv. (žr. 1 pav.). Įdomu tai, kad būtent šio trumpo periodo metu buvo publikuota daugiau kaip pusė visų į tyrimo imtį įtrauktų straipsnių. Jeigu komunikacijos pradžioje dviejuose populiariausiuose Lietuvos internetiniuose portaluose per mėnesį skaitytojai galėjo aptikti vidutiniškai 5 straipsnius, kuriuose reforma buvo tik minima arba aptariama kaip pagrindinė naujienos tema, tai komunikacijos piko metu šis skaičius drastiškai šokteli iki beveik 90.
Taigi, kas nutiko, kad menkas naujienų rengėjų dėmesys planuojamiems pokyčiams sugebėjo trumpam kolonizuoti viešą Lietuvos naujienų darbotvarkę?
Tiesiausias atsakymas be abejo kalbėtų apie neišsipildžiusius mokytojų lūkesčius, neigiamai įvertintą pirminį politinių pokyčių poveikį, tarp suinteresuotų grupių kilusias įtampas, visuomenės reakciją bei reformos įgyvendinimo procesą vainikavusį ilgalaikį neterminuotą mokytojų streiką, sukėlusį krizę ne tik už švietimo sektorių atsakingoje ministerijoje, bet ir visoje vyriausybėje. Ir tai būtų tiesa.
Buvo viena iš daugelio
Tačiau į šią situaciją galima pažvelgti ir iš naujienų teorijos šalininkų perspektyvos, diskutuojant apie tai, kaip kito reformos, kaip naujienų įvykio, vertė jos įgyvendinimo laikotarpiu.
Šios reformos komunikacija tiriamuoju laikotarpiu išgyveno vieną dėmesio ciklą su jam būdingais etapais, pradedant problemos identifikavimo ir aptarimo faze, vėliau sekusiu jos sprendimo būdų paieškų etapu ir galiausiai temos nuovargį atnešusiu post probleminiu laikotarpiu.
Diskurso pradžioje žemas mokytojų darbo užmokestis buvo tik viena iš problemų, iliustruojančių mokytojų, kaip visuomenės grupės, pažeidžiamumą. Atrodo, kad jau tada reforma, kaip naujienų įvykis, savo „portfolio“ turėjo bent keletą verčių, galinčių didinti jos konkurenciją tarp kitų naujienų: negatyvumą, geografinį artumą, garsinamas personalizuotas mokytojų patirtis, ne vienu asmeniu apsiribojantį poveikio mastą ir pan.
Tačiau reikia sutikti, jog tuo pačiu nūdienos Lietuvos kontekste ji buvo viena iš daugelio problemų, su nesunkiai nuspėjamomis atsiradimo priežastimis ir šablonišku kenčiančios paveiktos grupės vaizdavimu.
Straipsniai apie neteisingą mokytojų darbo apmokėjimą viešajame diskurse pasirodydavo periodiškai ir vėl nugrimzdavo į tikrų ir netikrų naujienų jūros dugną. Ten kur nuguldavo dėl per mažų atlyginimų besiskundžiančių slaugytojų, policininkų, gaisrininkų ir kt. visuomenei reikšmingų grupių fragmentiški pareiškimai.
Po užsidarymo ministerijoje – grįžo sustiprėjusi
Tačiau 2018 m. antroje pusėje viskas buvo kitaip. Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo reforma pradėjo intensyviai didinti savo, kaip naujienos potencialą. Šalia anksčiau minėtų savybių, ji jau nešėsi konflikto, apgaulės, kaltinimo, dramos, žmogiškojo intereso, naujumo ir pan. štampus, kurie daug lengviau leido konkuruoti su kitomis naujienomis, o skaitytojus ir klausytojus masino dalyvauti socialiai konstruojamame „ministerijoje užsidariusių mokytojų realybės šou“.
Šį kartą problema buvo suvokiama jau ne kaip uždaros pedagogų bendruomenės galvos skausmas, bet kaip visos visuomenės galvosūkis, trikdantis viešosios vertybės – švietimo – prieinamumą ir kokybę. Nors šis pavyzdys visų pirma atskleidžia opias mūsų šalies socioekonomines problemas, viešųjų institucijų komunikacijos spragas, bet tuo pačiu suponuoja, kas padeda įvykiams tapti didelėmis naujienomis.
Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Nepaisant kintančio žiniasklaidos kraštovaizdžio, nuolat augančių skaitytojų ir klausytojų galimybių tikslingai formuoti juos pasiekiantį informacijos srautą, naujienų žiniasklaidos vaidmuo kuriant viešąjį informacinį lauką išlieka reikšmingas.
Gali skatinti ir kolektyvinį nerimą
Yra tyrimų, kurių rezultatai rodo sąsajas tarp žiniasklaidos kuriamos darbotvarkės ir to, kaip visuomenė suvokia ir vertina joje socialiai konstruojamus įvykius (pavyzdžiui, Arendt, Scherr, 2019).
Naujienų vertybių integravimas į informacijos atrankos procesus iš principo yra nei gera, nei bloga praktika. Viena vertus, ji gali būti labai naudinga, siekiant atkreipti persisotinusių naujienų vartotojų dėmesį į opias problemas ir kitą demokratinės visuomenės plėtrai reikšmingą informaciją.
Tačiau, kita vertus, šie įrankiai gali padėti kurti tendencingą, iškreiptą visuomenės problemų hierarchiją, skatinti kolektyvinį nerimą bei, pristatyto pavyzdžio atveju, dar smarkiau stimuliuoti nepasitikėjimą viešųjų institucijų gebėjimais spręsti visuomenės narių problemas.
Šis straipsnis yra Lietuvos mokslų tarybos finansuoto projekto „Politikos problemų gyvavimo ciklai Lietuvos žiniasklaidoje (CYCLE)“ (Nr. S-MIP-20-14) dalis.