Jos nepavadinsi garsia ar legendine: jos šlovė yra didesnė už patį Neapolį ar Italiją. Ji buvo žinoma ir anksčiau, o paskui ją parodė lėkščiausiame visų laikų filme pagal šlamštinį romaną „Valgyk, melskis, mylėk”, ir tada minkštasmegenių moliuskų ir kitų supermamyčių minios iš viso pasaulio puolė ten, nors nieko neišmanė nei apie picą, nei šiaip apie maistą.
Pavėpę turistai, laukę po kelias valandas eilėje, dar ir kartais pražiopsoję savo eilę (nes numerį šaukia tik dusyk ir tik itališkai, praleidai ir viso gero, gali bandyt vėl laukti tris valandas), likdavo nusivylę: ten tik dvi picos, Margherita ir Marinara, ir pastaroji visai ne su jūrų gėrybėmis, o net be sūrio, nes receptas yra ne apie jūrų gėrybes, o apie jūreivius, kurie misdavo biudžetiškai.
Picos ten puikios, visa paslaptis pomidorų tyrėje, teisingai kildintoje tešloje ir sūryje, bet ne kiekvienas geba tai suprasti.
Da Michele ilgai spyriojosi, kad nieko nedarys su savo prekės ženklu, kad jiems nereikia nei pasaulio šlovės, nei pinigų, kol vėl nepasikeitė kartos, ir savininkai nusprendė, kad pinigų jiems visai patiktų turėti, ir štai dabar L’Antica Pizzeria da Michele - jau mano Los Andžele, tylioje gatvėje vos per pora kvartalų nuo pagrindinių turistinių takų, kur ganomos, varinėjamos ir numelžiamos nuo pinigo turistų bandos.
Negalėjome neišbandyti: kas atsitinka Italijos prekės ženklui, kai grūdas nukrenta į derlingą Amerikos komercijos dirvą? Rezultatas mus pribloškė. Galvojome, kad tai bus nyki parodija, toks pinigų spaudimas iš vardo. Nieko panašaus.
Restoranas padarytas brangiai ir su amerikietišku užmoju. Ne, ne tas žodis. Sudėti milijonai - intejeras, picų krosnis su preciziška keramikos apdaila, augalai, baldai, šildymas kieme ir kiečiausi Holivudo padavėjai (Los Andželas pilnas būsimų aktorių, kurie laksto, nešiodami kiaušinienes, dešreles ir alų - kiekvienais metais čia atvyksta 100 tūkstančių žmonių su svajonėmis tapti žvaigždėmis, ir, laukdami svajonės išsipildymo, jie dirba padavėjais). Staliukus gauti sunku, bet, pasistengus, įmanoma. Publika rinktinė: šou verslo rykliai, gerai gyvenantys turto paveldėtojai, šiaip skaniai valgantys asmenys ir kinų turistai, kurie veržiasi visur, kur yra garsu ir kainuoja brangiai, aplenkdami net svečius iš Rusijos.
Na, o kaip virtuvė? Pirmiausia, čia valgiaraštis visiškai ne neapolietiškas. Valgiaraštis amerikietiškas. Picų nemažai, o vėlyvųjų pusryčių valgiaraštis eklektiškas, išmanus ir tikslus. Toks yra gyvenimas Los Andžele: nesvarbu, koks tu kietas esi, jei nori kažką pasiekti, turi būti absoliučiai geriausias. Kartelė užkelta pasakiškai aukštai, konkurencija žiauri, ir restoranai už savo pinigus atidirba taip, kad dūmai rūksta iš ausų.
Bet pinigai yra nejuokingi. Kai kava kainuoja penkis dolerius, plius valstijos mokesčiai, plius arbatpinigiai, arba pica (Pizza Sbagliata, reiškia, sumaišytoji, supainiotoji - ironiškas pavadinimas) - dvidešimt dolerių, tai žinai, kad čia ne čili ir ne čarli.
Pica buvo, teatleidžia man visa pietų Italija ir visokie to krašto dievai ir deivės, geresnė, negu Neapolyje, bent jau geresnė, negu Da Michele picerijoje (gal panašus dieviškas skonis buvo Gino Sorbillo picerijoje, irgi Neapolyje, arba dar Romos Gallina Bianca). Matyt, Amerikos laisvės oras gali būti tikras įkvepimas. Viena geriausių picų mano gyvenime. Kai būsite Los Andžele, užsisakykite staliuką ir pirmyn. Galite pasakyti, kad Užkalnis rekomendavo. Nuolaidos gal ir negausite, bet galėsite apsimesti, kad mane pažįstate.
Tuo tarpu, kai aš pasirinkau picą, nes visgi atėjome į piceriją, mano gyvenimo draugė užsisakė amerikietiškų pusryčių klasiką, Steak and Eggs (kepsnys ir kiaušiniai), tai net ne tiek klasika, kiek pakelės užkandinės repertuaras, tačiau čia, kai panaudota jautiena tiesiai iš Dievo ganyklų ir kiaušiniai, kuriuos, turbūt, deda šventos vištos, gaunasi kosminio rafinuotumo patiekalas, kurį ragavau pagarbiai tylėdamas. O dar bulvytės. Žiūrėkit nuotrauką - tai absoliučiai neįtikėtinos kokybės repertuaras. Net ir desertas, o aš nesu jų mėgėjas, duonos pudingas, buvo toks, kad norėjosi čia pat išskleisti vėliavą su žvaigždėmis ir juostomis ir prisiekti ištikimybę šiai šaliai ir Kalifornijai. Geras gyvenimas, pasirodo, gali net 150 metų klasiką padaryti dar geresnę.
Daugelis jūsų, akimis badydami nuotrauką, kurioje yra čekis, paklaus, o kodėl jūs ryte gėrėte kokteilius? Tokia tradicija, savaitgaliais galima. Tačiau daugiau nieko apie kokteilius nepasakosiu, nes mūsų lietuviški įstatymai to neleidžia. Tačiau pusrytiniai kokteiliai bet kuriame meniu sudaro ženklią dalį kainos, ir taip restoranai susikala milijonus.
Dviese sumokėjome 114.98 dolerių sumą (apie šimtą eurų), ir dar dvidešimt septynis dolerius arbatpinigių. Kodėl tiek? Arbatpinigiai Amerikoje skaičiuojami nuo sumos prieš mokesčius. Mokesčius priskaičiuoja valstybės kailialupiai, ir už juos arbatpinigių niekas nemoka. Tai aš norėjau už labai gerą aptarnavimą kažkur dvidešimt penkis procentus ir palikti. Esu amerikietis, mano ir įpročiai amerikietiški.
Įvertinimas? Baikit tik. Aišku, penkios žąsys iš penkių. Sugebėti itališką legendą išsukti ir paversti prabangiu Kalifornijos deimantu yra gerbtinas dalykas. Likome sužavėti.
L'Antica Pizzeria Da Michele, 1534 N McCadden Pl, Los Angeles, CA 90028-7112 Tel. +1 (323) 366-2408.
Pietūs nuo pirmadienio iki trečiadienio nuo 17:00 iki 23:00, ketvirtadieniais ir šeštadieniais nuo 17:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo 17:00 iki 22:00.
Vėlyvieji pusryčiai šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 10:00 iki 15:00.