Tai netiesa. Dirbau BBC redaktoriumi, paskui ten dirbau vienu iš daugelio vadovų, paskui išėjau pats, nes turėjau įdomesnių variantų, o štai apie restoranus pradėjau rašyti jau tada, kai gyvenau Jungtinėje Karalystėje.

Anais laikais dar turėjau tinklaraštį, kuris buvo toks populiarus, kad, publikos reikalavimu, mane išmetė iš lietuviškų tinklaraščių reitingų, nes Makalius ir aš nuolatos ten užimdavom pirmąsias vietas, ir jaunimui buvo pikta ir skaudu, kad jie negali konkuruoti su mumis, olimpiniais atletais.

Mano paskutiniais gyvenimo Jungtinėje Karalystėje metais, 2011, parašiau apie mėgstamiausią (ir ligi šiol geriausią, mano vertinimu) Londono japonų maisto restoranėlį Asakusa, kuris turi du trūkumus: dabar jau yra gana nesveikai brangus ir ten reikia užsisakinėti staliuką prieš savaitę, nes viskas visada būna užimta. Kai kada žmonės lūkuriuoja lauke, nes kartais galima netikėta sėkmė, kai kas nors neateina ir jus pakviečia vidun.

Nors, žinoma, brangumas yra problema tik tiems, kas nori mokėti pigiai, o ne brangiai. Aš asmeniškai tokios bėdos neturiu.

Dabar, kaip galėjote pastebėti iš mano socialinių tinklų, buvau nuvažiavęs į Londoną, po dešimties metų pertraukos (ir, suprantama, pasibaigusio senaties termino byloje dėl pašalpų ir valymo priemonių grobstymų iš Britanijos nacionalinio transliuotojo). Mano vyresnioji dukra tame mieste gyvena ir dirba, ir nuvažiavau jos aplankyti.

Kartu pagalvojau aplankyti restoraną Asakusa (nes japonų maistas, greta amerikietiško ir itališko, yra geriausias pasaulyje; lietuviškas - maždaug šimtas dvyliktoje vietoje), jeigu tik gausiu vietą. Pirmasis stebuklas: penktadienio popietę paskambinau ir gavau dvi vietas (tiesa, tik prie baro - paskui personalas, pamatę, kas atėjo, mikliai rado staliuką, išmetę už pakarpos mažiau svarbius klientus; žinoma, taip nebuvo, bet niekas dar man neuždraudė svajoti).

Nesuklydau, vėl ateidamas į tą restoraną inspekcijai.

Pasižiūrėkime, ką rašiau tais tolimais 2011 metais, kai dar nerašiau portale DELFI, ir mano gastronominiai tekstai buvo vos keliantys galvą.

“Asakusa (浅草) yra vienas iš Tokijo rajonų, daug bombarduotas per karą, ir šiais laikais daugelio trumpam atvykstančių turistų lankomas dėl didelės ir gerai turistų antplūdžiui pasiruošusios šventyklos, Sensō-ji (金龍山浅草寺). Asakusa taip pat yra ir labiausiai dėmesio vertas japonų restoranas Londone.”

Per tą ankstesnį vizitą prieš dvylika metų maistas keturiems žmonėms kainavo 80 svarų sterlingų (apie 93 EUR). Dabar dviese išleidome 190 svarų (apie 220 EUR) - kosminis kainų šuolis, gal dar ir todėl, kad šįkart buvo visai kitoks maisto pasirinkimas.

Anais laikais labiausiai mėgdavau Asakusa Udon (rašiau tuomet: “Udon – stori, gero riebaus slieko storumo, dažniausiai balti kvietiniai makaronai, jų nusipirkti nesunku japonų ir kinų parduotuvėse, bet paslaptis Asakusos udon sriuboje yra tirštas, žuvingas sultinys, kuriame dar viena didelė kepta tešloje krevetė ir išleistas tiesiai į sultinį kiaušinis, kurio trynys būna dar skystas: kiaušinis tiesiog sultinyje išverda, ir prideda dar daugiau stipraus skonio ir sotumo jau ir taip šiltam, migdančią euforiją užtraukiančiam patiekalui”).

Šįkart pasirikome vien įvairius sušius, omletą (卵焼き, tamagoyaki) ir pasileidau plaukus, užsakinėdamas sašimius (刺身)- ten vien žalia žuvis, arba jūros gėrybės, be nieko, tiesiog geriausi gabaliukai, nors kainos šiais laikais yra stulbinamos (pridedu meniu ištrauką, nors jeigu jums bus įdomus visas ilgas valgiaraštis, galite paskaityti jų tinklaraštyje, kurį maloniai irgi nurodau). Toro (riebusis tunas) kainuoja 28 svarus už šešis nedidelius gabalėlius. Todėl, jei pažiūrėsite į tą lėkštę, kurią susikrovėme, galite įsivaizduoti, kaip susidaro kaina.

Visa kokybė yra absoliučiai fantastinė, neįkėtina. Tokios kokybės žuvies ir jūros gėrybių Europoje galima rasti nebent Amsterdame, gal dar Briuselyje (nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, nei Italijoje tokio aukšto lygio japonų maisto nebuvau radęs, Skandinavijoje irgi ne tas lygis).

Beje, jei norite sužinoti, kaip pačiu greičiausiu būdu atskirti gerą japonų restoraną nuo vidutiniško, paragaukite japoniško omleto - arba patiekiamo atskirai, arba ant ryžių ritinėliuose sušiuose. Tinkamas omletas - saldokas, matosi sluoksniai (todėl, kad jis buvo vyniotas specialioje kvadratinėje japoniškoje keptuvėje, makiyakinabe, 巻き焼き鍋), ir neturi guminės konsistencijos, kuri būdinga tiems omletams, kurie yra kepami industriniu būdu ir parduodami kartu su kitais pusfabrikačiais.

Maisto kokybė liko aukšta, arba gal pasidarė dar aukštesnė, negu buvo prieš dvylika metų. Taip, kainos padidėjo.

Dar vienas pasikeitimas: atrodo, galima atsiskaityti kortele, nes anksčiau, kaip ir daugelyje labai gerų restoranų, pinigus už maistą imdavo tik grynais. Buvau ir dabar super laimingas, galėdamas atsiskaityti grynųjų pluošteliu: naujieji, po Brexito atėję, plastikiniai angliški pinigai, tiesa, dar ne su karaliumi Karoliu III, vis dar su velione Elžbieta II, yra fantastiški, atrodo gražiai ir suteikia solidų jausmą tiems iš mūsų, kam rūpi tokie dalykais.

Tačiau ir šiaip mokėjimo grynais tauri palaima yra elito svajonė. Kiek galėsiu, tiek kovosiu su pastangomis įveisti “visuomenę be grynųjų” (“cashless society”) - man atrodo, kad kiekvienas turi turėti galimybę mokėti, kaip jam patogiau, net jei grynieji kainuoja brangiau. Švedija mums - ne pavyzdys.

Jei galvojate, kad grynieji pinigai yra tik tiems, kas nusukinėja mokesčius, galite taip galvoti ir toliau. Tačiau tai nebus tiesa, kaip tiesa nėra ir tai, kad “Užkalnis neturi jokio gastronominio išsilavinimo”. Tačiau, bet kuriuo atveju, juk mylite mane ne už tai.

Restoranui Asakusa - penkios žąsys iš penkių, ir kai tik būsite Londone, neikite šliundravotis po visokias bernelių užeigas, kaip kokie provincialai. Eikite geriau valgyti geriausio japoniško. Gyvenimas per trumpas cepelinams.

Asakusa, 265 Eversholt Street NW1 1BA. Metro stotelė: Mornington Crescent. Tel. 020 7388 8533 (skambinant iš užsienio, +44 20 7388 8533).

Nuo antradienio iki šeštadienio: nuo 17:00 iki 23:00.

Be rezervacijų geriau nesikreipti.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)