Esu rašęs apie kitą Sicilijos piceriją štai čia: https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/article.php?id=92224805&=1 – labai patariu, jei atsirastumėt Taorminoje, populiariausiame šios salos kurorte. O dabar esame Palerme, kur atvykome neskelbiamais tikslais ir specialiai žymėtu automobiliu, ir vėl gyvename prie jūros.
Apie vieną iš Palermo picerijų su aukščiausiu įvertinimu iš autoritetingiausio Italijos vadovo, “Gambero Rosso” rašiau prieš metus: https://www.delfi.lt/maistas/laukines-zasys/uzkalnis-sako-geriausiai-picerijai-tiek-dar-nesu-mokejes-bet-jus-genijai.d?id=88568021. Netoli tos picerijos, privačioje ligoninėje, neseniai sulaikė 30 metų ieškotą Mafijos bosą Matteo Messina Denaro (https://www.delfi.lt/uzsienyje/article.php?id=92281471). Bet su jokia picų apžvalga tai nesusiję.
Picerijai vadovauja garsus picininkas Pierangelo Chifari, sicilietis, kuris domisi (kaip ir yra įprasta tarp aukščiausio lygio picų meistrų) ne tik tešlos brandinimu ir kildinimu, bet net miltų malimu malūne – ir šioje picerijoje naudojami tik siciletiškų kviečių veislių miltai, mažo derlingumo, geresnio glitimo rodiklių. Ir, aišku, viskas, kas dedama ant picos, yra tik absoliučiai aukščiausio lygio sudėtinės dalys, daugelis – su geografine kilmės nuoroda, kiekvienas mėsiukas ir sūriukas rūpestingai atrinkti paties šefo. Jis sako: „mano misija yra priblokšti“.
Retų ir brangių sudėtinių dalių pasirinkimas yra labai toli nuo originalios picos idėjos: bet kokių maisto liekanų, sudėtų su sūriu (o pigiausioje, jūreiviškoje, „Marinaroje“, net ir visai be jo). Čia net sūriai – ne vien mocarela (ir nebūtinai vien brangiausioji, buivolių, bet ir karvių pieno – Fior di Latte, kuri duoda elastingesnį luobą), bet ir retesni – scamorza arba caciocavallo.
Jau žinome, kad užkandžių užsisakyti neverta: normaliam skrandžiui picos užtenka per akis.
Fausta užsisakė Roccazelle, daugelio sūrių mišinį – stracciata di buffala (dedamas jau po krosnies), rūkytas Kampanijos sūris, irgi buivolių pieno, mėlynasis pelėsinis, itin retas, nes irgi buivolių pieno, kietojo sicilietiško caciocavallo sūrio trupiniai. Tai buvo sūrių eilėraštis. Tai buvo švelnu ir labai intensyvu. Girdėjosi sūrio muzika: sūris skamba, kaip styginių orkestras.
Mano pica buvo tobulybės versija. Vadovėlinė, enciklopedinė, švari, kaip šlifuotas deimantas. Po antrojo atėjimo apsilankęs Sicilijoje Kristus tikrai valgys ją.
Dviese sumokėjome 44 eurus ir 10 EUR arbatpinigių – karališkoje vietoje norėjosi atsidėkoti amerikietiškai. Kai būsite Palerme, nieko geresnio kol kas rekomenduoti negaliu.
Baciamo le mani – bučiuojam rankas. Penkios žąsys iš penkių.