Į šį barą mane atvedė grynas atsitiktinumas. Tiksliau – alkis. Ne, nekalbu apie pažinimo alkį, o tą paprastą gurgimą skrandyje, kurį net Maslow įrašė ant žemiausios savo piramidės pakopos. Buvo penktadienio vakaras, jau spėjau aplankyti kelis netoliese esančius barus ir staiga pasijutau mirtinų mirtiniausiai alkana.
Deja, barai, į kuriuos su drauge užsukome tą vakarą, tegalėjo pasiūlyti alyvuogių. Besiblaškydamos aplinkui kaip alkanos hienos „atsitrenkėme“ į „Uncle Sam's American Pub“ iškabą. Šio baro neįmanoma nepastebėti. Jis ryškus, daug ryškesnis už aplink esančias laisvalaikio praleidimo vietas, netgi „rėksmingas“, užima daug vietos ir trankia muzika kovoja už būvį.
Esu čia lankiusis ir anksčiau, tiesa, dar tada, kai maisto meniu tilpo į kelis puslapius, o alaus pasirinkimas buvo žymiai platesnis negu dabar. Vos pravėrusios duris atsidūrėme kitame pasaulyje. Didžėjus grojo tikrą amerikietišką klasiką – „Village People“ hitą YMCA, žmonės šoko tiesiog baro viduryje, aplink zujo padavėjai. Ir tas interjeras – žiūri ir nesupranti arba riba tarp to, kas gražu, ir to, ką gali pavadinti kiču, jau buvo peržengta. Viskas čia tiesiog rėkte rėkia, kad tai Amerika, vaikyti, ar bent jau lietuviška jos versija.
Kol mūsų skrandžiai nepradėjo šokti pasiutpolkės YMCA ritmu, pradėjome dairytis tuščio staliuko. Padavėjai kaip tyčia išsilakstė, niekas prie mūsų nepriėjo, neužkalbino. Teko pačioms suktis iš padėties. Pakėlėme akis į viršų ir štai jis, mūsų išsvajotasis – mažytis, galintis sutalpinti du žmones, staliukas ant pakylos, virš „boksų“. Rekordiniu greičiu laipteliais pakilome į viršų ir patyrėme pirmąjį nusivylimą – ant stalo puikavosi kortelė su užrašu „Rezervuota“.
Tačiau alkis suteikė mums drąsos, tad taip lengvai nepasidavėme. Pagaliau pasigavusios padavėją pabandėme iškamantinėti, ar staliukas iš tiesų rezervuotas. Pamačiau akivaizdų pasimetimą padavėjos veide. Trumpam mus palikusi, ji nubėgo prie kito padavėjo. Iš jų gestų supratau, kad niekas nežino, kas, kada ir kokiu būdu rezervavo tą „mūsų“ staliuką. Galėjome jį užimti. Pergalė buvo mūsų rankose! Vis dėlto atrodo, kad rezervavę staliuką šiame bare galite patirti ir mažiau malonių staigmenų...
Taigi pagaliau atsisėdome. Mūsų staliukas – nors ankštokas ir ne itin švarus, leido iš viršaus stebėti baro darbą. Kol laukėme menu, perbėgau akimis baro svečius ir darbuotojus. Buvo vėlus penktadienio vakaras, žmonių daug, atrodė, kad visiems linksma. Kaip ir tikėjausi, bare buvo nemažai turistų. Padavėjos, nors lakstė greitai, atrodė kiek pasimetusios. Trūko tvarkos. Šį vakarą ir mūsų kuklųjį staliuką aptarnavo bent trys skirtingos padavėjos.
Kaip jau minėjau, senokai čia nesilankiau, tad meniu dydis nustebino. Pasirinkimas didžiulis, yra bent kelios mėsainių rūšys, kepsniai, įvairūs užkandžiai. Nesu vegetarė, bet ir jie čia rastų sau tinkamų patiekalų.
O štai su gėrimais padėtis liūdnesnė. Plataus kraftinio meniu nebėra. Tačiau yra šiek tiek lietuviško pasirinkimo – tiek kranuose, tiek buteliukuose. Kitų gėrimų pasirinkimas atrodė pakankamas – gal ne pačiam išrankiausiam skoniui, labiau vadovaujantis devizu „visko po truputį“.
Gėrimus išsirinkau gana nesunkiai. Linksmybės prasidėjo, kai pabandžiau užsakyti maisto. Taip, padavėja mus patikino, kad virtuvė tikrai dirba ir būsime čia pamaitintos, bet vos tik kažką išsirenku, ji pradeda purtyti galvą. Ne, to nebeturime. Taigi, nėra nei nachos, nei mėsainių, nei... dar daug ko. Užsakyti pataikėme tik iš šeštojo karto. Užsisakėme po didkepsnė – labiau iš nevilties nei iš poreikio valgyti tokį patiekalą po vidurnakčio. Ir, kadangi puikiai supratome, kad jų teks palaukti – užkandžiui išsirinkome visai ne amerikietiškos duonos su sūriu.
Kol laukėme užsakymo, apsilankiau ten, kur net Amerikos prezidentai vaikšto pėsti. Nepriekaištinga švara nustebino – pripažinkime, ten, kur renkasi tiek daug žmonių, išlaikyti švarą nėra labai lengva. Bet tualetai buvo išblizginti, o be to, ir labai smagūs – papuošti „Marvel“ komiksų herojų atvaizdais.
Planas greitai užkąsti, deja, neišdegė. Gėrimus gavome greitai – vos per penkias minutes. O štai keptą duoną, turėjusią apmalšinti mūsų alkį ir praskaidrinti sunkias laukimo akimirkas, atnešė kartu su užsakytu kepsniu, po daugiau nei pusvalandžio, kai jau buvau pasiryžusi praryti ir padavėją, ir patį Dėdę Semą, jei tik jis ten pasirodytų.
Kepsniai buvo puikūs, gal ne restorano lygio, tačiau daug geresni negu galima buvo tikėtis. O štai duoną palikome vos paragavusios – kieta, permirkusi aliejumi. Tiek to. Pavalgiusios, todėl laimingos nuėjome atsikratyti suvartotų kalorijų. Muzika šiame bare tikrai kviečia pašokti. Jei, žinoma, jums prie širdies amerikiečių pop/kantri stilius. Žmonės draugiški, susipažinome su keliais mūsų miestą lankančiais britų turistais. Šalia šoko kiltais pasidabinę vyrukai. Amerikiečių, deja, nesutikome, būtume paklausiusios, kaip jie jaučiasi šioje lietuviškoje amerikonizmo oazėje.
Po kurio laiko užvėrėme „Uncle Sam's American Pub“ duris. Nors ir pasitaikė šiokių tokių nesklandumų, mano vakaras buvo visai vykęs. Ar grįšiu čia pavalgyti? Galbūt. Bet pašokti – būtinai!
Baras „Uncle Sam's American Pub“. Adresas: Islandijos g. 1, Vilnius. Facebook paskyra.