Restoranas vadinasi Araks (tai moteriškas vardas, kilęs iš upės pavadinimo) ir yra vienas iš kelių armėniškų restoranų sostinėje – tiksliau, ne visai sostinėje, bet prie jos, tačiau aplink yra gyvenvietės, kuriose gyvena naujieji vilniečiai – tie, kas yra toli už miesto (restoranas – 18 km nuo centro), bet rytais užkimšinėja savimi ir savo vaikučiais, susodintais automobiliuose su planšetėmis, visus kelius, vykdami į ofisėlius stiklainėlius.
Aš pats, kadangi ryte važiuoju iš savo namų sostinės centre į miškus aplink Vilnių šuniuko vedžioti, juos stebiu sustojusius kamščiuose ir daug galvoju apie savo gyvenimą: koks jis geras ir įdomus, kaip man pasisekė ir kokią turiu gerą profesiją, valgau ir rašau, filmuoju ir valgau, įrašinėju ir kalbinu.
Restoranas Araks didelis (iš pažiūros, kartu su vasaros terasa, ten bus ne mažiau, nei pora šimtų vietų), ir tuo metu, kai važiuoja valgyti šeimos ir didelės kompanijos, kartais net sunku rasti vietą. Netoliese stovi restoranas HBH Vilnius, kurio man dar neteko aplankyti, kurį, tačiau, visi Lietuvoje žino (jei ne Vilniuje, tai Palangoje).
Armėniška virtuvė, kaip apskritai Kaukazo virtuvė, yra viena Lietuvoje mėgstamiausių (greta picų, kibinų, o taip pat lietuviškų kugelių ir karbonadų): pavyzdžiui, jei yra močiutės jubiliejus ar koks giminės pasisėdėjimas, tai juk senolių neištempsi į kokį kinų ar Tailando virtuvės restoraną, o štai gruzinišką visi prisimena iš jaunystės, kai tai buvo sovietinio tautų kalėjimo vienintelė leidžiama egzotinė virtuvė (dar kai kas būdavo valgęs uzbekiško plovo, tačiau tam reikėdavo vykti į Uzbekistaną). Pažiūrėkite, kiek atsidarė vien sostinėje chačiapurių restoranų.
Armėniją irgi žino (gal ne taip gerai, kaip Gruziją, nes ten prie jūros nevažiuodavo). Tokiu būdu, Kaukazas sumaniai naudojasi jau keturis dešimtmečius besiridenančia sovietine nostalgija, kuri dabar politine ir kultūrine prasme įžūliai kelia galvą, nes sovietmetį prisimenantys žmonės (daugelis jų) vis labiau sensta, genda jų nuotaika, jie raganėja ir priėdę velnių keikia dabartinę Lietuvą.
Tačiau maistas yra toks, koks yra, ir jokių čia nereikia ieškoti poteksčių, ir visi tegu valgo, kas kam patinka, kaip sakiau ne viename žiniasklaidos interviu prieš naujuosius metus: net jeigu žmonėms patinka sovietinė baltoji mišrainė, sovietinė silkė pataluose, sovietinis įprotis viską valgyti su majonezu, sovietinio stiliaus saldus putokšlis, sovietiniai makaronai „po flotski“ (su pigiu keptu faršu) ir sovietinė mada viską užsikąsti.
duona, arba net post-sovietinis kinų virtuvės variantas, pažliugęs krakmolo ir cukraus padaže – tegu valgo, tegu džiaugiasi, gal bus linksmesni.
Restorane Araks turbūt garsiausias iš visų patiekalų yra šašlykas IKI-BIR (pribloškiamai gera kaina už du iešmelius, standartinę porciją: 15,50 EUR), kur ant iešmo veriami ne tik maži avienos gabaliukai, bet šalia jų ir bulvės ir avienos lašinukai, kurie lydosi ir bėga ant bulvių, sumirko jas ir viską paverčia skonio užtaisu ir džiaugsmo festivaliu. Šį patiekalą valgė gerbiamasis ponas Rabinovičius ir valgė tylėdamas, nes jam buvo labai skanu. Aš esu jį valgęs čia su Algiu šimtą kartų anksčiau – kiek žinau, niekur nei Vilniuje, nei kitur Lietuvoje tokio šašlyko negamina.
Algis pasiėmė chinkalių, kurie yra nurodyti meniu kaip „armėniški koldūnai“, na, mano šaltiniai nurodo, kad tai yra visgi gruziniški koldūnai, tačiau tiek to: tą patiekalą atnešė užkariautojai mongolai iš Kinijos (kurios gyventojai labai mėgsta koldūnus), ir atrodė pavyzdingi ir kvapnūs. Dešimt eurų yra nedidelė kaina, sakykite ką norite.
Aš nusprendžiau išbandyti šįkart savo favoritą, liulia kebabą, didelį kaip pitonas, ir dar su adžikos padažu, ir ta kvapnios maltos mėsos kompozicija man suteikė labai daug džiaugsmo. Vienas geriausių liulia kebabų, ir vos 13,50 EUR. Kitur, kur man patinka Vilniuje, bene dvigubai mažesnis kiekis kainuoja keturiolika.
Žinote, apskritai šis restoranas atrodo įšaldęs kainas iš praeities: pavyzdžiui, harčo sriuba už septynis eurus (esu ją valgęs anksčiau ir patariu jums) yra skandalingai pigi: Vilniuje dešimt. Todėl, jei jums šiurpą ar erzulį kelia sostinėje didėjančios kainos, Araks gali būti jūsų pasirinkimas, bent jau šiuo metu (žinoma, po mano aprašymo restoraną užplūs alkani vilniečiai, ir kainos pakils, bet nepykite nei ant jų, nei ant manęs: taip veikia ekonomika).
Penkios žąsys iš penkių. Ačiū Algiui, ačiū ponui Rabinovičiui, ir ačiū armėnams. Ačiū ir jums, kad skaitėte.
Araks, Žirgų gatvė 2B, Raudondvaris, Vilniaus rajonas. Tel. +370 5 250 2288. Tinklalapis: www.araks.lt.
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:00 iki 21:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 11:00 iki 22:00.
