Pirmiausia, beveik kiekvienas patiekalas gali būti pagerintas, pridėjus virto kiaušinio arba kiaušinio marškinėliuose. Antra, italų ir japonų virtuvę išmanau geriau, negu visi Lietuvos valgytojai kartu paėmus, ir ginčytis su manimi yra beprasmiška. Atsimenu, kažkada rašiau bičiulei jos tinklaraščiui receptą apie pastą su amerikietiškais-itališkais kukuliais niujorkietiškame pomidorų padaže, ir ten atėjo kažkokia ubagė komentuoti, kad aš, girdi, ne taip padažą pridedu prie pastos. Ji, mat, geriau žinanti. Prapliupau keiksmais ir tą kvailą komentatorę užblokavau iš visur, ir toliau toliau taip darau ir darysiu.
Jei kokį vieną dalyką galiu jus išmokyti – niekada neklausykite tų, kas jums duoda patarimus, kurių jūs neprašėte.
Na, ir trečias dalykas yra apie Dzūkiją. Tiksliau, trečias, ketvirtas ir penktas. Trečias. Dzūkų etnografinis patiekalas, grikinė babka, yra labiausiai netikęs dalykas valgymui ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje (o aš esu Afrikoje valgęs žiurkę, tai mano dugnas yra gana žemai). Ketvirtas – niekur kitur, tik Lietuvoje, taip sugeba gadinti mūsų miškų pasididžiavimą – grybus. Tas riebus marmalas, kurį dažniausiai patiekia („kad sočiau būtų“) yra kilnių grybų gadinimas. Esu girdėjęs, yra ir tokių asmenų, kurie marinuoja rudmėses. Čia kaip juoduosius erškėto ikrus smulkinti blenderyje.
Na, ir penktas dalykas yra šio straipsnio antraštėje. Dzūkijoje vienintelis restoranas, kurį rekomenduoju, yra Pirčiupyje, ir vadinasi „Pirčiupio karčema“.
Žinoma, dar yra maestro Vytaro Radzevičiaus puikus valgymas Merkinėje, bet čia toks labiau eksteritorinis vienetas, šeimos ambasada toje lokacijoje. Kada nors apie jį parašysiu. O taip pat yra, žinoma, Druskininkai, bet jie spirituališkai nėra Dzūkijoje, jie yra, kaip sovietų laikais sakė, „respublikinio pavaldumo kurortas“ – lygiai taip pat, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis juk mūsų nėra laikomas dzūkų kompozitoriumi ir tapytoju.
Be „Pirčiupio karčemos“, kiek man teko susidurti, likusi Dzūkijos virtuvė nuostabumu prilygsta Senosios Varėnos dekoratyviniam monstrui-bokštui eismo žiedui. Prie bokšto nebūna jokių avarijų, nes visi sumažina greitį iki penkių kilometrų per valandą, kad galėtų įdėmiai susipažinti su šiuo pasaulio stebuklu. Tas bokštas yra priežastis, kodėl į Lietuvą neatskrenda ateiviai, jie pamato konstrukciją iš kosmoso ir išsigąsta.
Apie „Pirčiupio karčemą“ esu rašęs, bet tai buvo labai, labai seniai. Atvykus dabar, mane pribloškė: jie tiksliai prisiminė, kuriais metais ir kurį mėnesį aš pas juos lankiausi. Tiesa, padariau jiems pastabą: turi pasikabinę Prezidento Valdo Adamkaus padėką, o savo portreto ant sienos taip ir neradau. Manau, jie tiesiog vengia girtis tokiu svečiu.
Po Dzūkiją važinėjau, nes ten visokios mano vaikystės vasarų vietos: Zervynos, Naujieji Valkininkai (ir ypač jų garsusis grybų turgelis), Vaitakarčmis, Marcinkonys. O „Pirčiupio karčemą“ kažkada rekomendavo profesionalus dzūkas ir kolega Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Nuo tų laikų, kai buvau atvykęs, pasikeitė interjeras, viskas labai nušvito, ir man patinka tas jausmas, kai dideli baltomis staltiesėmis apkloti stalai, kaip per giminės jubiliejų, o taip pat daugybė visokių paveiksliukų, juostų, lėkštučių ir labai lietuviškų puošmenų, kurių gausa man primena „Stiklių“ taverną Vilniuje – ir Pirčiupiuose, ir „Stikliuose“ viskas labai skoninga ir estetiška. O gal man jau toks amžius, kai tradiciniai dalykai pradeda atrodyti gražūs.
Nors ne, man tokios užeigos Amerikoje su jų dekoru irgi visada patikdavo.
Tiesiog čia padarė viską labai panašiai, kaip Amerikoje mažo miestelio dideliame restorane.
Jau nujaučiate iš mano tono, kad man viskas patiko. Ir toks sultingas kibinukas su karštu ir kvapniu sultiniu (4,40 EUR), ir tradicinė turistų pramoga – tiršta grybienė išskaptuotame duonos pagranduke (5,80 EUR), kurio viršūnė atrodė kaip didžiulis spenelis, ir labai rustikinės, stambaus kapojimo naminės kiaulienos dešrelės (9,70 EUR).
Vieną patiekalą užsisakiau todėl, kad jau tokį buvau ten valgęs, ir man jis yra sentimentalus vaikystės prisiminimas. Kotletai (6,90 EUR), švelnūs, jaukūs, mieli, kaip jaunystės sapnai ir kaip ateinančių Kalėdų pažadas, ne todėl, kad valgyčiau kiaulieną per Kūčias, bet todėl, kad Kalėdos daugeliui mūsų irgi yra apie puikius vaikystės dalykus: eglutė, žaisliukai, dovanos, Kūčių patiekalai, sniegas už langų. Manau, kad tai jaukiausi ir mieliausi kotletai Lietuvoje.
Sumokėjome dviese 35,40 EUR ir dar arbatpinigius. Ar buvo gerai? Buvo nuostabu. Niekas, kas važiuoja pro Pirčiupius, neturi priežasties ten nesustoti, bent jau dėl kotletų (ar dėl ko nors kito, jei jums taip labiau norisi).
Penkios žąsys iš penkių.
Pirčiupio karčema, Pirčiupiai. Tel. +370 618 85096.
Tinklalapis: www.pirciupiai.lt
Facebook puslapis čia.
Darbo laikas: jie rašo, kad atidaryti visada, tačiau dėl visa ko pasiskambinčiau (nors kiek važiuodavau pro šalį, jie visada veikė).