Tikėjotės kitko. Tikėjotės, kad pagaliau mane kas nors pamokys: Lietuvoje daugelis nori, kad kam nors nepasisektų, bet nesulauksite – aš esu amžinas, kaip tas škotų kalnietis iš filmo.
Dar keturiasdešimt metų aš vaikščiosiu po Lietuvos restoranus, aplankydamas mažiausiai 52 per metus, ir aplankysiu per tą laiką 2080 restoranų, picerijų, užkandinių, kebabinių ir gal net koldūninių, o kai Dievas pasikvies mane pas save, į restoranus vaikščios mano vėlė, Užkalnio šmėkla inspektuos viską, ir šnabždėsis tarpusavyje padavėjai, kad čia šalčiu padvelkė ir dulksvai blyksi vaiduoklio kamera, čia Amžinasis Užkalnis atėjo, kaip tas klajojantis amžinasis žydas Ahasveras iš viduramžių legendos.
Dabar bent jau kelias savaites (arba, kaip baiminasi kai kurie, kelis mėnesius) teks daryti restoranų apžvalgas, užsisakius maisto į namus. Palaikykite restoranus, kuriems bus nelengva – ir dėl jų, ir labiausiai dėl savęs, kad tada, kai jau vėl gyvenimas bus normalus (o jis bus normalus), jums būtų kur eiti, nes jeigu viskas užsidarys visiems laikams ir Vilniuje liks tik Grill London, Talutti ir Charlie Pizza, patikėkit, smagu nebus. Turėsit patys išmokti namie kiaušinienę išsikepti ir butelius atsikimšti.
Gruzinų restoraną Sakartvelo pasirinkau dėl pavadinimo, kuris skambėjo kažkaip gruziniškai. Matyt, gruzinų kalba tas žodis kažką reiškia. Juokauju, žinoma: dėl pavadinimo restorano nesirenku, renkuosi peržiūrėjęs valgiaraštį ir pagal rekomendacijas, ir šis restoranas atrodė turįs išsamų meniu ir daug regioninių variacijų, gal tik garnyrai pasirodė nuobodoki, tokia labiau iš praeities, bet, sakau, žiūrėsime.
Maistas atvyko dar karštas, ir mes jo užsisakėme daug, tikrai žinodami, kad tiek nesuvalgysime – tačiau norėjome išbandyti kuo daugiau patiekalų, ir taktika tikrai pasiteisino. Jei, pavyzdžiui, būtume užsisakę tik sriubą, troškinį ir chačiapurį, tai įspūdis būtų kitoks, o dabar pamatėme visą spektrą, kas gerai ir kas nelabai.
Charčio sriuba (4,50 EUR) buvo puiki: ji didžiavosi ne tik didžiuliais labai geros jautienos gabalais, bet ir tirštumu, ir puikiu aštrumu, kuris buvo šildantis, nei per stiprus, nei per silpnas. Troškinys čachochbili (7 EUR) iš vištienos šlaunelių mėsos buvo tirštas, kvepėjo kalendra, prieskonių gausa ir tai buvo tikra Gruzija lėkštėje.
Chačiapurį (kuris iš esmės yra duona su sūriu, ir tai man yra visa Gruzijos maisto esmė, duona ir sūris, tos mėsos gruzinai valgo nelabai daug) mes pasirinkome Megruli, tai yra, iš megrelų žemės – čia tokie kaip gruzinų žemaičiai. Lavrentijus Berija, saugumo vadovas prie Josifo Stalino ir vienas labiausiai visus gąsdinusių monstrų, buvo megrelas. Chačiapuri Megruli skiriasi nuo daugelio labiausiai mėgstamo Chačiapuri Adžaruli, nes adžarų variante būna skystas kiaušinio trynys tokiame tešlos laivelyje, ir aš pagalvojau, kad tą patiekalą būtų nesąžininga užsisakinėti į namus – jis sunkiai gali keliauti. Chačiapuris buvo puikus, sūrio buvo daug, tešla ideali.
Viščiukas tabaca (10 EUR) jau buvo tas patiekalas, kur pradėjo matytis silpnosios pusės: nors pati vištiena buvo minkšta, sultinga ir jai nestigo prieskonių, tačiau padažas buvo išsipylęs (pigaus padažo indelio problema), o bulvytės – sušutusios, suzmekusios ir sulaistytos tuo padažu.
Verta pasimokyti iš geriausiųjų: pavyzdžiui, Da Antonio restoranas, iš kurio ėmiau maistą išsinešimui per pirmąjį karantiną (balandžio pradžioje), parodė, kaip reikia elgtis: pirmiausia, nepagailėjo pinigų labai geram pakavimui, o antra, jie savo meniu buvo palikę tik tuos patiekalus, kurie nenukenčia nuo pristatymo (apie tai rašiau DELFI). Kai kurie patiekalai (pavyzdžiui, picos, arba tas pats chačiapuris) keliauja puikiai, o kai kuriems pristatymas yra peilis, pavyzdžiui, bulvytėms fri.
Liulia kebabas (7 EUR) buvo vidutiniškas, man norėjosi daugiau skonio maltoje mėsoje, bet maža, ko man norisi, pasvajok ir praeis. Primityvus garnyras – sukapotas pomidoras ir stambūs agurko gabalai – atrodė, lyg atvežti iš praeities, o vienišos alyvuogės vardas buvo nesusipratimas: įdėkime visko po truputį, ko tik yra šaldytuve. Kaip ir tie konservuoti žirneliai prie avienos nugarinės šašlyko (17 EUR).
Ta aviena buvo labai prasta: kieta ir nemalonaus seno gyvulio kvapo, ir už septyniolika eurų pagrįstai tikiuosi geriau. Dėl tokių patiekalų paskui žmonės sako, kad jie avienos nemėgsta: „man ji smirdi“. Jei ji turi specifinį lajaus kvapą, tai reiškia, kad bloga aviena, ji nesugedusi, bet tiesiog žemos kokybės. Patiekalas labai nuvylė. Negelbėjo ir tai, kad bulvių skiltelės prie patiekalo buvo geresnės, negu tos sumirkusios bulvytės fri prie viščiuko.
Už viską, su pristatymu ir su arbatpinigiais kurjeriui, sumokėjome 59,50 EUR.
Patirtis netolygi. Yra gerų patiekalų, yra vidutiniškų ir yra nuviliančių – klaidų per daug, rūpesčio per mažai. Sriubą, troškinį ir chačiapurį užsisakyčiau ir vėl, o štai dėl kitų patiekalų restoranui reikės pasistengti. Kol kas – trys žąsys iš penkių.
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki šeštadienio - nuo 11:00 iki 23:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00.