Gamta čia nustumta į šoną pikto, negailestingo sovietinio kurportinio planavimo tradicijų. Sovietai planavo gerai tik tas vietas, kurios buvo skirtos nomenklatūrai, o ne paprastam žmogui (tai galite pastebėti Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ir Nidoje – ten paprastų žmonių neleisdavo, kai vaikystėje ten keliaudavom, mama turėdavo gauti pirma specialiuosius kelialapius į ypatingų žmonių poilsio namus, o paskui – leidimus iš teisėsaugos, kuriuos tikrindavo ten, kur dabar Alksnynės kontrolės postas arba Nidos prieplaukoje).
Druskininkai niekada nebuvo skirti elitui: tai buvo visos Sovietų Sąjungos masinio darbo žmonių ilsinimo ir sveikatinimo fabrikas. Tokio dalyko, kaip spa, tais laikais nebuvo – buvo sanatorijos, kur sovietiniai liaudies ūkio darbuotojai būtų remontuojami Šarko dušais ir druskos voniomis, kad galėtų dar šiek tiek darbuotis fabrikuose ir ten kurti Blogio Imperijos karinę ir pramoninę galią.
Gamta buvo tik instrumentas, melžiamas galvijas, aplink Druskininkus miškų buvo daug, ir todėl planuojama ir statoma buvo primityviai ir be meilės. Tik gabalėliai senųjų Druskininkų – vilos, pastatytos dar iki sovietmečio – rodo jautrų žmogišką požiūrį ir intergravimą su gamta.
O dar Druskininkuose buvo geležinkelio stotis (ją uždarė 2000 metais, nes iš miesto nėra vėžės į likusią Lietuvą, buvo atšaka tik į Baltarusiją, į Pariečę, kur keliautojai pasukdavo atgal jau kitais bėgiais per Senovę, Marcinkonis, Valkininkus į Vilnių). Kitaip tariant, visi, kas anksčiau keliaudavo traukininiu į Druskininkus, turėdavo užsukti į Baltarusijos teritoriją, kad gyvenimas nepasirodytų per saldus.
Šiandien tos stoties pastate yra įsikūręs turizmo informacijos centras ir dar yra armėnų šašlykinė, į kurią ir nuvykome su mano draugu ir kolega Ričardu Savukynu, kitaip vadinamu „Rokiškiu“, nes jis mėgsta pavalgyti, o prieš tai praleidome didžiąją dalį dienos Dzūkijos miškuose.
Restoranas Armank (jie save vadina „kavine“, bet čia tik lietuviškas nesusipratimas, siekiantis tą patį sovietmetį – į šašlykinę niekas neina kavos gerti; tiesiog sovietiniai žmonės kurie buvo nevisiškai susiformavęs normalaus žmogaus variantas, seniau vartojo žodį „kavinė“, kad išvengtų žodžio „restoranas“, kuris jiems buvo susijęs su brangumu ir lėbavimu, be to, restorano jie neįsivaizdavo be baltų staltiesių ir kostiumuotų padavėjų – dabar ta kvaila tradicija liko) žada daug jau ateinant: mėsą kepa ant žarijų, o žarijų grilis yra lauke, iš tolo matyti ir liepsna, ir dūmai. Tai geriausias būdas pritraukti svečius. Nes mėsa, kepta ant žarijų, labai skiriasi nuo mėsos, keptos virtuvėje ant elektrinio grilio arba ant keptuvės.
Apie maistą. Buvo puiki, tiršta, kvapni, riebi, mėsinga charčio sriuba (ką matote nuotraukoje, tai pusė porcijos, nes mums su kolega ją padalino į dvi dalis), ir kaina juokinga, nes 5 eurus padalinus 5 dvi dalis gauname dvi sriubas už 2.50 EUR kiekviena. Ir paprastas šašlykas (9,80 EUR) buvo iškeptas sultingai, ir ėriena (matote tuos gabalus su kauliukais), ir smulkintos mėsos liulia kabobas (lietuviai sako „kebabas“, galima ir taip vadinti). Mėsiškoji dalis visur buvo nuostabi, pavyzdinė. Galima sulyginti su bilijardine „Fabai“ Vilniuje („Užkalnis valgo garsiojoje biliardinėje: už svetimus pinigus, moka grynais“).
Paprašėme, kad garnyras būtų be ryžių ir be bulvyčių fri, nes abu su daktaru Rabinovičiumi prisižiūrime sveikos gyvensenos ir paisome medikų patarimų. Daržovių dalis buvo normalus lietuviškas garnyro chaosas: stambiai čėčkavoti agurkai ir pomidorai, taip pat kopūstai, burokėliai ir svogūnai, ir net salotos lapas dėl grožio.
Girti čia nėra ką: mat prie grilio dirba profesionalas, o štai prie daržovių, matyt, galbūt kažkoks kitas žmogus, nelabai susipažinęs su daržovių patiekimo tradicijomis ir jų pokyčiais per pastaruosius penkiasdešimt metų.
Dviese sumokėjome 61.60 EUR, plius arbatpinigius, kas nėra blogai. Mums, gerai uždirbantiems, tai yra juokingi pinigai, juo labiau, kad abu suvalgėme po du pagrindinius patiekalus, kaip tikri elito atstovai. Mano įvertinimas – keturios žąsys iš penkių, Druskininkuose tai yra puikus vasaros pasirinkimas, o dar su terasa lauke.
O kas gi ta budri vietos gyventoja, apie kurią perskaitėte antraštėje? Tai buvo nelabai kultūringa ir gana akiplėšiška moteris, kuri, sėdėdama prie gretimo staliuko ir pamačiusi žvaigždes, atvykusius iš sostinės, ne tik klausėsi pokalbių, bet ir garsiai juos komentavo (nieko nepadarysi – kilusi iš sovietijos).
Paskui, pamačiusi Feisbuke mano nuotrauką (tą, kurią matote čia, su telefonu rankoje), pakomentavo, kad sėdint „kavinukės terasoje“ (kavinuke tu kavinuke, visas čainikas), privalu „mėgautis nuostabia gamta“ ir „skanauti maistą“, o ne naršyti telefone, kaip „dabar daro jaunimas“.
Blogiausia, žinoma, ne tai, kad ji komentuoja, kaip man ar daktarui Rabinovičiui ką reikia daryti ir kur žiūrėti: mes suaugę vyrai ir nepykstame ant landžių neišauklėtų moterėlių, kurios kišasi ne į savo reikalus (Amerikoje tokias vadina „Karen“, jos nuolatos gviešiasi tvarkyti visiems gyvenimą). Ne problema ir besiklausantys pokalbių: nieko tokio nešnekame, ko negalėtume atskleisti žiniasklaidos puslapiuose.
Bėda yra tik tai, kad ji šiandien, tikriausiai, balsavo, ir bėda yra tai, už ką ji šiandien balsavo. Nes ta moterėlė, pavadinkime ją sąlyginai Genovaite Peroksidyte-Bezzuboviene (tikroji pavardė redakcijai nežinoma), ir yra, deja, tikrieji Druskininkai ir tikroji nelaiminga provincijos Lietuva, kuri nemato aplink nieko gero net ir saulėtą gegužės dieną.
Armank, Gardino g. 3, Druskininkai. Tel. +370 612 43420. Facebook profilis čia.
Kasdien nuo 10:00 iki 22:00