Kai kur Lietuvoje pasirodo Azijos blyksniai - tai vietnamietiškas visai geras (nors ir su baisiu aptarnavimu), tai kokie neblogi sušiai, tai visai solidūs ramen lakštiniai, tai kas nors pietryčių Azijos stiliumi sriubą su kokosų pienu pagamina, ir visai neblogai pasistengia, bet visa tai dar labai toli nuo to, ką galima pavadinti „Azijos maisto kultūra“.
Su Japonijos virtuve (kurią pažįstu geriau, negu lietuvišką, nes tą šalį išvažinėjęs nuo Hokkaido šiaurėje iki Okinavos pietuose, tik rusų okupuotose Kurilų salose nebuvau, o būtų smagu, dėl pilno paveikslo - bet nepavydėkite, toks mano likimas ir misija, labai daug keliauti) buvo ir yra panašiai. Geros jūrinės žuvies Lietuvoje maža, teisingų ryžių, Japonijoje arba Kalifornijoje augintų - yra, bet daugumas jų neima iš šykštumo ir vargo, nes tiks ir pigesni, jūrų gėrybėms dažniausiai atstovauja kokios ubagiškos krevetės, maždaug sliekelio dydžio, užšaldytos ledo luite (kad daugiau svorio susidarytų) prieš kokius penkerius metus.
Prisimenu tokį restoraną „Kamikadzė“, Smetonos gatvėje Vilniuje, priešais „Žinių radiją“, kuris buvo puikus, bet siūlė tik dienos pietus, nepriiminėjo rezervacijų ir buvo mažytis, prie jo stovėdavo lauke eilė ir valgiaraštis buvo paprastutis. Apie jį rašiau 2017 metais.
Dabar jis atsidarė iš naujo, žymiai erdvesnėse patalpose Klaipėdos gatvėje, kur anksčiau buvo restoranas Foxes, siūlęs tikrai geras Čikagos stiliaus picas ir omarus (https://www.delfi.lt/maistas/sefo-virtuve/a-uzkalnis-atsikando-cikagos-vilniuje-sia-vieta-isnes-su-durimis.d?id=73944834). Ir jie turi didelį valgiaraštį. Ir vakarieniauti ten jau galima.
Tai mes pasiėmėm draugų, kurie irgi labai gerai išmano Aziją, nes ten daug būna, ir pirmyn tikrinti.
Sašimiai, tai yra, žalia žuvis (22 EUR), buvo tokie geri, kokie tik gali būti Lietuvoje. Teisingai supjaustyta (sašimiuose viskas, ko reikia, yra kokybiška žuvis, teisingas pjaustymas ir gražus pateikimas).
Yakitori, vištienos iešmeliai saldžiame padaže (3 EUR) buvo tiksliai tokie, kokius kur nors Tokijuje ar Osakoje valgo po darbo baruose alų plempiantys biurų darbuotojai, „sarariman“ (žodis kilęs iš angliško „salary man“, algos žmogus, kitaip tariant, biuro žiurkė, voverė rate, ofiso planktonas).
Takoyaki (3,50 EUR), aštuonkojo kukuliukai tešloje su džiovintos žuvies drožlėmis buvo mažesni, nei tie, kuriuos valgiau Osakoje (čia būtent Osakos tipiškas gatvės maistas), bet buvo nuostabiai švelnūs, fantastiški.
Buta no kakuni, kiaulienos papilvės užkandis (3,50 EUR) buvo labai stipraus skonio ir patiks tik tiems, kam patinka riebūs patiekalai - bet jis toks ir sumanytas. Riebią kiaulieną, kaip sudėtinę virtuvės dalį, japonai atsivežė iš Kinijos, o ten būtent tokia kiauliena yra labiausiai vertinama.
Miso ramenas (10 EUR), sojų sultinys su lakštiniais, buvo savame žanre tinkamas ir švelnus, kaip jam ir tinka. Mes sėdėjome ir svajojome, kada kas nors pradės Lietuvoje gaminti tonkotsu rameną, super koncentruotą sultinį iš super ilgai nuvirtos kiaulienos (keliolika valandų virimo), nuo kurio geriausiose japonų sriubinėse taip dvokia, kad nepatyrę valgytojai beveik žiaukčioti pradeda, o patyrę žino, kad ši smarvė - puikaus maisto pažadas.
Unagi, ungurys (12 EUR) buvo labai geras - nežinau, ar patys gamina, ar tiesiog atsisiunčia, bet skonis buvo intensyvus ir autentiškas.
Inari zushi (3 EUR), ryžių gumulėliai, įvilkti į sojų masės skudurėlį buvo švelnūs, stangrūs, visiškai autentiški, teisingų ryžių, gerai išvirtų, lyg Japonijoje nuo parduotuvės lentynos paimti. Čia tokia sušių rūšis, o rašyba „zushi“ yra vienas iš variantų, sutinkamų Japonijoje ir kitur, nes pirmoji raidė tariama kažkur per vidurį tarp „z“ ir „s“, beje, ir antroji priebalsė dažnai rašoma ne „š“, bet „s“, susi, nes tas garsas yra irgi kažkur tarpe tarp dviejų, o „sushi“ pradėjo rašyti todėl, kad užsieniečiai klaidingai netartų „sjuzi“, kaip jie buvo linkę.
Aštri lašiša (6 EUR) buvo tiksliai tokio švelnaus aštrumo, kokio norėjosi ir koks tiko: prieskoniai neužgožė žuvies natūralaus skonio.
Sezamo skonio ledai (2,50 EUR) buvo lengvučiai ir kaip tik tai, ko reikia po didelės vakarienės. Didelė vakarienė keturiems kainavo 121,70 EUR ir arbatpinigius, kas buvo visiškai nedidelė suma už tiek daug maisto ir malonumo, juolab kad dar ir su gėrimais.
Pagaliau Vilniuje yra viltis valgyti japoniškai. Keturios žąsys iš penkių.
Kamikadzė, Klaipėdos g. 1, Vilnius. Tel. +370 675 56242. Facebook profilis: https://www.facebook.com/uab.kamikadze/
Antradieniais ir trečiadieniais nuo 11:30 iki 13:30 ir nuo 17:00 iki 21:00, ketvirtadieniais 11:30 iki 13:30 ir nuo 17:00 iki 22:00, penktadieniais 11:30 iki 13:30 ir nuo 17:00 iki 23:00, šeštadieniais nuo 17:00 iki 23:00.