Žinau, kad maždaug pusė Lietuvos (tie, kurie manęs nemėgsta, nors gal jų ir daugiau) nuolat sako, kad vaikštau po restoranus ir prašausi pamaitinamas už dyką.
Suprantama, jie taip sako iš pavydo, nes jeigu turėtų nors vieno procento tikimybę, kad pasiseks, tikrai vaikščiotų ir prašytųsi. Juk net knygų mugėje būna atskirų personažų, kurie prieina ir prašo padovanoti jiems knygą, nors jų tądien net ne gimtadienis.
Išties, tai pusei Lietuvos reikia ne pykti, o konstruktyviai pagalvoti ir patiems sau atsakyti į tą klausimą, kuris užduotas antraštėje.
Vienas protingas žmogus man yra sakęs: kiekvieną sykį, kai įlipu į lėktuvą ir einu pro verslo klasės saloną, galvoju, ką aš darau ne taip, kad tie žmonės sėdi patogiai priekyje, o aš einu į galą, kur sugrūstos sėdynės.
Iš tiesų, retai valgau nemokamai. Kartais sąskaitą apmoka koks nors draugas, su kuriuo valgau (nes mokame pakaitomis), ir labai retai restoranas užsispiria pavaišinti, sako, neimsime mes tavo pinigų.
Anksčiau draskydausi, sakydavau, kad privalau sumokėti, pykdavausi, o dabar žinau, kad restoranai juk iš manęs negaus geresnio įvertinimo, jei pavaišins. Pinigai išvis nėra svarbus dalykas. Jie – tik instrumentas.
Tai štai, per pastaruosius gal trejus ar ketverius metus pirmą kartą man neleido susimokėti. Tai įvyko restorane Firenze Ristorante, naujai atidarytame sostinės Paupyje.
Čia matyti talentinga šefo Mickey Bhoite ranka visur, kur bepasisuksi. Jis Lietuvoje gerai žinomas super-gurmanų ratuose: kažkada vadovavo Esperanza kurorto virtuvei prie Trakų („A. Užkalnis apsilankė kurorte ne visiems ir net ne daugeliui“), o paskui, kad ir trumpai gyvenusiame, bet nuostabiame restorane Renaissance Vilniaus Subačiaus gatvėje, apie jį paskaityti galite ČIA. Paskui dirbo Paryžiuje, o dabar jis vėl Lietuvoje.
Restoranas Firenze (tai reiškia Florenciją, o pats Mickey Bhoite juk yra iš Toskanos) neatrodo didelis, kol neužeini į vidų: su nuostabia terasa, po citrinmedžiais (na ir kas, kad dirbtiniais, bet atrodo, kaip tikri – Lietuvos klimato tikri citrinmedžiai lauke niekaip neišlaikytų) ir keliomis patalpomis – čia apie 200 vietų.
Viskas primena, magiškai ir nepaaiškinamai, L’Antica Pizzeria da Michele, po ilgų svarstymų atsidariusią Amerikoje (Neapolyje ši picerija yra super-legenda su didelėmis eilėmis, ypač po to, kai ten valgė picą Julia Roberts filme „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ – apie tai rašiau stebuklingai mielame man tekste „Užkalnio mylima Neapolio picerija atsidarė Los Andžele: Amerika nugalėjo“.
Tačiau Firenze nėra, griežtai tariant, picerija, tai „bisteccheria“, kepsninė, kur būna dar, be kita ko, yra ir picų krosnis.
Natūralu, kad Florencijos vardu pavadintas restoranas siūlo kepsnius: Toskanos legenda yra bistecca alla Fiorentina, steikas florentietiškai (prašau, nevadinkite „didkepsniu“, nes steikas nebūtinai yra didelis).
Pietavome su dukra Milda Maria, kurią dažnai matote bandančią su manimi restoranus ir jos rankai priklauso daugelis mano portetų.
Pradžiai – vienas mėgstamiausių Italijos patiekalų, vitello tonnato, veršiena su tuno skonio padažu, kilusi neva iš Piemonto, bet šiandien sutinkama daug kur Italijos šiaurinėje dalyje. Lietuvoje šis patiekalas buvo geriausias Vilniuje, Trattoria da Flavio („Užkalnis pavalgė restorane, ir dabar ten laisvai vietos nebegausite“) – senokai ten nebuvau, bet tai, ką pasiūlė Firenze, buvo kosmosas. Praėjo beveik savaitė, aš burnoje tebejaučiu skonį.
Jautienos kepsnys (costata), iš Galicijos Angus jautienos (geriausi Italijos restoranai visai nebūtinai renkasi itališką jautieną, konkurencija labai didelė, ir šefas visada žiūri, kokie tuo metu yra patys geriausi variantai), buvo genialus dėl savo paprastumo: ėjo dūmai ir garai, viskas čirškėjo, ir buvo justi stiprus rozmarino aromatas. Rozmarino šakelių buvo pridėta gausiai, ir koks tai paprastas ir nuostabus sprendimas, galvojau aš.
Žinau, kad Dievo žole laikomas bazilikas, tačiau man visam gyvenimui įstrigo jaunystėje prie namo Sicilijoje augantis vešlus rozmarinas, rodos, neprižiūrimas, kaip dilgėlės Lietuvoje. Tie plonyčiai lapeliai, visai kaip spygliukai.
Kepsnys, kainavęs 80 EUR (sočiai pamaitinęs du valgytojus, ir dar parsinešiau riebaliukų ir kaulą savo šuniukei, kuri yra didelė prabangios jautienos mėgėja), buvo kreminis, tirpo, kaip sviestas, atrodo, jį galima būtų valgyti šaukštu.
Dar užsisakėme ir picą (Firenze, su jautienos steiko gabalėliais, 23 EUR), ir picos pado struktūra, tešlos kildinimas, picajolos (picininko) darbas atrodė absoliučiai nepriekaištingai – tik tiek, kad jau nebebuvo jokių jėgų suvalgyti daugiau, negu po vien gabalėlį. Kas liko, pasiėmėm dėžutėje. Tokio gėrio juk nemėtysim – ir dar bulvytes pasiėmėm, kurios buvo prie steiko, ir tos bulvytės buvo geriausios, kurias tik esu matęs lietuviškame garnyre. Toskanietis atvežė lietuviams į bulvių kraštą parodyti, kokios gali būti bulvės.
Esu tikras, jei ten būtų šaltibarščiai, juos irgi turbūt padarytų tobulai. Čia idėja mano bičiuliui Mickey Bhoite.
Desertas – zabaglione su saldžiuoju „vin santo“ („šventuoju vynu“) ir cantucci traškučiais, mirkomais į saldų skystį, man užbaigė nuostabų itališką potyrį. Vos kelis mėnesius nebuvau, o jau pasiilgau Italijos.
Sąskaita – 142,80 EUR, tačiau mano pinigus atsisakė imti, tai palikau tik 20 EUR arbatpinigių.
Penkios žąsys iš penkių. Man tai – vienas metų atradimų sostinėje, kuri neapsakomu greičiu pradėjo stiebtis link Michelin lygio. Gyvenimas yra gražus.
Firenze, Paupio 16, Vilnius. Tel. +370 653 92222. Tinklalapis: https://firenze.lt/
Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 23:00, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00.