Aš buvau „Stiklių“ naujo meniu pristatyme, ir neplanavau apie jį rašyti, nes jau apie „Stiklius“ rašiau, ir apie jų aludę rašiau, ir su šefu iš Paryžiaus, Gerdvilu Žaliu, esu pažįstamas iš ilgų pokalbių apie jo sumanymus ir svajones Lietuvoje. Be to, tai buvo kviestiniai pietūs, kur man mokėti nereikėjo, o tokiems pavalgymams, kuriuose pats nemoku, negaliu skirti žąsų, nes būtų neetiška. Žinoma, yra visa eilė tinklaraštininkių (dažniausiai tai – moterėlės), kurios rašo už pavalgymą, bet Dievas tebus joms teisėjas.
Dabar, kaip didelis, nepatrauklus ir žiopčiojantis išverstakis karpis lėkštėje, į mano kompiuterį pliumptelėjo kelios citatos iš maisto tinklaraštininkės Urtės Mikelevičiūtės teksto (https://www.delfi.lt/maistas/sefo-virtuve/po-naujo-meniu-pristatymo-vyno-bei-maisto-zinove-kirto-stikliams-nusileiskite-ant-zemes.d?id=82850403), kurį pacitavo DELFI ir kurio kitaip nebūčiau matęs, nes autorę esu blokavęs Feisbuke, kad man nervai liktų ramūs. Urtės žodžiai buvo parinkti taip, kad kuo labiau įžeisti ją pakvietusius, tačiau kai neišmanėlė bando pasirodyti gudri, dažniausiai rezultatas būna atvirkščias. Yra tokių žmonių, kurie patys sau yra didžiausi priešai. Tačiau - ką padarysi, žmonės karma baudžia, ir čia bausmė jai atėjo labai greitai.
Tų Urtės citatų pakako, kad šiandien nepublikuočiau restorano apžvalgos, kurios galimai laukėte ir tikėjotės. Vietoje to bus mano atsakymas tinklaraštininkei. Ne atviras laiškas: ši moteris laiško nenusipelno, greičiau raštelis.
Ar turiu asmeninių nuoskaudų, o gal jaučiu konkurenciją, paklausite jūs? Baikit jau, liūtas žolės neėda ir pelių anei žiurkių negaudo. Tiesiog turiu gerą atmintį, o ir internetuose ligi šiol kabo tinklaraštininkės prieš penkerius metus rašytas reportažiuko formos pranešimas spaudai, kuriame ji atviru tekstu melavo, esą renginyje yra girdėjusi iš manęs pažadus duoti keturias ar penkias žąsis Beatos Nicholson šeimos restoranui, jeigu toks atsidarytų. Viskas gerai su Beatos ir jos vyro restoranais, bet tai, ką apie mane parašė Urtė, buvo visiškas melas – nesakiau nieko panašaus nei tame renginyje, nei prieš jį, nei paskui, ir niekam avansu jokių įvertinimų nesu žadėjęs. Ji tiesiog melavo, ir to melo įrodymai viešai prieinami ir šiandien. Tai tiek interesų deklaravimo – taip, autorės labai nemėgstu, bet čia ne apie ją, o apie jos bjaurų ir įžeidų rašymą apie „Stiklius“. Dar galiu deklaruoti ir tai, kad „Stiklių“ savininkai yra mano draugai, tačiau tai nieko nekeičia, aš turiu daugybę draugų restoranų pasaulyje.
Neseniai buvau Palangoje Česlovo Gabalio koncerte, kur įgėręs ir chamiškumu pulsuojantis žmogiško pavidalo gyvulys rėkavo iš salės į sceną solistui, „nebūk toks drovus, atsipalaiduok“. Taip beždžionžmogiai demonstruoja galios poziciją: patronizuodami, iš aukšto tėviškai kalbėdami.
Urtė elgiasi lygiai taip pat. „Bet galiu ir palinkėti kurti ir nesustoti, truputį nusileisti ant žemės ir nesididžiuoti žvaigždėmis be istorijos. Kaip sakoma, neperšokus griovio nesakyt op. Palinkėsiu atiduoti daugiau meilės maistui. Ir meilės gyvenimui.“
Neklausiu, ar autorė rimtai, nes akivaizdu, kad rimtai. Žinoma, kad įžūlumas – antroji laimė, bet dažniausiai tik tiems, kas pirmosios laimės neturi ir kam kiti būdai per sunkūs.
Kai tas, kas pats šliaužioja kažkur prie grindjuostės, siūlo „truputį nusileisti ant žemės“ tiems, kas jau tris dešimtmečius varo padebesiais ir ne žemiau, tai yra liūdnai komiška. Bet ką padarysi, kai žmogus neturi nuovokos apie savo išmanymo ribotumą.
„Nesidžiaugti žvaigždėmis be istorijos“? Ar jūs siūlote „Stikliams“ apsiverkti, kad Gerdvilas Žalys iš savo penkiolikos gastronominės karjeros metų tik vienerius metus dirba Lietuvoje? Ar jūs dėl kažkokių priežasčių nežiūrite rimtai į Gerdvilo darbą Stokholme, Londone ir Paryžiuje? Suprantu, gal tie miestai jums nėra girdėti, o kartu ir implikacijos jo darbo pas šefą Joël Robuchon – Gerdvilas Žalys galėtų savo istorija pasidalinti su kokiais dešimčia šefų, ir dar liktų su kaupu.
Kai autorė, kuri save įsivaizduoja kaip vyno specialistę, rašo „vynas prie derinių prasilenkė vienas su kitu (na išties buvo blogai)” tai aš noriu paklausti, ar autorė mato, ką parašiusi. Vynas yra ne „prie derinių“. Vynas būna patiekiamas prie maisto. Vynas ir maistas sudaro derinį. Tai prieš aiškinant gerai būtų bent tiek suprasti. Ir tada gal nereikėtų verdikto „išties buvo blogai“ – tai tiesioginis pareiškimas, kad restoranas ir someljė blogai atliko savo darbą. Ne, nebuvo blogai. Buvo preciziškai tikslu. Ir jūs tai žinote, nors, sutinku, jūsų išsimokslinimas vyno srityje yra žymiai kuklesnis už jūsų charakterį, ir jums gali būti sunku spręsti apie kai kuriuos dalykus, ne tik apie maistą.
Apie vynus, žinoma, viešai detaliai šnekėti neleidžia alkoholio kontrolės įstatymas, tačiau jūsų atveju jums turėtų neleisti ir žinių trūkumas.
Nes apie maistą jūs, Urte, nieko neparašėte, išskyrus kad „sriuba buvo fantastic“, nes tekste labiau rūpėjo pasimėgauti savo įžvalgomis, kaip antai „valgymas papasakoja daug istorijos ir kultūros”. Gilu. Ne veltui sakoma, kad kai kurių žmonių rašymas ir mintys lekia automobiliu, kai kurių – važiuoja dviračiu, ir yra tokių, kas tegali eiti pėsčiomis. Tai jūs, Urte, su savo rašymu vis dar sėdite ant kėdutės.
Sriuba buvo tikrai išskirtinė – upėtakiui lietuvišką skambesį suteikė kopūstų rūgštumas, o jeigu kažkam šiltųjų jūrų krevetė vietoje lietuviško vėžio pasirodė keistai, tai galėčiau informuoti, kad Lietuvoje vėžiavimo sezonas baigiasi spalio viduryje, ir nuo spalio 15 dienos juos gaudyti yra nelegalu – iki kitos vasaros.
Jūs rašote „kas yra tam šefui, kuris grįžo į Lietuvą kaip išsigelbėjimas ar žvaigždė, bet vis nepavyksta nudžiuginti” – nei Gerdvilas Žalys savęs, nei kiti nevadino jo „išsigelbėjimu“, čia daugiau fantazijos dalykas, kad jis dirbęs aukštose pozicijose žvaigždiniuose restoranuose daugiau, nei bet kuris kitas iš Lietuvos šefų, yra tiesiog statistinis faktas, o kad jam nepavyksta jūsų nudžiuginti, tai yra labiau jūsų problema.
Šiame meniu patiektos perlinės kruopos su žieminiais moliūgais, kepintomis moliūgų sėklomis ir anties kepenėlėmis gali nedžiuginti tik žmogaus, kuris turi blogai išlavintą skonį ir prastai gaudosi aplinkoje.
Ir dar sykį – prašau, nelinkėkite kitiems, kurie aukščiau už jus, nusileisti ant žemės, net jei jums ten pažemiui ir smagiausia. Ne visiems norisi būti arčiau prie jūsų.