Pasakiško skonio sultingi ir traškūs kotletai – Eliza pataria, kaip gaminti, kad ir virtuvė liktų švari, ir laiko sutaupytumėte

Kai prieš porą mėnesių Eliza Bielinė ryžosi tinklaraščiui, pavadinimo ilgai galvoti nereikėjo. „Vienkiemio virtuvė“ skambėjo jaukiai, patraukliai ir teisingai. Nuo mažų dieną maistą ruošianti Eliza taip mėgsta šią veiklą, kad net nesirinko šefės profesijos – nenorėjo, kad darbas užmuštų širdžiai mielą pomėgį.

Karšti patiekalai – bet kokiomis sąlygomis

Į klausimą, kodėl tinklaraštis vadinasi „Vienkiemio virtuvė“, Eliza atsako: „Nes su vyru gyvename vienkiemyje. Vilniaus rajone, vidury pušyno. Aplinkui nėra nė vieno kaimyno, iš namo išeiname tiesiai į mišką. Anksčiau gyvenome Vilniuje. Iš pradžių prieš kelerius metus tėvų dovanotame sklype ketinome susiręsti paprastą vasarnamį. Tačiau netrukus supratome, kad mums ši vieta mums vis labiau patinka, tad nutarėme likti ir gyventi nuolat.“

Eliza neslepia – 30 kilometrų atstumas iki miesto iš pradžių baugino. Į darbą reikia važiuoti kasdien, tad pora baiminosi, kad kelionės išvargins.

„Tačiau persikraustę nustebome, kad kelionės visai neprailgsta, o viską atperka grįžimas į visišką ramybės oazę, kur tik tu ir tavo artimieji“, – moteris pastebi, kad į darbą važiuoja tiek pat laiko, kiek ir gyvendami mieste, tik dabar laikas prabėga ne stovint kamščiuose, o riedant keliu.

Statybų metu sutuoktiniai, būdavo, gyvendavo pušyne pastatytoje palapinėje, o Eliza gamindavo karštą maistą – ant plytų pastatydavo keptuvę ir kepdavo šnicelius, bulvių plokštainį, kitus patiekalus. Moteris tikina: gaminti lauke buvo tikra pramoga.

Vėliau, jau orams atvėsus ir sudėjus langus, namo viduje ant elektrininio grilio ruošdavo vištienos kepsnius, mėsainius.

Receptus kuria pati

Maistas, jo gamyba visada buvo Elizos hobis. „Nuo vaikystės, nuo mažų dienų mėgstu gaminti, valgyti, atrasti naujus skonius, kurti receptus – tai yra visiškas mano pašaukimas. Net svarsčiau rinktis virtuvės šefės studijas, tačiau pabijojau, kad tokiu būdu atimsiu iš savęs gaminimo džiaugsmą“, – pasakoja reklamos srityje dirbanti moteris.

Eliza nuolat į darbą nešdavosi maistą, vis sulaukdavo įvertinimo ir komplimentų, kad skaniai gamina, kolegos prašydavo receptų.

„Ruošdama maistą dažniausiai gaminu ne pagal kažkieno, o savo sukurtą receptą. Tad artimieji ėmė raginti receptais dalytis ir su didesne auditorija. Ilgokai nedrįsau pradėti rašyti tinklaraščio, maniau, kam įdomūs mano paprasti receptai, tačiau prieš porą mėnesių nutariau pabandyti – taip ir atsirado „Vienkiemio virtuvė“, – pasakoja Eliza Bielinė.

O pradėjusi kurti tinklaraščio turinį moteris nustebo, kad jai patinka maistą ne tik ruošti, bet ir jį fotografuoti, filmuotą medžiagą montuoti.

Aistra – prieskoniams

Ko gero, labiausiai Elizai patinka gaminti desertus.

„Žavi tas tikslumas – pamaišysi per daug ar per mažai, ir jau gali nepavykti. Man patinka tas preciziškumas“, – sako pašnekovė.

Tik bėda, kad sutuoktiniai labai retai smaližiauja. Todėl tinklaraštyje – daugiausia karštųjų patiekalų, užkandžių.

Kone firminiais Eliza vadina savo gamintus kibinus su kiauliena ir čenakus – jų visada prašo į svečius atvažiuojantys draugai.

„Ruošdama maistą naudoju labai daug prieskonių – tai matyti ir iš receptų tinklaraštyje. Man prieskoniai nėra tik druska ir pipirai. Antai į Sakartvelą keliavome pustuščiais lagaminais, kad grįždami galėtume parsivežti prieskonių. Gamindama į patiekalą dedu ne žiupsnelį, o šaukštelį prieskonių – kad tikrai būtų galima juos pajausti“, – Eliza labai mėgsta kuminą, rūkytą saldžią papriką – jie tinka tiek mėsos, tiek veganiškiems ar vegetariškiems patiekalams gardinti. Pastaruosiuose šie prieskoniai sukuria mėsos skonį.

Jei reikėtų rinktis mėgiamiausią virtuvę, Elizai būtų indiška. „Skaniausias indiškas maistas man Londone – kai ten nuvažiuoju, visada turiu paragauti. Gaila, Lietuvoje vis dar nerandu tikrų indiškos virtuvės prieskonių“, – pasakoja.

Kotletai – traškūs ir sultingi

Su Delfi Maistas skaitytojais Eliza Bielinė dalijasi receptu, kuris jos tinklaraštyje sulaukė ypatingo pasisekimo.

„Tai kotletai. Iš tiesų, man kančia kepti kotletus, kai visa virtuvė apsitaško riebalais, viskas prakvimpa. Taigi sugalvojau itin paprastą ir lengvą būdą, kaip lengvai ir paprastai juos paruošti. Pagamintus kotletus sudėkite į skardą, aptepkite aliejumi ir šaukite į orkaitę. Pasakiški kotletai – traškūs ir sultingi“, – sako Eliza ir dėsto receptą.

Reikės:

400 g maltos kiaulienos
400 g maltos jautienos
apie 50 g džiūvėsėlių (+papildomai apvoliojimui)
50 ml vandens arba pieno
1 kiaušinio
1 vidutinio dydžio svogūno
2 skiltelių česnako
druskos, pipirų pagal skonį

Eiga:

* Orkaitę įkaitinkite iki 220 laipsnių su vėjelio funkcija.
* Svogūnus galite supjaustyti kubeliais arba sutarkuoti, jei nenorite jausti gabaliukų.
* Į indą įdėkite mėsą, svogūnus, įspauskite česnakus, suberkite džiūvėsėlius, supilkite vandenį arba pieną, įmuškite kiaušinį ir pagal skonį suberkite prieskonius. Viską labai gerai išminkykite rankomis. Močiutė mane mokė, kad mėsą reikia „mušti“, kad ji taptų minkštesnė.

* Pasiruoškite kepimo skardą – išklokite ją kepimo popieriumi (jei norite mažiau plauti, po kepimo popieriumi galima patiesti ir folijos), ištepkite kepimo popierių aliejumi.

* Formuokite norimo dydžio kotletus, apvoliokite juos džiūvėsėliuose ir dėkite ant paruoštos skardos. Kotletų viršų aptepkite arba apipurkškite aliejumi ir dėkite į orkaitę kepti apie 30 min., kol viršus gražiai apskrus.

* Garnyrui galite rinktis, ką mėgstate, aš šįkart gaminau žaliąją košę: pasūdytame vandenyje išviriau brokolį ir kalafiorą. Kai daržovės suminkštėjo, vandenį nukošiau, į daržoves įbėriau šiek tiek sūrio ir viską gerai sutryniau bulvių grūstuve, kol pasidarė košė.

Skanaus!